Jėzuitai 2026 2 Augant kartu
4 Jėzuitai 2026 2 Mielieji skaitytojai, kiekvienas iš mūsų ieškome prasmės, krypties, atsakymų į svarbius klausimus, ryšio su kitais ir su Dievu. Šiame numeryje atsiveria įvairios Dievo paieškos kryptys. Vieni autoriai kviečia iš naujo atrasti Viešpatį kasdienybėje, kiti dalijasi patirtimis, kaip tikėjimas skleidžiasi studijose, moksle, kūryboje ar tarnystėje. Čia rasite pasakojimų apie drąsą svajoti plačiau, apie troškimą siekti daugiau ir apie ignaciškąjį kvietimą rinktis tai, kas veda į didesnę Dievo garbę ir gilesnę meilę. Šiame numeryje susitinka tradicija ir naujovės: jėzuitų istorija ir jaunimo iniciatyvos, istorinė virtuvė ir robotikos laimėjimai, chorinė muzika ir akademiniai tyrimai, žygiai gamtoje ir integraliosios ekologijos idėjos. Visa tai liudija, kad tikėjimas nėra uždaras pasaulis ar vien teorija. Jis gyvas ten, kur žmogus mokosi, kuria, klausia ir tarnauja. Galbūt tarp šių puslapių rasite naują kryptį savajai kelionei, kurioje Dievas jau seniai eina kartu. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – tradicinės Kauno jėzuitų gimnazijos šventės Ad Majora akimirka. Robertos Banevičienės nuotr. Daugiau apie tai skaitykite p. 18–19. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė DVASINGUMAS 1 Dievo paieška visomis kryptimis 4 Maži žingsniai Dievui padedant 7 Vidinis kompasas 34 Šlovinti Dievą ir šventinti žmones PROVINCIJOJE 10 Studijose ir už jų 14 MAGIS – patirti nuotykį su Dievu 20 Robotikos sėkmės istorija 23 Jau dideli užaugome 26 Istorinė jėzuitų virtuvė 37 Apie liberalizmo ir religijos diskursą 39 Integralioji ekologija ir ignaciškasis dvasingumas ISTORIJA 30 Vyskupas Valančius ir jėzuitai
Šv. Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos yra kelias, vedantis į gilesnį Kristaus pažinimą, meilę Kristui ir sekimą juo. Pats Ignacas kiekvienoje pratybų meditacijoje kviečia prašyti konkrečios malonės, nes būtent ji tampa svarbiausia pratybų patirtimi. Pvz., ant- rosios savaitės pradžioje jis ragina „prašyti vidujai pažinti Viešpatį, kuris dėl manęs tapo žmogumi, kad labiau jį mylėčiau ir juo sekčiau“. Malonei gauti siūlomi įvairūs maldos būdai: Šventojo Rašto tekstų kontempliacija, gyvenimo patirties apmąstymas, jausmų ir vaizduotės pasitelkimas, vidinių judesių „klausymosi“ praktikos. Rekolekcijų vadovas čia turi kūrybingą laisvę – lydėti žmogų, atsižvelgdamas į jo dvasinę patirtį, ir būti jautrus Šventosios Dvasios vedimui. Šv. Ignaco Dvasines pratybas galima pateikti įvairiai, nes kiek- vienas žmogus į šią dvasinę kelionę žengia su skirtingais poreikiais ir patirtimis. Tradiciškai jos gali būti kaip keturių savaičių intensyvi rekolekcijų programa, tačiau šiandien dažnai siūlomos ir lanksčios formos: savaitgalio rekolekcijos, pratybos kasdieniame gyvenime, individualūs ar grupės susitikimai su dvasiniu palydėtoju. Kai kuriose bendruomenėse pratybos pritaikomos net nuotoliniam formatui, suteikiant galimybę gilintis į maldą ir savęs pažinimą neišeinant iš namų. Kiekvienu būdu siekiama to paties tikslo – padėti žmogui atrasti gyvą santykį su Dievu, labiau pažinti save ir priimti gyvenimo sprendimus remiantis vidine laisve bei Dievo vedimu. Šiais metais pasiūliau savo Dvasinių pratybų variantą, pa- vadindamas jį „Dievo paieška visomis kryptimis“. Tai dvasinės pratybos kasdienybėje su galimybe kartą per savaitę susitikti per nuotolį arba gyvai. Programa trunka septynias aštuonias savaites. Kiekvienai dienai pateikiami tekstai, padedantys siekti malonės. Į temą gilinamasi trimis skirtingais būdais. Pirmiausia kviečiama melstis pasitelkiant pojūčius ir vaizduotę, kad Evangelijos scena taptų gyva ir asmeniška. Vėliau siūloma giliau apmąstyti Šventojo Rašto tekstus, juose ieškant ryšio su savo gyvenimu. Galiausiai raginama lėtai, maldingai skaityti dvasinį tekstą, leidžiant Dievo žodžiui tyliai skverbtis į širdį, o Šventajai Dvasiai – pačiai vadovauti maldai. Dievo paieška visomis kryptimis T. Vytautas Sadauskas, SJ 1 DVASINGUMAS
Šiose pratybose gausu Šventojo Rašto komentarų, šventųjų liudijimų, Bažnyčios tradicijos, istorijos ir kultūros pavyzdžių. Tačiau visa tai yra tik pagalba svarbiausiam tikslui – gauti malonę, kurios meldžiame. Šios pratybos turi ir savitą bruožą. Jų struktūra remiasi belgų teologo Edwardo Schillebeeckxo įžvalgomis apie žmogų – vadinamosiomis „žmogiškumo koordinatėmis“ arba pagrindinėmis kryptimis, padedančiomis apmąstyti žmogaus gyvenimą, pašaukimą, suprasti jo troškimus, įvertinti, kokios brandos pasiekta. Tai tarsi žemėlapis, rodantis, ką reiškia būti žmogumi Dievo akivaizdoje. Su šio teologo mintimis artimiau susipažinau 1994 metais, studijuodamas teologiją Vestono teologijos mokykloje (Weston School of Theology), Bostone, JAV. Tuo metu ten dėstė žymūs profesoriai Danielis Harringtonas, SJ, Rogeris Haightas, SJ, Janice’as Farn- hamas, RJM, ir kiti. Mano studijų sritis buvo krikščioniškasis dvasingumas, todėl vis labiau gilinausi į šv. Ignaco Dvasines pratybas ir ieškojau naujo, sielovadiškai vaisingo žvilgsnio į jas. Būtent vienas iš dėstytojų paskatino mane atkreipti dėmesį į kai kurias E. Schillebeeckxo teologines įžvalgas ir pamėginti jas susieti su Ignaco dvasingumu. Skaitydamas šio teologo tekstus atradau septynias „žmogiškumo koordinates“ – kryptis, padedančias geriau suvokti žmogaus slėpinį. Pasak Schillebeeckxo, jos atskleidžia, kas žmogų traukia, kokių