24 DVASINGUMAS žmogumi ir kad prasibrovus per šį rūką neabejotinai laukia daug atradimų. Pirmoji staigmena mane pasitiko atidžiau pažvelgus į jaunojo Ignaco būdą ir poelgius. Jis buvo toks niršus nutrūktgalvis, kad, anot vieno belgų kriminalisto, pasižymėjo visais jaunajam nusikaltėliui būdingais bruožais. Tiesa, Ignacas gyveno didžių siekių laikotarpiu: ispanai svajojo nunešti krikščionybės žinią iki atokiausių pasaulio kampelių – Jeruzalės, Tolimųjų Rytų ir ką tik atrastos Amerikos. Tačiau tikrovėje užmojų didybė dažniau reiškėsi siekiu pranokti kitus karo lauke ar kurtuaziniuose dvaro nuotykiuose. Kokia paguoda matyti, kad ir tokioje dumblynėje (vietovardžio „Lojola“ reikšmė) galėjo „išdygti“ būsimas šventasis! Vadinasi, net iš itin maištingo molio įmanoma nulipdyti vertingą puodą. Dar didesnė nuostaba apėmė žingsnis po žingsnio atrandant, kaip šv. Ignacas aptiko savo kelią, nuolat atsitrenkdamas „galva į staktą“ (kaip eilėraštyje rašė mano kraštietis Algis Jakštas). Ignacas net tris kartus „pradėjo nuo nulio“ – buvo priverstas atsižadėti gyvenimo plano, kurį ką tik vykdė su beatodairišku ryžtu. Jaunystėje vos nepadėjo galvos, siekdamas tapti tobulu dvariškiu ir karžygiu. Žlugus šiam užmojui, ryžosi tapti šventuoju, atkaklesniu net už šv. Pranciškų ar šv. Dominyką. Sugriuvus ir šiam sumanymui, sulaukęs trisdešimt trejų sėdo į pradinės mokyklos suolą, apsisprendęs išsimokslinti ir žūtbūt tapti Per penkias Ispanijos provincijas vingiuojantis Šv. Ignaco kelias, jį žyminčios rodyklės ir kelio pradžios ženklas ant Lojolos šventovės laiptų.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==