6 religinėmis pasaulio interpretacijomis ir su religine praktika. Kartais sakome: „Aš esu praktikuojanti krikščionė, krikščionis.“ Tuo norime pasakyti, kad aktyviai gyvename savo tikėjimu. Manau, tai svarbu ir meno srityje. Mes galime būti aktyviai įsitraukę rašydami, tapydami, grodami, fotografuodami ar kurdami ką nors gražaus. Prieš tris savaites porą dienų praleidau Ukrainoje, Lvove. Penktadienį tris kartus skambėjo oro pavojaus signalas, vieną kartą mieste sprogo šešios raketos. Pabėgėlių vaikai piešia tai, ką patiria. Bet jie žaidžia ir šoka. Taip stip- rina savo sielą. Ar galite įsivaizduoti, ką, tai matydamas, manau apie teiginius, kad reikia tokio sprendimo, kuris leistų Rusijos agresoriui šiame kare „išsaugoti savo veidą“. Jis jį jau seniai prarado. Svarbiausias dalykas, kalbant apie meną, man yra vaizduotė. Mums, jėzuitams, labai svarbios Ignaco Lojolos rekolekcijos, o jose biblinių pasakojimų atkūrimas vaizduotėje yra esminis elementas. Gebėjimas kurti vidinius vaizdus mums padeda, ypač – sudėtingose situacijose. Vaizduotė taip pat padeda įsivaizduoti gyvenimą kitokį, nei yra dabar. Robertas Musilis knygoje „Žmogus be savybių“ kalba apie realybės ir galimybių jausmą. Jis netgi rašo apie „galimybių žmogų“. Aš norėčiau būti toks galimybių žmogus. Ir aš, ir pasaulis galėtų būti kitokie – kad galėčiau tai įsivaizduoti, man padeda eilėraščiai. Ir, žinoma, psalmės, ypač Ps 23, Ps 25 ir Ps 27. Vaizduotė susijusi su vaizdais ir žiūrėjimu. Daugumą įspūdžių priimame akimis. Mes, žmonės, esame „akimis matantys gyvūnai“. Garsus vokiečių filosofas Heinrichas Spaemannas yra pasakęs: „Tai, ką matome, mus formuoja, mes tampame tuo, į ką žiūrime. Ir atsiduriame ten, kur žiūrime.“ Mes, krikščionys, turime bažnyčių erdves. Kaip ir muziejai ar galerijos, bažnyčios nėra naudingos. Bet svarbu turėti vietų, kurios nebūtinai būtų naudingos. Jos yra prasmingos, jos yra mūsų gyvenimo dalis. Todėl pokyčiai šiose erdvėse yra ypač subtilūs. Muzika nuostabiame koncerte Zalcburgo festivalyje paliečia mūsų širdis. Vėliau išgirstame gatvės muzikantą, grojantį akordeonu, šalia matome šunį ir kartoninį puodelį, kuriuo jis prašo aukos. Jei akimirkai stabtelime, ši muzika taip pat paliečia mūsų širdis. Šviesa patenka ir ten, kur dalykai išoriškai nėra labai gražūs, netgi ten, kur jie padaryti iš išmestų kasdienių daiktų. „Trash art“ tapo savarankišku meno žanru. Tai mane pirmą kartą tikrai sužavėjo Londone, muziejuje „Tate MoDVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==