vertybių jis ieško ir kaip bręsta jo laisvė, kad žmogiškumas suklestėtų. Šių pratybų struktūra atsirado iš naujo apmąstant minėtas E. Schillebeeckxo įžvalgas. Pratybos kviečia leistis į vidinę kelionę – į laisvės, tiesos ir pilnatvės paieškas. Jose susitinka Ignacas Lojola ir E. Schille- beeckxas: abu jie trokšta padėti žmogui atrasti save Dievo akivaizdoje ir suprasti, ką reiškia būti tikru žmogumi – pašauktu meilei, atsakomybei ir bendrystei. Schillebeeckxo „žmogiškumo koordinatės“ padeda pažvelgti į žmogų visose jo gyvenimo dimensijose: santykyje su kūnu ir gamta, su kitais žmonėmis ir visuomene, su istorija ir kultūra, dabartimi ir ateitimi. O Ignaco Dvasinės pratybos visa tai nukreipia į vieną tikslą – ieškoti Dievo ir sutikti jį „visuose dalykuose“. Žmogaus pašaukimas – ieškoti Dievo ir visur jį atpažinti, nes Dievas yra visko Kūrėjas ir Gelbėtojas. Ši paieška vyksta konkrečiame santykyje su tikrove, kurioje Dievas mums apsireiškia. Anot E. Schille- 2 DVASINGUMAS
beeckxo, Dievas mums apsireiškia būtent per tai, kas labiau tarnauja žmogiškumui: • Per santykį su kūnu ir aplinka atrandame Dievą kaip gyvybės davėją. Priimdami savo kūną su nuostaba ir dėkingumu, o kūriniją – su pagarba ir atsakomybe, regime jo meilės pėdsakus pasaulyje. • Per santykį su kitais žmonėmis Dievas tampa artimas. Kito žmogaus veide, bendrystėje, dosnume, svetingume ir brolystėje sutinkame Tą, kuris kviečia žmoniją gyventi kaip vieną šeimą. • Per santykį su institucijomis – valstybe, Bažnyčia ir visuomeninėmis organizacijomis – ieškome Dievo siekdami teisingumo ir bendrojo gėrio. Institucijos turi tarnauti žmogaus orumui, o ne jį slopinti. Jas keisdami taip, kad puoselėtų laisvę ir bendrąjį gėrį, esame Dievo karalystės bendradarbiai. • Per santykį su erdve ir laiku bei dabarties akimirka Dievas kviečia gyventi dėmesingai čia ir dabar. Kasdienybėje, esamose situacijose – ligose, netekty- se ir džiaugsmuose – mokomės atpažinti jo dovanas ir savo ribas, skatinančias mus bręsti. • Per santykį su istorija ir kultūra įžengiame į Dievo veikimo istoriją. Atmintis, menas, tradicijos ir papročiai tampa keliu, kuriuo Dievas veda žmoniją per amžius, nuolat įkvėpdamas naują mąstymą ir gyvenimą. • Per santykį su ateitimi – tikėjimu ir viltimi – susitinkame su Dievu kaip Vilties Šaltiniu. Troškimas peržengti ribas, tikėjimas Prisikėlimu ir Dievo Apvaizda tampa jėga, nešančia žmogų per kančią ir mirtį. Visi šie santykiai – su savo kūnu ir gamta, su kitu žmogumi ir institucijomis, su dabartimi, praeitimi (istorija ir kultūra) ir ateitimi – sudaro vieną ir vientisą žmoniškumo audinį. Per juos Dievas mus išlaisvina ir gelbsti. Ieškodami jo kiekviename gyvenimo aspekte ir puoselėdami dėkingumą, pagarbą, atsakomybę bei meilę, patiriame tikrąjį išganymą – visapusišką išlaisvinimą. Dvasinės patirties tikslas – matyti ir mylėti Dievą ten, kur vyksta tikrasis gyvenimas: kūno trapume, artimo veide, kultūros audinyje, dabarties iššūkiuose ir ateities viltyje. Taip kasdienybė tampa sakramentu, kitas žmo- gus – susitikimo su Kristumi vieta, o mūsų pačių gyvenimas – erdve, kurioje Dievas trokšta apsireikšti. Su pirmąja pratybų savaite galite susipažinti: https://jezuitai.craft.me/nuostaba Mariaus Jocio nuotr. 3 DVASINGUMAS
4 DVASINGUMAS Prisimenu, kai mirė mano tėtis, man buvo 19 metų ir vienam teko tvarkyti šeimos ūkį. Buvo sunku, nes aš gedėjau ir tikrai nenorėjau ten būti. Sėdėdavau sodyboje, skaitydavau laikraštį, gerdavau arbatą, krimsdavau airišką duoną, vis atidėliodamas galvijų šėrimą. Dabar suprantu, kad tai buvo savotiška savigynos ir savipaguodos forma – bandymas kuo ilgiau likti delsimo suteikiamame „komforte“. Tačiau prisimenu ir tą siaubingą apatijos bei vidinio nerimo jausmą (jėzuitų terminais – nepaguodą), kol galiausiai supratau, kad ūkis nėra mano vieta, kad turiu susitaikyti su netektimi ir tiesiog gyventi toliau. Nuo tada visuomet imuosi reikalų iš karto ir sunkiausius darbus atlieku pirmiausia. Vėliau daug kas paaiškėjo sužinojus jėzuitų taisyklę, siūlančią elgtis priešingai, nei skatina neigiami polinkiai, pavyzdžiui, atidėliojimas. Supratau, kad mano atidėliojimas iš tikrųjų nebuvo susijęs su tinginyste. Veikiau tai buvo tam tikras vidinis pasipriešinimas, protestas ar dėmesio reikalaujanti širdies skausmo apraiška. Anot Ignaco, tai neigiamas judesys sieloje, reikalaujantis būti pastebėtas ir įvardytas. Su juo reikia švelniai tvarkytis, kad atrastum jame slypinčią dovaną ir sugebėtum jį transformuoti, užuot tapęs auka. Ignaciškasis požiūris į atidėliojimą paremtas ne drausme, o sąmoningumu ir pastabumu. Ilgai gydydamasis po sužeidimo Ignacas Lojola suvokė apmąstymų galią, tapo atidus tam, kas vyko jo viduje ir šias pamokas panaudojo naujų įžvalgų paieškai bei problemų sprendimui. Panašiai ir atidėliojimo apmąstymas mus kviečia jautriai ir dėmesingai tyrinėti savo patirtis. Dažnai atiT. Brendan McManus, SJ Maži žingsniai Dievui padedant Airių jėzuitas Brendanas McManusas, remdamasis ignaciškuoju dvasingumu ir asmenine patirtimi, aptaria, kas yra delsimas. Užuot delsimą traktavęs tiesiog kaip tinginystę ar disciplinos trūkumą, jis svarsto, kaip tai gali atspindėti gilesnį vidinį pasipriešinimą, baimę, sielvartą ar nusivylimą. Remdamasis šv. Ignaco Lojolos dvasinėmis įžvalgomis, jis siūlo praktišką požiūrį bei veiksmus, grindžiamus sąmoningumu, įžvalgumu ir mažais konkrečiais žingsniais.
