8 DVASINGUMAS lionėje po Luaros pilis, rūpinosi, kad būtume sočiai pamaitinti, patogiai apgyvendinti. Buvome apdovanoti ir dvasinėmis dovanomis. Vis byra ir byra malonės nuo šv. Ignaco. Kasmetinės tyliosios rekolekcijos – tarsi balzamas širdžiai: leidžia sužydėti mano dykumai, malšina troškulį ir ilgesį. Rekolekcijų vaisiais būnu soti ne vieną dieną. Štai jau daug metų nešiojuosi trečios dvasinių pratybų savaitės patirtį, kai širdį suvirpino suvokimas, kaip svarbu nenusukti žvilgsnio nuo Nukryžiuotojo. Juk visas jo gyvenimas, ne tik žodžiai, buvo „Tėve mūsų“ malda. Tad ir dabar per šv. Mišias kalbėdama šią maldą, stengiuosi pakelti akis ir susirasti kryžių, melstis su Juo. Eiti pirmyn, nepaisant įvairiausių sunkumų, iššūkių, padeda susitikimai KG bendruomenės grupelėje „Nebijok“, didelė dovana man yra grupelės „Gyvenk“ palydėjimas; čia drauge švenčiame gyvenimą. Malda turi savo kainą, kartais taip sunku laikyti iškeltas rankas kaip Mozei, bet palengvėja, kai kiti drauge meldžiasi. Malonė puošti gėlėmis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią. Vis prisimenu mamą, kurios profesija buvo susijusi su gėlėmis: ji rūpinosi didžiulės gamyklos apželdinimu, rengdavo puokščių parodas, puoselėjo savo sodą. Šioje bažnyčioje atradau grigališkąjį giedojimą, kai ne tik lūpos šlovina Tą, kurio gelmė be dugno, aukštybės be pabaigos, platybės neišmatuojamos, o skaidrumas nesudrumsčiamas. Labai brangūs pirmieji mėnesio penktadieniai, skirti Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, iš kurios trykšta gyvybės šaltinis, kurios šviesa išsklaido mano tamsybes, leidžia priglusti net kai esu sužeista... Tai, kuri be žodžių supranta, kai skauda. Jėzaus Širdis netelpa jo krūtinėje. Ne šiaip sau daug kur Širdis vaizduojama jo rankoje. Jėzaus malone, jo galia ir žmogaus širdis prisipildo begalinės meilės, laisvės, džiugesio... Pirmuosius penktadienius pamilau dar tada, kai nežinojau, jog ir gimusi esu pirmąjį birżelio penktadienį. O kokie svarbūs pirmieji mėnesių šeštadieniai, žvelgiant į Mergelę Mariją, kuri kreipia žvilgsnį į Jėzų (ir šv. Ignacas kreipė žvilgsnį į Jėzų). Marijos gyvenimas sutelktas į Jėzų, kaip ir Ignaco. Marija daug ko nesuprato gyvenime, laikė tai širdyje, tad verta mokytis iš jos. Kas mėnesį su bendruomeniškėmis ir kitomis moterimis kalbame rožinį, eidamos keliais aplink Sopulingosios Marijos altorių. Dėkoju, nepaliauju dėkojusi Tam, kuris prie savo Širdies ir savo Motinos Širdies priglaudžia žmogaus širdį, ją apšviečia, sušildo. Per ignaciškąjį dvasingumą atradau Švč. Sakramento adoracijos grožį ir prasmę. Galiu adoruoti sužeista, nesuprasta, neišklausyta ar atnešdama kito skausmą, savo kaltę... Praturtina tyla, Dievo artumo pliūpsniai. Vis prašau malonės ne bėgti nuo to, kas vyksta, o priimti visa kaip vietą, kurioje Viešpats Jėzus veikia, maitintis syvais, sklindančiais iš jo, ir taip įprasminti, pašventinti, paaukoti tai, ką skauda. Su šv. Ignacu Lojoloje
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==