17 PAŠAUKIMAS ką atliekančiu jėzuitu Mariumi Jociu taip pat prisidėjome, kiek tik galėjome. Mokslo metų pradžioje pamokos dar vyko su mokiniais klasėje, o vėliau, kaip žinia, viskas perėjo į nuotolinį mokymą iki pat mokslo metų pabaigos. Santykis su mokiniais mezgėsi iš lėto, bet ėjo vis geryn ir geryn. Mokiniai paprastai nori patikrinti naujus mokytojus, „iš kokio molio jie drėbti“, tad kartais tikrai reikėdavo apsišarvuoti kantrybe. Man mokymo procesas turėjo gana ryškią dvasinę dimensiją. Ir prieš pamokas, ir asmeninėje maldoje pavesdavau savo mokinius Jėzaus Širdžiai. Taip pat jutau, kaip ir juose vyksta dvasinių pokyčių, kurie man būdavo didžiulės paguodos šaltinis. Pamokose kalbėdavome apie Jėzų iš tikėjimo ir iš istorinės perspektyvos. Vėliau mėgindavau nutiesti tiltą tarp Evangelijos ir mokinių asmeninių patirčių, skatindavau jomis pasidalinti. Gaila, kad tiek mažai laiko matėme vieni kitus gyvai, tačiau ir nuotoliniu būdu galėjome auginti tarpusavio santykį. Širdyje labai stiprų pėdsaką paliko Kauno Magis klubas. Kartu su Akvile Minčinkaite ir Laura Poceviciūte, kurios pačios pasisiūlė padėti „užkurti“ šį klubą, koordinavome Magis veiklas. Ne vieną vakarą praleidome kartu, ieškodami naujų idėjų. Esu be galo dėkingas už jų pagalbą ir draugystę. Vasaros Magis renginys, kurį Vilniuje koordinavome su Akvile bei Sigita Kučikaite, buvo išties nuostabi patirtis, į mūsų klubą pakvietusi dar daugiau narių. Buvo nuostabu matyti, kaip mūsų bend- ruomenė po truputį augo. Ne vien skaičiumi, tačiau ir ignaciškojo dvasingumo patirtimis, įsitraukdama į apaštalinius darbus ir tarpusavio santykiais. Maldose toliau palydžiu Magis klubą ir, kas ten žino, gal dar kada nors į jį sugrįšiu. Pusantrų metų prabėgo labai greitai, tačiau per juos sukaupta patirtis mane be galo praturtino. Tikiuosi, ir man pavyko įnešti džiaugsmo į širdis tų žmonių, kuriuos sutikau magisteriumo laiku. Šiuo metu pradedu teologijos studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, iš kur siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus! Marius Jocys, SJ 2019 m. rugsėjo 8-oji, kai Bažnyčia šventė Švč. Mergelės Marijos gimimo iškilmę, mano gyvenime buvo ypatinga, nes po dvejų metų, praleistų jėzuitų naujokyne Vokietijoje, Niurn- berge, daviau įžadus Jėzaus Draugijoje. Tradiciškai po įžadų jėzuitai studijuoja filosofiją. Tačiau, prieš pasibelsdamas į jėzuitų namų duris, trejus metus praleidau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, kur šias studijas baigiau, todėl iškart galėjau pradėti kitą jėzui- tų ugdymo etapą – magisteriumą. Konkrečias užduotis šiam laikotarpiui skiria jėzuitų provincijolas. Oficialiame laiške jis rašė, kad esu skiriamas Kauno jėzuitų gimnazijos tikybos mokytoju ir kapeliono padėjėju bei Kauno jėzuitų namų ministru. Gavęs šią žinią supratau, kad laukia labai atsakingas darbas. Niekada nesvajojau dirbti mokykloje, tačiau viduje jaučiau didelę motyvaciją ir užsidegimą gerai pasiruošti pamokoms ir susitikimui su jaunimu. Juk tokia yra viena iš pagrindinių jėzuitų misijų šiandien – keliauti su jaunais žmonėmis, juos ugdyti ir palydėti. Kaip mokytojas, gavau dešimt savaitinių pamokų devintose ir dešimtose klasėse. Pirmąjį pusmetį skyrėme įvairioms bažnytinėms temoms, tačiau pradžioje labiausiai norėjau pažinti savo mokinius, todėl kviečiau atvirai papasakoti apie savo tikėjimo kelionę šeimoje ir gyvenime, taip pat norėjau sužinoti, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kokios abejonės aplanko, kas jiems rūpi, kokio pokyčio Bažnyčioje norėtų ir panašiai. Tam turėjome ir laisvesnio formato pamokų, išeidami pasimelsti į šalia esančią Kauno katedrą ar advento metu į kalėdinę mugę paragauti šventinių skanumynų. Kai savo mokinius pažinau geriau, antrą semestrą nusprendžiau pakviesti
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==