T. Vidmanto Šimkūno, SJ, nuotr. 5 DVASINGUMAS dėliojimą gali skatinti baimė susidurti su kažkuo skausmingu arba patirti nesėkmę. Kartais tai yra tam tikro mus paralyžiuojančio tobulumo siekimas laukiant „tobulos“ akimirkos ar „teisingo jausmo“. Ignacas kviečia ugdyti sąmoningumą, geriau pažinti save ir, Dievui padedant, problemą perkelti nuo neigiamo savęs vertinimo „kas su manimi negerai?“ į „kas man per tai atsiskleidžia?“. Šiuo atveju ignaciškasis apmąstymas yra naudingas ir praktiškas. Ignacas atskiria vidinius judesius, traukiančius mus gyvenimo link (vadindamas juos paguoda) ir nuo gyvenimo tolinančius (tai jis vadina nepaguoda). Atidėliojimas dažnai turi nepaguodos požymių: sunkumo, neramumo, vangumo, motyvacijos stokos. Tačiau jis gali slėptis ir po kuo nors teigiamu ar neva pagrįstu: „padarysiu tai vėliau, kai jausiuosi geriau“ arba „tai privalo būti tobula“. Šios mintys, atrodytų, normalios ir pagrįstos, dažnai veda prie neveiklumo ar apatijos. Vien suvokimas, kad viskas yra tvarkoje, jei dalykai klostosi „pakankamai gerai“, gali būti išlaisvinantis ir teikiantis jėgų. Nuostabu, kad Ignacas ragina mylėti mūsų žmogiškąją prigimtį, suprasti jos silpnumą ir ribotumą. Jis mus kviečia į tai, ką galima pavadinti „dvasine transformacija“, nuolankiai prašant pagalbos ir patikint „reikalą“ aukštesnei galiai. Viskas prasideda tada, kad pripažįstame savo silpnumą, inerciją ar pasipriešinimą ir pasitelkiame Dievo malonę, klausdami savęs: „Kokį žingsnelį galėčiau žengti, Dievui padedant?“ Pradėkite nuo nedidelio žingsnelio, jausmus nustumdami į šalį: susitvarkykite stalą, sudarykite darbų sąrašą, parašykite keletą žodžių, kam nors paskambinkite pirmas. Stebėkite, kaip tai suteikia jėgų, atveria galimybių ir sumažina baimes bei problemas. Dievas veikia mažais žingsneliais ir pradeda nuo mažų dalykų. Kitas naudingas ignaciškasis įrankis – tiesiog susikurti aplinką, mums padedančią bendradarbiauti su Dvasia, kuri su kaupu atlygina už nuolankias pastangas ir „mažas pradžias“. Taigi, sutvarkykite aplinką, išjunkite telefoną, nutarkite skirti konkretų laiką darbui (paprastai geriausiai dirbame 40 minučių intervalais), susikurkite darbo ritmą ir pašalinkite akivaizdžius trukdžius. Kartais labiausiai dvasinis dalykas, kurį galite padaryti, yra tiesiog pradėti, ketinimą paverčiant veiksmu. Kita naudinga ignaciškoji technika yra dienos peržvalga arba „egzaminas“ – praktiškas ir veiksmingas būdas į intensyvų gyvenimą įtraukti apmąstymus. Paprastai tam reikia 15–20 minučių dienos pabaigoje arba kada jums
DVASINGUMAS Siūlomi žingsniai: 1. Pabandykite aiškiai įvardyti atidėliojimą, ypač tai, kas jame slypi giliau – ko jūs vengiate ar stengiatės nejausti? 2. Paprašykite Dievą konkrečios malonės, kurios jums reikia; šiuo atveju prašymas galėtų būti: „Padėk man susidoroti su atidėliojimu, rasti išeitį iš šios problemos, kuri dažnai mane paralyžiuoja ir žlugdo mano pastangas.“ 3. Atidėliojimą atpažinkite kaip „tuštumą“: iš pradžių ji gali atrodyti maloni, bet galiausiai sukelia nerimą ir stresą; atidėliojimas lyg ir siūlo sprendimą, bet iš tikrųjų taip nėra, jis tik apsimeta esąs naudingas. 4. Pabandykite kovoti su neigiamu atidėliojimo poveikiu, elgdamiesi priešingai, nei tuo metu norisi: konfrontuokite su problemomis, darbu ar stresu; sakykite sau, kad sugebėsite susidoroti su jausmais, spaudimu ar darbo krūviu, ir prisiminkite, kad paskui jausitės geriau. 5. Pradėkite nuo mažų žingsnių, konkrečių veiksmų, kurie pamažu padės įveikti „kalną“. Apdovanokite save už pažangos ženklus. 6. Vakare atlikite dienos peržvalgą, kad suprastumėte, kas jums padeda; būkite kantrūs ir žinokite, kad tai užtrunka. https://jesuit.ie/blog/small-steps-with-gods-help/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ 6 patogu. Pastebėsite, kad skirdami šiek tiek laiko apmąstymams ar sudėtingos ir dažnai įtemptos dienos patirties peržvalgai, dalykus pamatome kitaip. Visų pirma, pradedame atpažinti dėsningumus ir suprantame, kas yra mūsų atidėliojimo „provokatoriai“, pavyzdžiui, tam tikros veiklos, dienos metas ar emocinės būsenos. Šis suvokimas pamažu suteikia laisvės valdyti situacijas. Atidėliojimas įveikiamas ne kartą ir visiems laikams, bet nuolat – sąmoningai, įžvalgiai, pamažu. Visada svarbiausia yra pradžia –kad ir labai nedidelė ar kukli.
7 DVASINGUMAS Birutė Šinkūnienė Vidinis kompasas Beveik prieš ketvirtį amžiaus per Sekmines vienoje piligriminėje kelionėje Šventoji Dvasia pabudino snaudžiančią mano širdį, uždegė ją liepsna, kuri negęsta iki šiol. Gera vis peržvelgti kelią, kurį nuėjau, Dievo „pagauta“. Toje kelionėje Lurde ant kalnelio priešais šv. Bernadetos koplytėlę, atlikusi viso gyvenimo išpažintį, pajutau troškimą ieškoti Viešpaties kaip Žodžio, kuris pripildo mano kasdienybę savo artumu visose situacijose, visose patirtyse. Tąkart išgirdau apie šv. Ignacą, apie jo gyvenimą, jo dvasingumą, jo šventumą; ypač suvirpino širdį jo malda: „Imk ir priimk.“ Atsigręžusi atgal matau, kaip skiriasi mano gyvenimas iki tol ir vėliau. Nepaliauju dėkoti už šią neprašytą, netikėtą, stulbinamą, protu neaprėpiamą Šventosios Dvasios dovaną Augau šeimoje, kur krikščioniškosios vertybės buvo labai svarbios. Viešpats pašaukė į šį pasaulį per nuostabius tėvelius, vienas kitą sutikusius atšiaurioje Sibiro žemėje po gausybės iššūkių, klajonių, kentėjimų. Viešpats leido pažinti mamos giminaitę seselę kazimierietę Bonaventūrą, vadinome ją teta Prane. Vasaromis ji vis atvažiuodavo pasisvečiuoti į mažą Žemaitijos miestelį Sedą. Teta Pranė ruošė mane Pirmajai Komunijai, priėmiau ją būdama aštuonerių. Tėvelių bičiulis kunigas Eduardas Simaška, su kuriuo jie susipažino Sibire, rado kelią į mano širdį. Pas jį šventėme mano Pirmąją Komuniją, jį lankydavau iki paskutinių jo gyvenimo šioje žemėje metų. Tačiau tik prisilietus prie ignaciškojo dvasingumo, pasitelkus „vidinį kompasą“, prasidėjo kelionė į gilumą, troškimas vis labiau pažinti, pamilti Jėzų, juo sekti. Vis ištinka nuostaba. Kai pirmą kartą vienas jėzuitas