Svaigiesiems gėrimams priskirti midus ir vynas – jie reiškė prabangą ir į stalą tiekti išskirtinėmis progomis, pvz., per šventes, kam nors apgynus mokslinį laipsnį, tėvo provincijolo sprendimu. XVII a. net patikslinta, kad šių gėrimų galima gerti ne daugiau kaip vieną stiklą, o besaikis gėrimas laikytas nusižengimu neturto įžadui. Midus taip pat virtas vienuolyno bravoruose, tai patvirtina ir Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščiuose išlikę įrašai apie didelius perkamo medaus kiekius. R. Laužikas yra aptikęs ir vieną iš ankstyvesnių šampano paminėjimų Lietuvoje, taip pats susijusių su jėzuitų ordinu – dokumentai liudija, kad 1710 m. švenčiant vieno pasauliečio apgintas filosofijos tezes, kolegijos jėzuitai vaišinti midumi, o aukštesniųjų klasių profesoriai – net putojančiu vynu (šampanu). Stiprieji alkoholiniai gėrimai – trauktinės ar užpiltinės su spiritu – laikyti vaistais ir būdavo prižiūrimi brolio vaistininko. Žolelės tam augintos Lukiškių dvaro darže, o išlikę dokumentai rodo, kad populiariausia kolegijoje buvo pelynų trauktinė. Pasninkas – marui atitolinti Įprastai valgę sočiai ir mėsiškai, jėzuitai vis dėlto neretai turėdavo ir pasninkauti. Pasninkai buvo trejopi: eiliniai, neeiliniai ir kaip bausmės. Eilinių laikytasi keturis kartus per metus: pavasarį – per gavėnią, vasarą – Sekminių savaitę, rudenį prieš Šv. Mykolo šventę, o žiemą – per adventą. Griežtai laikytasi pasninko ir penktadieniais – Jėzaus nukryžiavimo dieną, tačiau istorikas randa įrašų, kad susilaikyti nuo tam tikro maisto raginta ir trečiadieniais, nes tądien Viešpats buvo Judo išduotas, ir šeštadieniais, nes tądien Jėzus gulėjo kape. Iš alumnato įrašų matyti, kad tomis dienomis netiekiami mėsos ir pieno produktai. „Pasninko metu stalas išties buvo kuklesnis, tačiau ilgainiui normaliu tapo pieniškas pasninkas. Apskritai, reikia konstatuoti, kad tarpukariu Lietuvos kaime žmonės pasninkaudavo kur kas griežčiau nei XVIII–XIX a.“ Neeiliniai pasninkai galėjo būti skelbiami įvairiomis progomis, dažniausiai vyskupo sprendimu, pvz., marui atitolinti (1710 m.) ar giedrai išprašyti (1714 m.). Bausmės pasninkai – diena su duona ir vandeniu (arba nestipriu alumi) – būdavo skiriami už nedorą elgesį, pvz., girtuokliavimą ar maisto be leidimo pasiėmimą. Nežinoma, kaip dažnai tokio pasninko prireikdavę, tačiau R. Laužikas šypsodamasis sako, kad iš Apšvietos epochos jėzuitų ir dabar galėtume perimti pamokymą apie saiką: „Reikia valgyti arba labai gerą maistą, kurio dėl kainos negali sau leisti labai daug, arba šlamštą – daug nevalgysi, nes neskanu.“ Kalbino Guoda Pečiulytė Adriaeno van Utrechto paveikslo „Natiurmortas su vaisiais“ (XVII a.) fragmentas. https://www.rijksmuseum.nl/en/collection/object/Banquet-Still-Life-a506f0ebc0fcdfce64dbbd24ff9cc864 29 ISTORIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==