pašnekovas. Net ir šiandien prabangiausiu pasaulyje laikomo prieskonio naudojimas gali kelti nuostabą, tačiau, pasak istoriko, XVII a. Vilniuje šafrano buvo galima įsigyti be vargo, bėda buvo tik jo kaina. Ieškodami egzotinių prieskonių ar įmantrių maisto produktų už mažesnę kainą, turtingi gyventojai ar vienuolijos leisdavosi į pirkimo ekspedicijas, t. y. vykdavo į kaimyninius uostus, pavyzdžiui, Gdanską, Rygą ar Karaliaučių. „Kroviniai iš tolimųjų kolonijų, pvz., į Angliją, laivais keliaudavo ypač ilgai. Vėliau iš ten – į Baltijos jūros uostus, o iš jų jau upėmis – į Vilnių. Taip išaugdavo prekės kaina ir suprastėdavo kokybė, nes prieskoniai išsivadėdavo. Tad vienuolių ordinai dažnai pirkdavo tiesiogiai iš laivo dar uoste“, – pasakoja istorikas. Ir nors svetimų kraštų maisto jėzuitų virtuvėje būta, pvz., minimi Viduržemio klimatui būdingi avinžirniai, tačiau dar viena jėzuitiškos gastronomijos nuostata buvo taikytis prie vietinės virtuvės tradicijų. Prof. R. Laužikas viename iš savo straipsnių cituoja 1556 m. šv. Ignaco rašytą laišką Liuveno kolegijos rektoriui, kuriame patariama, kad skirtingų tautų scholastikai turėtų laikytis savo maitinimosi tradicijų. „Fiksuojama, kad žuvimis, grūdais jėzuitų vienuolius aprūpindavo aplink Vilnių esantys dvarai. Iš toliau keliaudavo gal tik silkė, bet tiekimo grandinės tais laikais buvo itin trumpos. Apskritai visa istorinė virtuvė atitinka dabartines sveikos mitybos tendencijas tiek dėl vietos produktų vartojimo, tiek dėl jų sezoniškumo paisymo. Juk kitaip tais laikais ir būti negalėjo: šviežios daržovės – tik vasarą; tik laisvai laikomų vištų kiaušiniai, nes kitokių ir nebūdavo. Tai, kas dabar yra tendencija, tuomet buvo norma“, – teigia paveldo tyrinėtojas. Alus vietoj vandens Kai kurios mitybos normos, tikėtina, negrįžtamai pakito. Pvz., požiūris į gėrimus. „Iki pat XIX a. alus traktuotas kaip skystis maistui užsigerti, o vandenį skatinta gerti tik tada, kai karšta ir sausa arba kai reikia aušinti įpykusį žmogų“, – aiškina istorikas, pridurdamas, kad Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogus per savo gyvenimą alaus turbūt išgerdavo daugiau nei vandens – jis net nebuvo priskiriamas alkoholiui. Alų jėzuitai, kaip ir dauguma kitų to laiko vienuolijų, virė vietoje. Vilniaus kolegijos dienoraščiuose išlikę įrašų apie apynių, miežių pirkimus ar dviejų brolių išvyką į Bezdonis dirbinti katilo alui. Šis gėrimas dažniausiai virtas šviesus, silpnas, žiemą gertas pašildytas. Kadangi traktuotas kaip kasdienis produktas, nesiūlytas svečiams. Išimtis teikta tamsiam, juodam alui – jis laikytas išskirtinesniu. 28 ISTORIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==