paklausė, ar nenorėčiau įsilieti į Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę, atsisakiau, suabejojau, ar dėl savo pamaininio darbo galėsiu įsipareigoti reguliariai lankyti susitikimus ir naudotis kitomis bendruomenės priemonėmis. Tačiau sutikusi bendruomeniškius per jėzuito t. Paolo Molinario apsilankymą Šiluvoje ir vėl išgirdusi paraginimą, protu ir širdimi pasakiau „taip“ Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenei. Prisimenu vakarą, kai prieš įsipareigojimą bendruomenei – tąkart dar tik laikinai – suklupusi Šiluvos koplytėlėje, pravirkau. Viena mergaitė priėjo ir paklausė, kodėl verkiu, atsakiau: iš džiaugsmo. O ji patraukė pečiais, argi galima verkti iš džiaugsmo... Džiaugiuosi bendryste su kitų šalių KG bendruomenės nariais. Atminty vis iškyla Sekminės Nevere, kur vyko Prancūzijos bend- ruomenės suvažiavimas. Buvo pakviesta ir Lietuvos KG bendruomenės narių. Per santykį su Dievu pajutau didelę žmogiškų ryšių šilumą. Viena prancūzų šeima mūsų grupelę iš Lietuvos lydėjo ke-
8 DVASINGUMAS lionėje po Luaros pilis, rūpinosi, kad būtume sočiai pamaitinti, patogiai apgyvendinti. Buvome apdovanoti ir dvasinėmis dovanomis. Vis byra ir byra malonės nuo šv. Ignaco. Kasmetinės tyliosios rekolekcijos – tarsi balzamas širdžiai: leidžia sužydėti mano dykumai, malšina troškulį ir ilgesį. Rekolekcijų vaisiais būnu soti ne vieną dieną. Štai jau daug metų nešiojuosi trečios dvasinių pratybų savaitės patirtį, kai širdį suvirpino suvokimas, kaip svarbu nenusukti žvilgsnio nuo Nukryžiuotojo. Juk visas jo gyvenimas, ne tik žodžiai, buvo „Tėve mūsų“ malda. Tad ir dabar per šv. Mišias kalbėdama šią maldą, stengiuosi pakelti akis ir susirasti kryžių, melstis su Juo. Eiti pirmyn, nepaisant įvairiausių sunkumų, iššūkių, padeda susitikimai KG bendruomenės grupelėje „Nebijok“, didelė dovana man yra grupelės „Gyvenk“ palydėjimas; čia drauge švenčiame gyvenimą. Malda turi savo kainą, kartais taip sunku laikyti iškeltas rankas kaip Mozei, bet palengvėja, kai kiti drauge meldžiasi. Malonė puošti gėlėmis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią. Vis prisimenu mamą, kurios profesija buvo susijusi su gėlėmis: ji rūpinosi didžiulės gamyklos apželdinimu, rengdavo puokščių parodas, puoselėjo savo sodą. Šioje bažnyčioje atradau grigališkąjį giedojimą, kai ne tik lūpos šlovina Tą, kurio gelmė be dugno, aukštybės be pabaigos, platybės neišmatuojamos, o skaidrumas nesudrumsčiamas. Labai brangūs pirmieji mėnesio penktadieniai, skirti Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, iš kurios trykšta gyvybės šaltinis, kurios šviesa išsklaido mano tamsybes, leidžia priglusti net kai esu sužeista... Tai, kuri be žodžių supranta, kai skauda. Jėzaus Širdis netelpa jo krūtinėje. Ne šiaip sau daug kur Širdis vaizduojama jo rankoje. Jėzaus malone, jo galia ir žmogaus širdis prisipildo begalinės meilės, laisvės, džiugesio... Pirmuosius penktadienius pamilau dar tada, kai nežinojau, jog ir gimusi esu pirmąjį birżelio penktadienį. O kokie svarbūs pirmieji mėnesių šeštadieniai, žvelgiant į Mergelę Mariją, kuri kreipia žvilgsnį į Jėzų (ir šv. Ignacas kreipė žvilgsnį į Jėzų). Marijos gyvenimas sutelktas į Jėzų, kaip ir Ignaco. Marija daug ko nesuprato gyvenime, laikė tai širdyje, tad verta mokytis iš jos. Kas mėnesį su bendruomeniškėmis ir kitomis moterimis kalbame rožinį, eidamos keliais aplink Sopulingosios Marijos altorių. Dėkoju, nepaliauju dėkojusi Tam, kuris prie savo Širdies ir savo Motinos Širdies priglaudžia žmogaus širdį, ją apšviečia, sušildo. Per ignaciškąjį dvasingumą atradau Švč. Sakramento adoracijos grožį ir prasmę. Galiu adoruoti sužeista, nesuprasta, neišklausyta ar atnešdama kito skausmą, savo kaltę... Praturtina tyla, Dievo artumo pliūpsniai. Vis prašau malonės ne bėgti nuo to, kas vyksta, o priimti visa kaip vietą, kurioje Viešpats Jėzus veikia, maitintis syvais, sklindančiais iš jo, ir taip įprasminti, pašventinti, paaukoti tai, ką skauda. Su šv. Ignacu Lojoloje
9 DVASINGUMAS Jėzuitų paraginta ir padrąsinta, nešu Eucharistiją ligoniams. Malonė matyti nušvintančius, besidžiaugiančius, laukiančius ligonių veidus, liudijančius, kad be daugelio dalykų galima gyventi, o be Duonos, ypač be Gyvosios Duonos, – ne. Šios patirtys gaivina, augina ir mano tikėjimą. Gavau daug kitų malonių, dovanų, kurias tarsi rožinio karoliukus suvėrusi, semiuosi jėgų gyventi, džiaugtis, viltis, mokytis meilės kalbos. Jėzus randa būdų prakalbinti, kai labiausiai to reikia, kai sunkiausia, tamsiausia. Kelionė netrumpa, nelengva, nesibaigianti... Galiu ir noriu liudyti, koks toje tikėjimo kelionėje svarbus dvasinis palydėtojas, ieškant Dievo valios, dieviškos šviesos, ramybės – ypač ramybės – bei džiaugsmo, kai pokalbis virsta malda. Tai gydo mano širdį, padeda keliauti pirmyn, net jei kartais atrodo, kad nei jėgų, nei vilties nebelieka. Laisvina iš to, kas neduoda gyvybės. Leidžia pamatyti ne tik, ką prarandu, bet ir kuo esu Dievo apdovanota. Daug nužingsniavau piligriminėje kelionėje šv. Ignaco keliais. Per Aspeitiją, Lojolą, Pamploną, Manresą, Monseratą, Barseloną... Tikiuosi, žengiau ir žingsnelį dvasiniame kelyje. Suvirpėjo širdis šv. Ignaco grotoje. Iki šiol nešioju šią dovaną, kurią vis išvynioju. Šv. Pranciškaus Ksavero pilyje radau priešnuodį baimei dėl savo silpnumo, ribotumo – besišypsantį ant kryžiaus Jėzų. Jis su manimi, net jei į duobę įkrentu, net jei vis į tą pačią... Šiemet Sekminių laukiau ypač. Mažiausias anūkas Aleksas, gimęs prašant šv. Ignaco užtarimo, pirmą kartą priėmė Jėzų į savo širdį. Džiaugiausi matydama jį patarnaujant prie altoriaus, su degančia žvake einant į susitikimą su Jėzumi. Kai kilo mintis padėką už Alekso gimimą išreikšti votu, kiti du anūkai – Augustas ir Ug- nė – paklausė: o neverta ir už juos padėkoti? Taip ant voto atsirado vynmedžio raižinys ir užrašas: „Aš vynmedis, o jūs šakelės.“ Argi be tikrojo Vynmedžio, Gyvenimo Šaltinio, įmanoma gyventi, ar nepasiliekant Jame, galima duoti vaisių – meilės, kantrybės, atleidimo, gailestingumo?!.
