da nuo pat įsikūrimo ar net yra kolektyvų-pirmtakų senbuviai; kasmet prisideda ir keletas naujokų. „Adoramus“ vienija pačius įvairiausius žmones – virtuvės šefus, mokytojus, akademikus, profesionalius muzikus, vertėjus, programuotojus... Vieni ateina su tvirtu tikėjimu, kaip praktikuojantys katalikai, kitus patraukia muzika ir savo kelią jie atranda įsitraukę į choro veiklas. Kas pritraukė į šį kolektyvą ir kas jame išlaikė – pasakoja patys choristai. Ingrida ir Daiva – choro senbuvės, giedančios čia nuo pirmųjų dienų. Jos abi giesme žavėjosi nuo vaikystės: „Giesmė bažnyčioje man, vaikui, buvo gražiausia šv. Mišių dalis – tai, kas širdį pripildydavo šviesos ir ramybės. Ji stiprina, šildo, augina“, – sako Daiva. „Dainuojant chore išsipildė viena iš mano vaikystės svajonių“, – jai antrina Ingrida. Ramunė – viena iš pirmųjų Šv. Cecilijos ansamblio narių, prisidėjusi prie kolektyvo, kai dar mokėsi konservatorijoje. „Adoramus“ yra mano kelias. Choras augo su manimi ir aš kartu su juo – kaip sėkla pačioje derlingiausioje dirvoje. Būta visko, išgyventa daug spalvingų patirčių, išlieta džiaugsmo ir liūdesio ašarų; kiek daug naujų skirtingų žmonių atėjo, išėjo, pasiliko, išėjo, grįžo, pasikvietė draugą, liko, paseno, išėjo, atėjo jaunas, pasikvietė draugę… Ir taip be perstojo. O aš – ta sėkla, kuri iškart prigijusi tik žvelgė didele degančia širdimi į Dievą ir svajojo dainuoti“, – dalijasi ji. Į chorą prieš porą metų atėjusi Eimantė šią mintį puoselėjo dar iki studijų: „Atvažiavusi gyventi į Vilnių turėjau dvi svajones, viena iš jų – dainuoti „Adoramus“ chore. Užsidegimas buvo toks stiprus, kad jei po pirmos perklausos būtų nepriėmę, būčiau bandžiusi ir kitais metais. Tačiau ši svajonė išsipildė greičiau, nei tikėjausi. Dabar jau antrą sezoną esu šioje šeimoje. Niekada negalvojau, kad choras užims didelę dalį mano širdyje. Giedoti Mišiose bendruomenei, rengti ypatingo grožio programas, rasti draugų visam gyvenimui – galimybės, kurias suteikė choras.“ Ateitininkė, pirmoji choro direktorė Rūta pabrėžia giedojimą kaip išskirtinį būdą melstis – tiek individualiai, tiek kolektyviškai: „Klausyti giedančių ir pačiam giedoti yra du visiškai skirtingi dalykai. Giesmėje itin svarbus tekstas. Giedodama galiu ne tik išgirsti, bet ir ištarti žodžius, kurie mane nuramina, paguodžia, džiugina ir padeda šlovinti Dievą. Kuo daugiau giedančių, tuo labiau atliepiam pačią giedojimo esmę – kartu esame maldoje.“ Jai pritaria ir ketvirtakursė Martyna, kuri chore gieda nuo trylikos metų. Drauge priduria: „Bet man taip pat svarbu, kad giedojimas nebūtų vien tik gerų emocijų patyrimas ar stiprus įsijautimas. Šiame chore esu ir dėl to, kad čia dedamos pastangos išlaikyti profesionalumą, atsakingai ruoštis ir kuo kokybiškiau giedoti klausytojams. Man svarbu, kad giesmė skambėtų ne paviršutiniškai, o jautriai, tiksliai ir pagarbiai.“ Diriguoja choro vadovas Imantas Jonas Šimkus 35 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==