Ir išties žygis augino ne vieną. Dešimtokui Augustui smagiausia žygio dalis buvo finišas. „Man labai atsibodo vaikščioti“, – apsuptas draugų, juokėsi 11 kilometrų trasą nuėjęs gimnazistas. Ūgtelėjo ir antrokas Pijus, vienintelis iš klasės ryžęsis įveikti ilgiausią – 16 kilometrų – žygio trasą. „Mums, tėvams, beliko jį palaikyti, nusiteikti ir kartu nueiti tą atstumą. Žygyje, kaip ir gyvenime, reikia būti pasirengus nuolatiniams pokyčiams. Kaip svarbu, esant sunkesnėms situacijoms, vienam kitą palaikyti, paskatinti, stebėti ne tik savo, bet ir aplinkinių savijautą. Manau, kad šiuo žygiu mokykla puikiai įprasmino savo 30-metį“, – mankštindamas po ilgų kilometrų apsunkusias kojas kalbėjo antroko tėtis Julius. „Mūsų mokyklos stiprybė ir yra ta, kad čia ne koks nors vaidinimas, niekas neateina tik dėl to, kad reikia. Dalyvaujame, nes mums faina, nes nuoširdžiai to norime“, – įsitikinęs gimnazistas Mindaugas. Auginančiu iššūkiu žygis tapo ir specialių jubiliejinio žygio medalių autoriui, kuris prisipažino, kad, baigiant antrą jų tūkstantį, į medalius nebesinorėjo nė žiūrėti. „Maniau, kirtęs finišą tikrai savojo neimsiu, o šiandien – štai ir paėmiau! Ir jie man vėl gražūs“, – juokėsi medalių autorius Mindaugas. Maždaug 1800 dalyvių įspūdį darė ir renginį organizuoti padėjusio pėsčiųjų žygius rengiančio „Trenkturo“ darbuotojams – jiems tai buvo masiškiausias kada nors vykęs privatus žygis, ir virtuvės šefui, čia pat vietoje išvirusiam daugiau nei 360 litrų autentiškos jėzuitų žirnienės. Dalindama sriubą, gimnazijos direktorė ses. Edita Šicaitė prisipažino, kad ypač jautru matyti mokyklos alumnus – jų juk niekas neįpareigoja, bet į žygį susirinko ne viena dešimtis. O kur dar kartu žygiavę alumnų tėvai, su savo vaikų auklėtoja susibūrę į „Šaltalankių arbatos klubą“ – ja drauge vaišinasi mažiausiai kelis kartus per metus. „Ši bendruomenė mane suformavo kaip pilietį. Direktorė Edita visą laiką sakė: mąstyti reikia globaliai, o veikti – lokaliai. Man šį požiūrį įskiepijo mokykloje, todėl iškart po studijų užsienyje grįžau į Lietuvą, kurią labai myliu“, – pasakojo prieš aštuonerius metus gimnaziją baigęs Danielius. „Švietimas, ko gero, ir yra ta sritis, kur labiausiai jauti, kad eini kartu su kuo nors kitu, kad ką nors lydi. Man atrodo, mes tikrai pamatėme, kad esame didelė, stipri ir daug galinti bendruomenė. Kaip toj dainoj – gal ne per vieną naktį, bet per metus išties dideli užaugome“, – sako I. Giniotytė. 24 PROVINCIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==