10 PROVINCIJOJE Gabrielius Zaveckas, SJ Studijose ir už jų Jeigu reikėtų proporcingai nupasakoti, kiek laiko kam praleidau per paskutiniuosius trejus metus, išeitų riebus puslapis apie laiką auditorijose, saikinga pastraipa apie savarankiško mokymosi valandas, badaujanti pastraipėlė apie bažnyčias ir muziejus bei keletas kaloringų sakinių apie keliones... Laimė, kad galima dalintis ne vien tuo, kas užima daug laiko, bet ir tuo, kas įsirėžia giliai į atmintį. Formaliai Jėzaus Draugija daugiausia dėmesio skiria intelektiniam savo narių ugdymui. Tačiau kiek daug įtakos asmens įsitikinimams, charakteriui ir įpročiams turi visa kita! Paryžiaus Lojolos fakultete (Facultés Loyola Paris) studijuojame kartu su jėzuitais, kitais pašvęstaisiais ir pasauliečiais, atvykusiais iš maždaug 50-ies pasaulio šalių. Tai – didelis turtas. Progų praplėsti akiratį kartais net nereikia ieškoti toli: kad prancūzai pusryčiams arbatą ir kavą geria iš dubenėlių, o ne puodelių, lietuvį priverčia mažų mažiausiai nusišypsoti. O kad kai kuriose Afrikos šalyse akių kontaktas kalbantis (ypač su amžiumi arba pareigomis vyresniu asmeniu) laikomas įžūliu gestu, skatina atvirai aptarti skirtingus papročius diskutuojant seminaruose. Pirmaisiais mokslo metais gyvenau gana arti miesto centro, „baltųjų prancūzų“ rajone. Antraisiais ir trečiaisiais – bendruomenėje neturtingame Paryžiaus priemiestyje Sen Deni, kuriame absoliuti dauguma gyventojų yra musulmonai. Kai naujametinis Taizé susitikimas vyko Paryžiuje, atvykęs jaunimas stebėjosi: „Vau, matant Sen Deni gatves, lengvu gyvenimu anaiptol nekvepia...“ Bet po bendros vakaronės su valgiais, šokiais ir dainomis pripažino: „Oho, o vis dėlto tokiame rajone galima laimingai gyventi.“ Per Ramadaną kaimynė mums vakarienei keletą kartų atneša jos ruošto kuskuso su aviena; mes per Kalėdas kaimynams išnešiojame keliolika lėkščių su įvairiais pyragaičiais. Kai kuriose Prancūzijos parapijose paruošus arbatos ir sumuštinių išeiti aplankyti vargšų gatvėje yra tokia įprasta ir net Monmartre. Fone – Švč. Jėzaus Širdies bazilika
11 PROVINCIJOJE organizuota praktika, kad tikintieji turi tam specialų žodį – maraudes1. Antraisiais studijų metais mano sielovadinė „praktika“ buvo maraudes Sen Deni rajone. Tai – viena brangiausių patirčių gyvenant Prancūzijoje. Dėl gatvėje sutiktų žmonių, jų vargo, paprastumo ir tikėjimo; taip pat ir dėl savanorių, tapusių draugais ir tikėjimo broliais bei seserimis. Be jų nebūčiau drįsęs lįsti po visais tiltais, po kuriais lindom, kalbinti žmonių, kuriuos kalbinome, ir nebūčiau turėjęs daugybės diskusijų apie maldą, Gerosios Naujienos skelbimą ir gyvenimą pagal ją. Kai gyveni ir mokaisi kultūrų katile, reikia šaknų, kad nepamestum savo tapatybės. Tai gali tapti nemenku iššūkiu. Nenorėdami susipykti, žmonės ilgainiui išmoksta neskubėti vienas kito kaltinti dėl „keisto“ elgesio. Pavojus atsiranda, kai nejučiomis viską bandoma „nurašyti“ kultūriniams skirtumams. Tačiau ir kultūra gali būti kritikos objektas. Galima pagrįstai perspėti lietuvį dėl jo polinkio į murmėjimą arba taip mėgstamo riebaus maisto rizikos širdies ligoms. Galima reikalauti punktualumo iš brolio, atvykusio į Europą iš Kongo Respublikos, supratingai apsiginkluojant kantrybe, nes prireiks laiko, kol jis įsisavins mūsišką laiko sampratą. Kai kartais pritrūkstu švelnumo ar pakantumo, bandau sau priminti, kad kitas yra toks pat Dievo vaikas kaip aš. Neklausiau, kiek kartų kiti taikė tą patį metodą mano atžvilgiu... Iš Prancūzijos keletas kelionių buvo labiau prieinamos nei iš Lietuvos. Pavyzdžiui, į Romą, Paray-le-Monialį, Lisieux arba Lurdą. Į pastarąjį gavau kvietimą keliauti vieno renginio – FRAT (nuo žodžio „fraternité“ – brolystė) – proga. Tai buvo Paryžiaus ir aplinkinių vyskupijų jaunimo piligrimystė, leidusi prisiminti patirtis iš Lietuvos jaunimo dienų: fizinis nuovargis drauge su džiaugsmu, milžiniška minia jaunų žmonių, galinti vieną akimirką skanduoti ir dainuoti didžiulėje koncertų salėje, o kitą jau nerti į tylą prieš Švenčiausiąjį Sakramentą... Tai buvo puiki praktika: priklausiau komandai, atsakingai už Pašaukimų palapinę. Per dvi tris minutes turėdavome pristatyti praeiviams tai, apie ką prirašyta du 1 Sunkiai išverčiamas žodis, nutolęs nuo pirminės reikšmės. Lietuviškai galėtume vadinti reidais. Sen Deni bazilikoje šiais metais 17 jėzuitų iš viso pasaulio buvo pašventinti diakonais ir vienas – kunigu
12 trys šimtai knygų: kas yra pašaukimas?.. Šiame renginyje taip pat išgyvenau šį tą nuostabaus – Žiburių liturgiją. Ne kiekvieną dieną su keliolika tūkstančių paauglių vakarinėje procesijoje nešdamas žibintus gali melstis rožinį. Man asmeniškai pirmiausia tai buvo dvasinė patirtis. Tačiau kartu – ir bendruomenės patirtis: jaustis dalimi minios, kuriai priklausai. Ko nors panašaus linkėčiau kiek- vienam pasaulio vaikui ir paaugliui. Tikintieji Prancūzijoje susiduria su įvairiais iššūkiais. Viena vertus, tai – kraštas, paveiktas kartezinio mąstymo2 ir sekuliarizacijos labiau nei Lietuva. Vadinamasis Laicizacijos įstatymas (pranc. Loi de laïcité) 1905-aisiais atskyrė valstybę nuo Bažnyčios ne tik instituciškai (kaip, pvz., Lietuvos Konstitucija), bet pašalindama religinius simbolius iš viešojo gyvenimo ir ilgainiui suformuodama mentalitetą, kad sąžinės ir tikėjimo klausimai gali būti keliami tik privačiu, o ne viešu lygmeniu. Bažnyčia man paliko susiskaldžiusios įspūdį: tikintieji neretai tarpusavyje klijuoja etiketes už tai, kad vieni per daug atvirai reiškia savo tikėjimą, o kiti – per mažai; kad vieni per daug sureikšmina socialines ir karitatyvines tarnystes, o kiti jas visai nustumia į šoną; kad vieni per mažai atviri naujovėms, o kiti, perfrazuojant Gilbertą Keithą Chestertoną, yra tiek open-minded (angl. plačių pažiūrų), kad jiems tuoj smegenys iškris. Antra vertus, Bažnyčia Prancūzijoje lieka ta, kuri turi ypatingai turtingą religinės muzikos ir architektūros, vienuolynų kultūros bei teologijos paveldą ir drįsta leistis į tokias iniciatyvas kaip FRAT, Congrès Mission3 ar maraudes, ir sulaukia daugiausia suaugusiųjų krikštų visame pasaulyje. Galiausiai, negaliu nepaminėti ir intelektualiosios ugdymo dalies. Tenka pripažinti, kad kartais paskaitose nuobodoka... Užtat skaitydamas medžiagą seminarams, juose diskutuodamas bei rašydamas rašto darbus galėjau kryptingai ieškoti atsakymų į klausimus, kurie kilo gryninant savo pašaukimą per maldą, pokalbius ir įvairias patirtis. Galėjau skirti laiko temoms, kuriomis dega mano širdis ir kuriomis norėčiau dalintis ateities tarnystėse. Ir čia ne kartą atpažinau Dievo vedimą. Pavyzdžiui, ar šventumui reikalinga auka? Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir šv. Veido Teresė bei šv. Kryžiaus Jono „Tamsiosios nakties“ teologija atsakytų, kad taip. Arba kiek žmogaus gyvenimas ir išganymas priklauso nuo Dievo malonės, 2 Kartezinis (pranc. cartesian)– paveiktas René Descartes’o filosofijos. Pagrindinis tokio mąstymo bruožas – faktų, šalto ir kritinio mąstymo išaukštinimas, dažnai suabsoliutinimas. 3 Congrès Mission – Prancūzijoje kasmet rengiamas keletą dienų trunkantis ir tūkstančius dalyvių pritraukiantis renginys, kuriame vyksta konferencijos ir dis- kusijos, kaip skelbti Evangeliją šiandieniame pasaulyje. Vakarinio maraude metu prieš Naujuosius metus išdalijome keliasdešimt porcijų karšto lęšių troškinio Teatralizuota Kryžiaus kelio procesija labiausiai turistų lankomoje gatvėje Sen Deni rajone truko apie tris valandas. Jėzaus vaidmenį atliko pabėgėlis iš Sirijos. PROVINCIJOJE
