10 DVASINGUMAS Alpinizmas – nuolatinis buvimas mirties zonoje, ypač kai žūva pažįstamas ar šalia kopęs žmogus, kai reikia peržengti kalne likusiųjų kūnus. Kaip po tokių patirčių žiūrite į mirtį? Esu dirbęs Siera Leonėje, pačiame skurdžiausiame pasaulio krašte, kur taip pat mačiau žmogaus būvį ekstremaliose situacijose. Nepaisant didžiulio nepritekliaus, žmonės gyvena, kuria šeimas, augina vaikus. Kol visko nesujaukia maliarija ar ebolos epidemija, kurią vėliau nustelbia koronavirusas. Per tai atrandi, kad mirtis nėra tabu. Mums atrodo, kad gyvenime viskas gražu, plunksnuota, šilta, patogu, ir jei mirtis nutinka, ji atsiranda tarsi iš niekur. Nors mūsų gyvenimas juk surėdytas su ja. Negaliu sakyti, kad tiek mirties matęs, nustojau bijoti, bet tai ne baimė, veikiau pagarba. Man ji yra kita gyvenimo medalio pusė. Be mirties mūsų laikas netektų prasmės. Tai lyg paveikslo rėmas: gal ir norisi paišyti ant sienos, bet tai nebebus paveikslas, jis nebus išbaigtas, nebus į ką nors įdėtas. Tas mirties rėmas verčia mane galvoti, ką noriu matyti savame paveiksle, kokius sprendimus daryti, kad judėčiau į priekį. Nesakau, kad į mirtį žiūriu pozityviai, bet ji įprasmina mūsų gyvenimą. Jei Kauno jėzuitų gimnazijos ateities kartoms reikėtų palikti laiko kapsulę, ką joje parašytumėte? Buvimas mirties zonoje išmokė, kad pats blogiausias dalykas yra sėdėti ir nieko nedaryti. Nes tavo laikas tiesiog pasibaigs. Nuolatinis judėjimas į priekį, sprendimai yra būtini. Tad reikia nebijoti rizikų – užsidaręs bunkeryje prasmingo gyvenimo nenugyvensi. Dabar – didžiausio mūsų klestėjimo metas, tačiau priešiškos jėgos siekia mus įbauginti, primesti savo tamsią pasaulėžiūrą. Manau, visi patirsime įvairių išbandymų. Todėl kai reikės priimti sunkius sprendimus, vadovaukitės savo vertybių kompasu. Pasirinktas kelias galbūt nebus lengviausias, bet jis išves teisinga linkme. Kalbėjosi Guoda Pečiulytė S. Damulevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==