2 DVASINGUMAS Rūta Grigas Ką reiškia kvietimas į sielovados tarnystę… Užaugau ir didesnę gyvenimo dalį praleidau JAV, netoli Čikagos. Tėveliai buvo pamaldūs ir aktyvūs Indianos Harboro miestelio lietuvių parapijos nariai. Dalyvauti sekmadienio Mišiose, priimti sakramentus, mokėti maldeles, pareigingai atklūpoti trumpas, vaikams skirtas adoracijas ir giedoti Mišias lotyniškai – man visa tai buvo artima ir miela. Vadinčiau save „ritualine tikinčiąja“. Kai ėmiau labiau domėtis Lietuva, jos istorija bei kultūra, tėtis pradėjo kas šeštadienį vežioti į aukštesniąją lituanistinę mokyklą, įsikūrusią jėzuitų Jaunimo centre Čikagoje. Mane traukė ir domino jėzuitai, jų kritinis mąstymas, atvirumas visiems ir gebėjimas prasmingai bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Mokiausi, bend- ravau ir mylėjau visus mokytojus, skautų kapelionus bei studentus, besirengiančius tapti kunigais jėzuitais. Ilgas gyvenimo kelias mane sieja su t. Antanu Saulaičiu. Ir dabartinėje gyvenimo stotelėje gera būti drauge. Pagal profesiją esu speech language pathologist. Pavadinimą sunku tiksliai išversti, tai neurologinių sutrikimų turinčių žmonių nuo mažens iki senyvo amžiaus diagnostika ir gydymas. Mano specialybė – ankstyvoji vaikų raida. Šiuo metu konsultuoju Amerikos tarptautinėje mokykloje Vilniuje. Čikagoje turėjau savo klinikinę praktiką, kurią teko nutraukti susirgus vyrui. Dievo keliai mums nežinomi, tačiau kiek- vienas asmeniškai esame kviečiamas keliauti jo nutiestu keliu. Kaip tai darysime, priklausys nuo mūsų pačių. Kvietimą į šią kelionę aš gavau prieš trejus metus. Tuo metu mano kelias buvo nuklotas nepajudinamų „luitų“. Slaugiau paskutinę žemišką kelionę pradėjusį savo mylimą vyrą. Supratau, kad nieko daugiau negaliu, kaip tik melstis. Nuoširdžiai meldžiau Dievą paimti mano vyrą be kančių ir maldoje pažadėjau Jo darbams atiduoti save, nes nieko daugiau neturiu. Į mano maldas Viešpats atsiliepė ir atsiuntė į mūsų namus jėzuitą t. Eugenijų Puzynią. Bendravimas, palydėjimas ir sakramentų suteikimas buvo kupinas dvasingumo, atvirumo ir tapo dovana man. Vyras išėjo ramus ir giliai priartėjęs prie Dievo. Lydima šio stebuklo atvykau į Lietuvą, ir Dievo ranka nuvedė mane į Šv. Jonų bažnyčią, kurioje prasidėjo mano kelionė į sielovados tarnystę. Raginama t. Eugenijaus, pradėjau lankyti Šventojo Rašto būrelį, dalyvauti Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės Mišiose, rekolekcijose ir pati stengiausi prisidėti prie Mišių ir užsiėmimų studentams. Taip atsivėrė durys ir į labiausiai pažeistų žmonių širdis, galėjau padėti joms gyti ir augti meile. Pradėjau labiau gilintis į ignaciškąjį dvasingumą ir ugdymą, pati panorau „išgirsti ir priglausti“ kitą žmogų. Dažnai bendraudami su kitais turime polinkį patarti ar pamokyti... Išgirsti kitą ir leisti žmogui išsisakyti yra nelengva, bet tai kiekvienam atveria kelią į savęs atradimą. Išmokau „kitaip“ melstis, labiau jausti, suprasti ir siekti artimesnio santykio su Dievu. Šį ieškojimą daugelis vadina dvasingumu, man tai reiškia daugiau – vidinį savęs formavimą, kuris ne visuomet susietas su dievoieška.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==