13 o kiek tai yra jo paties atsakomybė? Protestantas ir katalikas atsakytų šiek tiek skirtingai, o štai, pvz., šv. Augustinui priskiriama frazė „Dievas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišganys tavęs be tavęs“4. Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje XX a. veikę kunigai darbininkai ypač vertino Įsikūnijimo teologiją: jeigu Dievas taip prisiartino prie mūsų, kad pats tapo žmogumi, tai ir Bažnyčios žodžiai turi „įsikūnyti“, t. y. tapti konkrečiais darbais. Jeigu Kristus kalbėjo apie raugą, nuo kurio įrūgsta trys saikai miltų (t. y. bent pusantro šimto kilogramų, žr. Mt 13, 33), tai ir mes, save laikantys tikinčiaisiais, turime neprarūgti tarp savęs, bet įrauginti tuos visuomenės sluoksnius, kuriuose žmonės nebėra mamų ir močiučių mokomi poterių ir katekizmo, niekada nėra patyrę, kad Dievas gali kalbėti per maldą, patirtis ar kitus žmones, kur nebesutinkamas asmuo, branginantis Evangeliją. Baigdamas norėčiau pasidalinti viena Išlaisvinimo teologijos atstovo Jono Sobrino mintimi. Pasak šio jėzuito, sekimas Jėzumi pirmiausia yra jo gyvenimo mėgdžiojimas ir atkartojimas. Ir tik tada, atsispiriant nuo šios „praktikos“, ateina „vidinis pažinimas“5. Todėl drįstu teigti, kad viskas, ko mokiausi protu ir ką išgyvenau anapus fakulteto, būtų veltui, jeigu tai nepriartintų manęs prie Viešpaties. Tikiuosi, kad pastarieji treji metai paskatins mane gyventi vis geriau mėgdžiojant Kristų ir padės prie Jo pažinimo patraukti kitus. 4 Šv. Augustinas, Pamokslai, 169, §13. 5 Laisvas vertimas iš: SOBRINO Jon, La foi en Jésus-Christ. Essai à partir des victimes, trad. Thérèse Benito, Paris, Cerf, 3e éd., 2015, p. 581 Claude la Colombière koplyčios freskos Paray-le-Monialyje, garsiame apsireiškimais ir pamaldumu Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai PROVINCIJOJE
Šiandien jaunas žmogus gyvena pasaulyje, kuriame daug informacijos, pasirinkimų, veiklų ir triukšmo, tačiau drauge vis dažniau juntamas vienišumas, nerimas, nerandama gyvenimo krypties ir ilgimasi gilios bendrystės. Daugelis jaunų žmonių ieško ne tik atsakymų į svarbius klausimus, bet ir vietos, kur galėtų būti priimti ir išgirsti tokie, kokie yra, bei autentiškai ieškoti Dievo. Būtent iš šio troškimo Lietuvoje gimsta ignaciškojo „MAGIS nuotykio“ iniciatyvos jaunimui. MAGIS – ne vien renginių programa. Ignaciškojoje tradicijoje lotyniškas žodis magis reiškia „daugiau“ – daugiau gelmės, daugiau meilės, prasmės, daugiau gyvenimo su Dievu. Tai kvietimas nepasitenkinti paviršutiniškais dalykais, bet ieškoti to, kas veda į pilnatvę, į gilesnį santykį su Dievu, savimi ir kitais. 2025 metų spalį prasidėję ignaciškojo „MAGIS nuotykio“ šeštadieniai tapo tęstinių susitikimų ciklu jaunimui, kuriame per įvairias temas atsiskleidžia ignaciškojo dvasingumo grožis ir praktiškumas. Šių susitikimų tikslas – padėti jaunam žmogui ne tik išgirsti apie Dievą, bet asmeniškai patirti jo veikimą savo gyvenime. Bičiulystė su Dievu keičia gyvenimą Pirmasis susitikimas spalio 25 dieną buvo skirtas temai: „Aš ir šv. Ignacas. Būti Dievo bičiuliu – tai nuotykis, kuris keičia viską.“ Dalyviai buvo kviečiami pažvelgti į šv. Ignaco Lojolos gyvenimą ne kaip į tolimą šventojo istoriją, bet kaip į žmogaus, kuris leidosi Dievo vedamas, kelionę. Skatinta suvokti, kad tikėjimas nėra vien pareiga ar taisyklių laikymasis. Tikėjimas – tai santykis, tikras nuotykis su Dievu, kuris ieško žmogaus ir kviečia jį į apstesnį gyvenimą. Susitikime taip pat buvo pabrėžta, kad Dievas nėra tolimas stebėtojas. Jis yra už žmogų, su žmogumi ir šalia žmogaus. Dievas nekelia baimės, jis kviečia į gyvenimą. Ne į užsidarymą, bet į nuotykį, kupiną meilės ir santykio. „Ko aš trokštu?“ Kelias į širdies gilumą Antrasis MAGIS susitikimas sausio 17 dieną vadinosi „Mano vidinis kompasas. Ko aš trokštu?“ Šv. Ignacas mokė, kad giliausi MAGIS – patirti nuotykį su Dievu T. Mantas Mileris, SJ, jėzuitų jaunimo sielovados programos MAGIS koordinatorius Lietuvoje 14 PROVINCIJOJE
žmogaus troškimai dažnai tampa vieta, kurioje prabyla Dievas. Todėl šiame susitikime jauni žmonės buvo kviečiami ne bėgti nuo savo vidaus, bet stabtelėti ir įsiklausyti. Šiandien daugelis gyvena nuolatiniame triukšme, kurį kelia socialiniai tinklai, skubėjimas, nuolatinis lyginimasis ir aplinkos spaudimas. Todėl klausimas „Ko aš iš tiesų trokštu?“ tampa labai svarbus. Viena dalyvė po MAGIS susitikimo rašė: „Labai patiko pati „nuotykio“ tema, nes ji tikrai itin aktuali, svarbi ir praktiška. Patiko išbandyti meditaciją pagal psalmę, kurios metu sujaudino žodžiai, kad Dievas sukūrė mus nuostabius ir be galo mus myli. Iš kunigo Aldono mokymo įstrigo mintys apie tai, kad Dievo valia – tai mūsų giluminis širdies troškimas, kuris visuomet sutampa su Jo troškimu (įsisąmoninau, kad Dievo planas mums yra ne kentėti, bet būti laimingiems savo pasirinkime). Taip pat sužinojau naują terminą „indiferencija“, kuris užtvirtino supratimą, kad prie pasaulio dalykų, kurie yra laikini, prisirišti neverta, o branginti reikia Dievo dovanas. Džiaugiuosi atradusi aiškius ir konk- rečius principus, kaip priimti teisingesnius sprendimus. Manau, jie tikrai padės daugumoje situacijų.“ Šis atsiliepimas labai gerai atskleidžia vieną svarbiausių ignaciškojo dvasingumo bruožų – tikėjimo praktiškumą. Tikėjimas nėra tik teorija. Tai gyvenimo būdas, padedantis mokytis priimti sprendimus, atpažinti vidinius judesius ir ieškoti Dievo valios kasdienybėje. 15 PROVINCIJOJE
