7 DVASINGUMAS Birutė Šinkūnienė Vidinis kompasas Beveik prieš ketvirtį amžiaus per Sekmines vienoje piligriminėje kelionėje Šventoji Dvasia pabudino snaudžiančią mano širdį, uždegė ją liepsna, kuri negęsta iki šiol. Gera vis peržvelgti kelią, kurį nuėjau, Dievo „pagauta“. Toje kelionėje Lurde ant kalnelio priešais šv. Bernadetos koplytėlę, atlikusi viso gyvenimo išpažintį, pajutau troškimą ieškoti Viešpaties kaip Žodžio, kuris pripildo mano kasdienybę savo artumu visose situacijose, visose patirtyse. Tąkart išgirdau apie šv. Ignacą, apie jo gyvenimą, jo dvasingumą, jo šventumą; ypač suvirpino širdį jo malda: „Imk ir priimk.“ Atsigręžusi atgal matau, kaip skiriasi mano gyvenimas iki tol ir vėliau. Nepaliauju dėkoti už šią neprašytą, netikėtą, stulbinamą, protu neaprėpiamą Šventosios Dvasios dovaną Augau šeimoje, kur krikščioniškosios vertybės buvo labai svarbios. Viešpats pašaukė į šį pasaulį per nuostabius tėvelius, vienas kitą sutikusius atšiaurioje Sibiro žemėje po gausybės iššūkių, klajonių, kentėjimų. Viešpats leido pažinti mamos giminaitę seselę kazimierietę Bonaventūrą, vadinome ją teta Prane. Vasaromis ji vis atvažiuodavo pasisvečiuoti į mažą Žemaitijos miestelį Sedą. Teta Pranė ruošė mane Pirmajai Komunijai, priėmiau ją būdama aštuonerių. Tėvelių bičiulis kunigas Eduardas Simaška, su kuriuo jie susipažino Sibire, rado kelią į mano širdį. Pas jį šventėme mano Pirmąją Komuniją, jį lankydavau iki paskutinių jo gyvenimo šioje žemėje metų. Tačiau tik prisilietus prie ignaciškojo dvasingumo, pasitelkus „vidinį kompasą“, prasidėjo kelionė į gilumą, troškimas vis labiau pažinti, pamilti Jėzų, juo sekti. Vis ištinka nuostaba. Kai pirmą kartą vienas jėzuitas paklausė, ar nenorėčiau įsilieti į Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę, atsisakiau, suabejojau, ar dėl savo pamaininio darbo galėsiu įsipareigoti reguliariai lankyti susitikimus ir naudotis kitomis bendruomenės priemonėmis. Tačiau sutikusi bendruomeniškius per jėzuito t. Paolo Molinario apsilankymą Šiluvoje ir vėl išgirdusi paraginimą, protu ir širdimi pasakiau „taip“ Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenei. Prisimenu vakarą, kai prieš įsipareigojimą bendruomenei – tąkart dar tik laikinai – suklupusi Šiluvos koplytėlėje, pravirkau. Viena mergaitė priėjo ir paklausė, kodėl verkiu, atsakiau: iš džiaugsmo. O ji patraukė pečiais, argi galima verkti iš džiaugsmo... Džiaugiuosi bendryste su kitų šalių KG bendruomenės nariais. Atminty vis iškyla Sekminės Nevere, kur vyko Prancūzijos bend- ruomenės suvažiavimas. Buvo pakviesta ir Lietuvos KG bendruomenės narių. Per santykį su Dievu pajutau didelę žmogiškų ryšių šilumą. Viena prancūzų šeima mūsų grupelę iš Lietuvos lydėjo ke-
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==