Istorinė jėzuitų virtuvė: badu marinamas kūnas nėra naudingas Nors yra išlikę išsamių Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraščių, atkurta kai kurių patiekalų receptų, su šia vienuolija siejamas net vienas pirmųjų putojančio vyno (šampano) paminėjimų Lietuvoje (1710 m.), R. Laužikas įsitikinęs, kad svarbiausias jėzuitų gast- ronominis palikimas – vienuoliškos gastronomijos suvokimo transformacija. „Iki tol vienuolijose vyravo kūno marinimo praktikos, o jėzuitai, kaip socialiai aktyvus ordinas, teigė, kad numarintas kūnas nėra naudingas. Tai net traktuota kaip savanaudystė. Maistą jėzuitai vertino kaip kurą kūnui, be kurio neįmanoma veikti kaip socialiam vienuoliui“, – įsitikinęs profesorius. Pašiepti už sotumą Yra išlikę duomenų, kad, pvz., pagal šv. Benedikto regulą gyvenantiems vienuoliams per dieną buvo patiekiami du patiekalai ir vienas svaras duonos, mėsa skiriama tik ligoniams. O štai jėzuitui per dieną priklausydavo visas svaras mėsos – 339 gramai! Ir net jei iš tiesų mėsos būdavo patiekiama mažiau, ne pasninko metu jėzuitams per pietus buvo įprasta valgyti du mėsiškus patiekalus. Tai liudija sotų gyvenimą, už kurį jėzuitų ordinas net pašieptas. Savo straipsnyje „Vilniaus kolegijos jėzuitų bendruomenės gastronominės kultūros reikšmės“ prof. Laužikas cituoja XVIII a. lenkų istoriką ir kunigą Jędrzejų Kitowiczių, kuris rašė: „Broliai Žinios, kad Lietuvoje gyvenę jėzuitai tikrai valgė žirnių sriubą, siekia XVII amžių. „Sriubų Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje daug, ypač žiemos metu. Tai galėjo būti barščiai, menestra, batvininė, bigosas, sielianka, krupnikas, kogalvių sriuba“, – vardija paveldo komunikacijos tyrinėtojas, istorikas prof. Rimvydas Laužikas, atidžiai ištyrinėjęs XVII–XVIII a. jėzuitų vienuolijos gastronominį paveldą. Anželikos Laužikienės nuotr. 26 ISTORIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==