„Dievas kalba širdžiai“ Vasario 13–15 dienomis Kulautuvoje vyko tyliosios rekolekcijos „Dievas kalba širdžiai“. Šios rekolekcijos tapo ypatinga patirtimi jaunimui, dažnai gyvenančiam nuolatiniame informacijos sraute. Tylos erdvė gali būti neįprasta ir gąsdinanti, tačiau būtent joje daugelis patiria gilų Dievo artumą. Rekolekcijos, vykstančios tyloje, kviečia atsitraukti nuo telefono ir informacinio triukšmo, mokytis klausytis savo širdies, melstis su Šventuoju Raštu, pastebėti Dievo veikimą kasdieniuose išgyvenimuose, atrasti vidinę ramybę. Šiose rekolekcijose labai ryškiai atsiskleidė, kaip stipriai jauni žmonės ilgisi tylos, tikrumo ir saugios erdvės gilesniam pokalbiui apie gyvenimą bei Dievą. Sprendimai pagal Dievo valią Gegužės 9 dieną jaunimas buvo kviečiamas į susitikimą tema „Kaip priimti sprendimus pagal Dievo valią?“. Šis klausimas ypač aktualus jaunam žmogui, šiandien susiduriančiam su daugybe pasirinkimų, nežinomybe ir nerimu dėl ateities. Ėjome į piligriminį žygį į Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčią, kurioje vyko Švč. Sakramento adoracija, šlovinimas, galėjome atlikti išpažintį. Galiausiai šventėme Mišias. Mes, MAGIS organizatoriai, viliamės, kad tokie susitikimai ir iniciatyvos taps vieta, kur jauni žmonės galės ne tik daugiau sužinoti apie tikėjimą, bet ir iš tiesų patirti, kad Dievas yra gyvas, artimas ir veikiantis šiandien. Vienas ryškiausių MAGIS vaisių – bendrystė Įspūdžiais dalijasi ir patys susitikimų dalyviai: „Nors ėjau beveik be jokių lūkesčių, bet komanda suorganizavo viską taip puikiai, kad net nustebino – ypač tai, kad per tokį trumpą laiką atsirado itin artimos bendrystės jausmas. Susitikusi su visiškai nepažįstamais žmonėmis, jaučiausi tarsi jau seniai leistume laiką kartu.“ „MAGIS suteikė drąsos išbandyti ką nors naujo, patirti bend- rystę su kitais ir labiau suprasti save.“ „Jei ieškai sau vietos, ateik – šis nuotykis padės atrasti bend- raminčių ir leis sustiprinti ryšį su Dievu kasdienybėje.“ „Jei esi jaunas katalikas, norintis tobulėti dvasiniame kelyje, rinkis dalyvauti ignaciškame „MAGIS nuotykyje“.“ „Jei ieškai linksmo, bet drauge prasmingo laiko su tikinčiais bendraamžiais arba nori labiau išgirsti save ir Dievą, pailsėti nuo kasdienybės šurmulio – ateik į MAGIS.“ 16 PROVINCIJOJE
„MAGIS nuotykis“ vasarą Ruošiantis vasaros „MAGIS nuotykiui“, per organizacinį susitikimą išryškėjo bendras troškimas padėti jaunam žmogui šiame neramiame pasaulyje atrasti ir išgyventi Viltį – gyvąjį Dievą, kuris veikia jau dabar, šiandien. Susitikime girdėjosi įžvalgos apie bend- rystės, autentiškų santykių, priėmimo, gamtos, tylos ir tikrumo ilgesį. Norisi, kad jauni žmonės patirtų, jog jie nėra vieni, kad Dievas yra su jais jų klausimuose, abejonėse, sprendimuose ir gyvenimo kelionėje. Taip pat daug kalbėta apie santykių ekologiją – poreikį atkurti ir stiprinti santykį su Dievu, su savimi, su kitais žmonėmis ir su kūrinija. Dėl to MAGIS ir toliau galėtų būti gyvo ir tikro santykio „nuotykis“ – čia žmogus galėtų rasti gėrio savyje ir kituose, patirti bendrystę bei išmokti giliau klausytis Dievo. Liepos 20–24 dienomis 18–30 metų jaunimas kviečiamas į vasaros „MAGIS nuotykį“, kurio tema ,,Radau Tą, kurį myli mano širdis“ (Gg 3, 4). Vasaros „nuotykyje“ bus galima pasirinkti tyliąsias rekolekcijas arba piligriminį žygį. Žygio idėja (svarstoma keliauti Camino Lituano) kilo iš troškimo ne tik kalbėtis apie tikėjimą, bet jį išgyventi visu savimi, įtraukiant ir kūną. O tyliosios rekolekcijos Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne kvies giliau pažinti save ir Dievą per maldą, tylą, dvasinį palydėjimą ir ignaciškąją meditaciją. Daugiau informacijos: feisbuke Magis LT arba instagrame magis.lietuva. Registruotis el. paštu: magis@jezuitai.lt 17 PROVINCIJOJE
Šventinė diena abiturientams prasidėjo paskutine pamoka, kurią vedė mylimi auklėtojai – Rasa Varsackytė, Bernaras Ivanovas, Rimantas Pavydis ir Vitalija Miškinienė. Paskutiniam skambučiui nuskambėjus, pirmokėlių vedami abitu- rientai žygiavo į Rotušės aikštę. Čia visus susirinkusius užliejo džiugi energija – aikštėje nuvilnijo nuotaikingas penktųjų klasių šokis bei jautrus pradinukų ir abiturientų valsas. Padėką Dievui už sėkmingus mokslo metus KJG bendruomenė išreiškė šv. Mišiose Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Mišias aukoję tėvai jėzuitai Eugenijus Markovas ir Mantas Mileris kvietė nuolat siekti aukštesnių dalykų, vadovaujantis gimnazijos šūkiu: „Ad Majora Natus Sum“. Po bendros maldos katedros skliautais aidėjo šilti direktoriaus Mindaugo Grigaičio, auklėtojų, vienuolikAd Majora Tradicinė ir gilių prasmių kupina Kauno jėzuitų gimnazijos šventė „Ad Majora“, vykusi š. m. gegužės 29 d., sutelkė bendruomenę ir apėmė emocingą 96-ių XXIX laidos abiturientų Paskutinio skambučio šventę 18 PROVINCIJOJE
tokų atstovų sveikinimai, o jautrų ir dėkingumo kupiną žodį tarė abiturientų atstovė. Vėliau šventinę nuotaiką sukūrė įspūdinga ir spalvinga eisena – iškilmingai nusiteikusi KJG bendruomenė gyva upe nusidriekė Kauno senamiesčiu ir Laisvės alėja, traukdama praeivių žvilgsnius ir šypsenas. Šventės kulminacija tapo VDU salėje vykęs koncertas „Tarp tradicijos ir modernumo“. Scenoje liejosi mokinių talentai: nuo žaismingų tautinių šokių ir elegantiško baleto iki dinamiškų modernaus bei gatvės šokių pasirodymų. Programą žaismingu pasirodymu papildė t. Manto Milerio ir jaunųjų žonglierių pasirodymas. Koncerte iškilmingai pagerbti ir apdovanoti mokiniai, savo pastangomis ir pasiekimais garsinę gimnaziją bei puoselėję jos vertybes, o jį vainikavo bendra mokytojų ir mokinių daina. Liauda Mažeikienė Robertos Banevičienės nuotraukos 19
Edita Zarembienė, Kauno jėzuitų gimnazijos Plėtros skyriaus vadovė Robotikos sėkmės istorija Kartais didelės istorijos prasideda nuo vieno mažo sprendimo. Kauno jėzuitų gimnazijos robotikos kelias prasidėjo 2013 me- tais – nuo trijų dienų mokymų, kurie tapo pamatu vienai ryškiausių mokyklinės robotikos sėkmės istorijų Lietuvoje. Asociacija „Infobalt“ kartu su Lietuvos informatikos mokytojų asociacija organizavo projektą „Patinka!