Jezuitai 2026-3

net senosiose kurijos patalpose, galiausiai atsidūrėme Vilniaus arkikatedros varpinėje. Prasidėjo „aukso amžius“, kai dvasingumo išsiilgę žmonės ėmė plūsti į bažnyčias. Trečiadienio vakarais netikėtai užtikęs atviras katedros varpinės duris ir ten užėjęs prašalaitis rasdavo aplink stalą susėdusį būrelį giedančių žmonių. Čia liaudiškų giesmių mokėsi, repetavo ir tos dienos aktualiausiomis intencijomis meldėsi „Karunka“. Užėjusysis būdavo kviečiamas sėstis ir kartu giedoti. Kai kas rizikuodavo prisėsti, o vėliau ir pasilikti. Taip mūsų būrys pradėjo augti. Giedojimas šermenyse ir toliau liko kaip mūsų pirminis pašaukimas. Jautėme prasmę būti ten, kur atsiveria riba tarp šiapus ir anapus, kad nutiestume tiltą per bedugnę, padėtume mirusiam ir paguostume gyvuosius. Pasitaikydavo, kad tą pačią dieną būdavome prašomi giedoti net dviejose vietose, tad tekdavo pasidalinti į du būrelius. Dėl savojo pašaukimo negalėjome įsipareigoti nuolat giedoti vienoje ar kitoje bažnyčioje, į kurią buvome kviečiami. Nauji darbai Viešpaties vynuogyne Tačiau Viešpats mums buvo numatęs ir daugiau užduočių. Pamažu atsivėrė kiti liaudiškojo pamaldumo turtai: Švč. Jėzaus vardo rožinis, Švč. M. Marijos rožinis, Graudūs verksmai, Žemaičių Kalvarijos kalnai, Švč. M. Marijos valandos. Sėmėmės melodijų iš neišsenkančio liaudies kūrybos lobyno, po trupinėlį rankiodami jas įvairiausiose Lietuvos vietose. Ir patys giedojome šv. Mišiose įvairiose Lietuvos parapijose, dažniausiai – per atlaidus ar advento, gavėnios, Vėlinių vakarų programose. Dar Atgimimo pradžioje tikėjimo broliai iš Drezdeno padovanojo mums oranžinį autobusiuką. Bematant jį aptaškavome, ir autobusiukas virto linksma „boružyte“. Kunigo G. Petronio palaiminta, mūsų Adolfo virtuoziškai vairuojama, ji vingiavo ir plačiomis autostradomis, ir prastais keliukais, nešdama giedantį, klegantį mūsų būrį į Lietuvos šventoves, didžiuosius atlaidus (Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Kryžių kalną) arba ten, kur mūsų giesmių tiesiog laukė žmonės (Alytų, Birštoną, Druskininkus, Ignaliną, Krivasalį, Pabradę, Pamerkius, Ryliškius, Rokiškį, Švenčionėlius, Užuguostį...). Kiekviena kelionė, kiekviena išvyka – tai vis Dievo malonės srovė, užliejanti mūsų dvasią, stiprinanti kasdienybei. O tas besiveržiantis širdies džiaugsmas – tarsi Amžinybės valandėlė, dovanojama jau čia, žemėje... Mūsų narių skaičius, lyg derlus grūdas, Viešpaties pasėtas, per dvidešimt penkerius metus nuo kelių išaugo iki keliasdešimties. Tuomet buvome gausiausia šeima – tiesiog sambūris žmonių, norinčių melstis liaudiška giesme. Anaiptol ne tobulai, ne „koncertiškai“, bet iš širdies. Deja, šiandien iš to gausaus būrio 24 jau peržengę Amžinybės slenkstį Viešpatį šlovina su angelų pulkais. Vasaros stovykloje su t. Gediminu Kijausku, SJ 30 ISTORIJA

RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==