26 PROVINCIJOJE Kultūros riteris Minėdamas 2021-uosius – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus – bei organizuodamas didžiojo kunigaikščio Gedimino ir totorių sąjungos 700 metų sukakties iškilmingą paminėjimą, Trakų istorijos muziejus surengė keletą parodų, kuriose buvo pristatyti totorių istoriją Lietuvoje liudijantys artefaktai pasitelkiant ir dvi privačias kolekcijas. Viena jų – t. Antano Saulaičio, SJ. Puoselėdamas dėkingumo tradiciją, Trakų istorijos muziejus yra įsteigęs apdovanojimą Kultūros riterio žiedas, kuriuo apdovanojami fiziniai bei juridiniai asmenys, institucijos ir organizacijos, drauge su Trakų istorijos muziejumi įgyvendinę Lietuvos kultūrai ir Trakų krašto istorijai svarbius projektus, veiklas, iniciatyvas ar finansiškai prie jų prisidėję. Kaip jau rašėme praeitame žurnalo numeryje, už istorinės tradicijos puoselėjimą JAV, Brazilijoje ir kitose užsienio valstybėse, garsinant Lietuvos, Trakų miesto ir Salos pilies vardą, už meilę visus vienijančioms vertybėms ir stiprinimą žodžiu tų, kurie toli nuo Tėvynės, už drauge su muziejumi surengtą parodą eksponuojant rekonstruotas istorines Žalgirio mūšio laukuose plazdėjusias vėliavas Kultūros riterio žiedu su istoriniu Trakų antspaudu apdovanotas t. Antanas Saulaitis, SJ. Kodėl apdovanojimas taip vadinasi? LDK kultūros kūrėjai bei puoselėtojai, bajorų luomo žmonės, pelnę sau šlovę ne tik ginklu, bet ir kūryba ar švietėjiška veikla, amžininkų šaltiniuose neretai pavadinami riteriais. Spalvingas riterių pasaulis daugeliui mūsų nuo vaikystės asocijuojasi su viduramžių Europa. Tai pasaulis, egzistavęs kažkur toli – gal Prancūzijoje, gal Vokietijos žemėse. Kur kas rečiau sąvokas „riteris“, „riteriškumas“ siejame su Lietuva, jos istorija, nors vėlyvaisiais viduramžiais Lietuva matė Europos riterių žiedą iš arti, savo žemėje, nes XIV–XV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare ir aukštuomenės sluoksniuose buvo žinomos riterių tradicijos. Istorikas Motiejus Strijkovskis riteriu vadino karį, narsiausią iš narsiųjų, didvyrį, nusipelniusį Tėvynei ar valdovui. Kodėl antspaudas? Parašas, kaip asmens dalyvavimo ir valios išraiška, įsitvirtino tik naujausiais laikais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVII a. parašą pirmiausia pavadavo antspaudas. To meto žmogui, dažniau mąstančiam vaizdiniais, ženklas buvo įtaigesnis. Žiedas atsirado būtent dėl LDK aukštuomenei būdingos signetinių žiedų kaip prabangaus tapatybės ženklo populiarumo. T. Antanui įteiktas apdovanojimas paga- mintas iš 925 prabos sidabro pagal Trakų ir Žemaičių kunigaikščio, Pusiasalio ir Salos pilių įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio (1300–1382) viduramžių epochos antspaudą (~1379 m.), saugomą Trakų istorijos muziejuje. Autorius – muziejaus dailininkas-rekonstruktorius Kazimieras Barišauskas. Parengta pagal Trakų istorijos muziejaus informaciją
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==