“, skirtą supažindinti pedagogus su informacinėmis technologijomis ir robotika. Tuometinis Kauno jėzuitų gimnazijos technologijų mokytojas Albertas Juškauskas, paskatintas gimnazijos administracijos, dalyvavo intensyviuose trijų dienų mokymuose. Nors tuo metu tai buvo tik pirmoji pažintis su robotikos pasauliu, būtent šis žingsnis tapo pradžia dešimt- metį trunkančiai kelionei į tarptautines pergales. Gimnazijos bendruomenės palaikymas ir tikėjimas idėja leido teorines žinias greitai paversti praktika. Tais pačiais metais buvo įkurtas robotikos būrelis, subūręs pirmuosius entuziastus. Robotika netrukus tapo ir formaliojo ugdymo dalimi – šeštų klasių mokiniai pradėjo mokytis integruotose technologijų ir informacinių technologijų pamokose. Tai buvo modernus ir tuo metu Lietuvoje gana novatoriškas požiūris į ugdymą. Pirmųjų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Jau 2015 metais Kauno jėzuitų gimnazijos komanda tarptautinėse robotikos varžybose Estijoje iškovojo antrą vietą. Šis laimėjimas tapo aiškiu ženklu, kad Lietuvos mokiniai gali sėkmingai konkuruoti tarptautinėje arenoje. Per daugiau nei dešimtmetį gimnazijos robotikos komandos, vadovaujamos mokytojo Alberto Juškausko, tapo tik-rais Lietuvos ambasadoriais pasaulyje. Jaunesniųjų mokinių komanda „Amber“ išgarsėjo 2019 m. Libane vykusiame atvirajame robotikos čempionate, kuriame laimėjo pirmą vietą projekto kategorijoje, aplenkdama dešimtis komandų iš įvairių pasaulio šalių. Dar didesnį proveržį Kauno jėzuitų gimnazijos robotikos bendruomenė pasiekė 2019 metais, kai komanda „Phoenix“ Detroite, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tapo pasaulio čempionais absoliučioje kategorijoje. Sėkmės istorija tęsėsi ir vėliau. 2023 metais KJG robotikos komanda „LITBOT100“ Hiustone vykusiame „FIRST LEGO League“ 20 PROVINCIJOJE
pasaulio čempionate pasiekė vieną didžiausių laimėjimų Lietuvos robotikos istorijoje – pelnė pasaulio vicečempionų titulą ir tapo „Champions Award Finalist“ kategorijos laureate. Komanda varžėsi tarp stipriausių pasaulio jaunųjų robotikos talentų ir išsiskyrė ne tik techniniais sprendimais, bet ir inovatyviu projektu, komandiniu darbu bei vertybiniu požiūriu. 2024 metais Kauno jėzuitų gimnazijos robotikos komanda „LITBOT“ Italijoje vykusiame „FIRST Tech Challenge“ Europos čempionate pademonstravo tvirtą vertybinę laikyseną. Komanda priėmė principingą sprendimą atsisakyti varžytis su Rusijos atstovais, taip parodydama savo poziciją ir ištikimybę demokratinėms bei žmogiškosioms vertybėms. Šis sprendimas komandai kainavo galimybę kovoti dėl kelialapio į Hiustone vykstantį pasaulio čempionatą, tačiau jaunieji robotikos atstovai įrodė, kad tikroji lyderystė matuojama ne vien pergalėmis ar trofėjais. Robotikos komanda „LITBOT“ įvertinta prestižiniu LRT „Metų ateities“ apdovanojimu. 2025 m. komanda „LITBOT100“ Hiustone vykusiame „FIRST Championship“ pasaulio čempionate pateko tarp stipriausių pasaulio komandų ir pelnė trečią vietą „Inspire Award“ kategorijoje. 2026 m. Tarptautinėse „FIRST LEGO League“ varžybose „Forest Force“ komanda laimėjo reikšmingą „Coopertition“ apdovanojimą! Stulbinantis pasiekimas robotų važiavimo rungtyje – „Forest Force“ valdomas robotas surinko daugiausia taškų Lietuvos robotikos istorijoje ir pateko į geriausių komandų TOP 10! Tačiau Kauno jėzuitų gimnazijos robotika šiandien reiškia kur kas daugiau nei medalius ar laimėji- „FIRST LEGO League“ pasaulio čempionatas Hiustone, JAV, 2025–2026 m. m. Viduryje – mokytojas Albertas Juškauskas. 21 PROVINCIJOJE
mus. Robotikos kabinetas tapo erdve, kurioje mokiniai mokosi kūrybiškai mąstyti, spręsti globalius iššūkius, bendradarbiauti ir nebijoti eksperimentuoti. Čia ugdomos ne tik technologinės kompetencijos, bet ir vertybės, padedančios jauniems žmonėms augti atsakingais bei drąsiais ateities kūrėjais. Svarbų vaidmenį šiame kelyje atlieka mokytojas Albertas Juškauskas, kurio atsidavimas ir inovatyvus požiūris įvertintas nacionaliniu mastu – jam suteikti Metų mokytojo bei Inovatyviausio technologijų mokytojo Lietuvoje vardai. 2025 metais Kauno jėzuitų gimnazija robotikos komanda buvo pagerbta „Metų kauniečių 2025“ apdovanojimuose už išskirtinius pasiekimus tarptautinėse robotikos varžybose bei Kauno vardo garsinimą pasaulyje. Visi šie išskirtiniai laimėjimai ir pasiekimai būtų sunkiai įmanomi be rėmėjų, partnerių ir bendruomenės palaikymo. Jų tikėjimas jaunaisiais talentais, investicijos į ugdymą, technologijas ir galimybes mokiniams leidžia Kauno jėzuitų gimnazijos robotikos komandoms augti, tobulėti ir garsinti Lietuvos vardą pasaulinėje arenoje. Tai bendras sėkmės kelias, kuriame susitinka jaunų žmonių talentas, mokytojų atsidavimas ir rėmėjų pasitikėjimas ateities kūrėjais. Ypatingą dėmesį komandai visuomet skiria ir Hiustono lietuvių bendruomenė. Kiekvienos kelionės į pasaulio čempionatą metu ji šiltai priima mokinius, palaiko juos varžybų metu, padeda spręsti organizacinius klausimus ir sukuria jausmą, kad net už tūkstančių kilometrų nuo namų Lietuvos bendruomenė išlieka vieninga. Toks palaikymas jauniesiems robotikos talentams tampa ne tik praktine pagalba, bet ir didžiuliu moraliniu paskatinimu siekti dar aukštesnių rezultatų. Kauno jėzuitų gimnazijos robotikos istorija šiandien yra įrodymas, kad dideli pasiekimai prasideda nuo smalsumo, drąsos pabandyti ir bendruomenės tikėjimo jaunais žmonėmis. Nuo trijų dienų mokymų iki pasaulio viršūnių – tai kelias, kuriuo gimnazija žengia jau daugiau nei dešimtmetį ir kuris vis dar įkvepia naujas kartas kurti, atrasti ir siekti daugiau. Lietuvos „FIRST Tech Challenge“ čempionatas 2025–2026 m. m. 22 PROVINCIJOJE
„Finišas!“, – paskutinį gegužės šeštadienį Verkių regioniniame parke šis žodis buvo tartas ar išgirstas daugybę kartų. Tądien kone du tūkstančiai Vilniaus jėzuitų gimnazijos bendruomenės narių kirto jubiliejinio gimnazijos žygio finišo liniją, taip kartu užbaigdami ir VJG atkūrimo trisdešimtmečiui skirtus renginius. „Šie metai vienareikšmiškai buvo labiausiai vienijantys visus bendruomenės sluoksnius. Surengėme tris itin skirtingus renginius, kuriems reikėjo ir skirtingų savanoriškų kompetencijų bei iniciatyvų, – sako viena iš „VJG 30“ žygio organizatorių, gimnazijos direktorės pavaduotoja Eugenija Sutkutė-Toliušienė. – Rugsėjį švietimo bendruomenę kvietėme į pedagogams skirtą mokslinę konferenciją, kovą visus subūrė Mišios arkikatedroje ir didelis koncertas, o dabar – visą gimnazijos bendruomenę sutelkęs žygis. Drįstu teigti, kad pagal suvienytas pajėgas šie metai tikrai buvo išskirtiniai.“ Mintis organizuoti gimnazijos bendruomenės žygį kilo tokį laisvalaikį mėgstančiai VJG mokytojai ir direktorės pavaduotojai Ievai Giniotytei. Tiesa, ji neslepia – labiausiai mėgsta ėjimą vienumoje. „Pasvarstėme, kad žygis būtų smagi veikla: galima ne tik drauge eiti, bendrauti, džiaugtis, įveikti iššūkius, bet ir šiek tiek išlipti iš savo komforto zonos. Juk žinome, kad tuomet vyksta augimas. Kadangi jėzuitai stengiasi jaunimą visokeriopai ugdyti, tad žygį ir pasirinkome kaip smagią, auginančią veiklą.“ Jau dideli užaugome Guoda Pečiulytė 23 PROVINCIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==