28 PROVINCIJOJE žių spalvų trispalvė – mėlyna, žalia, raudona. Lietuviškų renginių sales angliakasiai ir kiti emigrantai dažniausiai puošdavo dviejų spalvų – balta-mėlyna ar mėlyna-balta – juostomis. Parodoje buvo siūlomas ir toks vėliavos projektas: dvi žalios juostos, o viduryje – balta su raudonu Vyčiu. (Žinoma, kad jau 1913 m. JAV lietuviai kai kada segdavosi ir geltoną-žalią-raudoną juostelę.) Gamindami istorines vėliavas, jas tikslindami ir atrinkdami visą laiką dirbome dviese su Aleksu Radžiumi, taip pat skautu, kuris yra herbų ir ženklų žinovas ir gyvena būtent Baltimorėje, kur prieš šimtą metų išeiviai svarstė apie Lietuvai tinkančią vėliavą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo gera proga pasitarti ir su heraldikos žinovu Edmundu Rimša Vilniuje. Piešdami vėliavų ženklus, turėjome galimybę vartyti jėzuito Alberto Kojalavičiaus -Vijūko herbyno tomą. Mūsiškiai vėliavų projektai buvo pristatyti ne vienoje lietuvių stovykloje – „Romuvoje“ Kanadoje, „Rambyne“ Kalifornijoje, „Rako“ ir „Dainavos“ stovyklose Mičigane, Atlanto re- giono skautų stovykloje Masačusetso valstijoje, „Neringos“ stovykloje Vermonte. Per tą laiką vėliavomis susidomėjo ir itin dosniai prie jų gaminimo prisidėjo Detroite gyvenanti vyresnioji skautė, mokytoja Ramutė Petrulienė. Ji pati įsigijo tikrų vėliavų medžiagų ir namuose jas pasiuvo. Vėliavų medžiagos nebijo lietaus ir saulės, labai dailiai plevėsuoja, jas nesunku vežiotis ir prižiūrėti. Siuvant naujas vėliavas atsirado daugiau turinio. Vokietijoje, Kulmbacho vietovėje, Plasenbergo pilyje yra milžiniškas cinko figūrėlių muziejus, kurio prieangyje – plati 5 tūkst. figūrėlių Žalgirio mūšio diorama. Parengta ir knygutė su vėliavų brėžiniais bei aprašymais. Prie tradicinių Aukštaitijos (Lietuvos), Žemaitijos, Smolensko, Kijivo, Kremeneco, Podolės, Moldovos ir kitų vėliavų buvo nuoroda, kurios iš jų yra Lietuvos totorių ir kitų tautų iečių vėliavėlės. Totorių vėliavėlės ypač krito į akis, muziejuje lyg iš lėktuvo matoma panorama, sustabdyta kaip tik tą akimirką, kai Lietuvos ir Lenkijos pajėgos atliko vadinamą totorių manevrą, tą 1410-ųjų liepos 15 d. įtraukdamos kryžiuočius į spąstus ir nulemdamos mūšio baigtį. Taip atsirado nemažas realaus dydžio, tiksliai pagal A. Radžiaus nuorodas pasiūtų vėliavų rinkinys. Labai gražus vaizdo įrašas išlikęs iš stovyklos „Rake“, kai skambant Budriūno maršui vėliavas nešė visas pulkas skautiško jaunimo. Taip pat 1988 m. jos buvo nuvežtos į tautinę skautų stovyklą Australijoje ir, iškabintos vėliavų aikštėje, labai papuošė iškilmes. Kuklesnės pirmojo rato vėliavos, paliktos Kanados lietuvių skautų „Romuvos“ stovykloje, kabėjo nuo lubų valgomojo salėje. 2000 m. jau beveik 55 vėliavų rinkinys pagarbiai iškabintas Vilniaus Chod-
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==