5 DVASINGUMAS Didžiąją istorinę perspektyvą galima suprasti prisiminus tai, kas po Antrojo pasaulinio karo buvo laikoma studium generale. Jei žmogus nežinojo, ką studijuoti, rinkdavosi... teisę. Baigus teisės studijas, buvo galima dirbti tiek pramonėje, tiek viešajame administravime. Studijos apimdavo ne tik civilinę, baudžiamąją, bet ir romėnų teisę bei teisės filosofiją, o anksčiau – ir Bažnyčios teisę. 1980-aisiais tai pasikeitė – nuo teisės buvo pereita prie verslo vadybos. Aš esu geriausias to pavyzdys. Dabar svarbūs tapo debetas ir kreditas, biudžetas ir Excel lentelės. Pirmenybė teikiama ekonomikai. Kaip ekonomistas, aš tai gerai jaučiu. Netgi žaidimai vaikams turi būti naudingi – žaisdami vaikai turi ir ko nors išmokti. Tai vadinama „mokomaisiais žaidimais“. Žaisti dėl žaidimo atrodo prarastas laikas. Pagrindinis klausimas „ką tai duos man?“ silpnina mūsų užuojautą kitiems žmonėms. Jeigu padėsiu kitam, kuriam sekasi ne taip gerai, – ką tai duos man? „Galbūt kitas nori manimi pasinaudoti? Kiekvienas turėtų rūpintis savimi. Kiekvienas yra savo laimės kalvis.“ Šie mentaliniai modeliai kyla iš naudos sau siekimo. Taip nepastebimai išsisukama nuo atsakomybės už kitą žmogų. Dievo klausimas Kainui iki šiol yra aktualus: „Kur tavo brolis Abelis?“ Kainas atsako: „Ar aš esu savo brolio sargas?“ Panašiai yra ir su tiesos, teisės ir bendrojo gėrio supratimu. Jei tai nebėra laikoma objektyviai vertingais dalykais mums visiems, o vertinama tik pagal „naudingumą man“, vadinasi, tiesa yra tai, kas naudinga man. Ir teisė grindžiama tuo, kas duoda naudos man. Šį trumpalaikio naudingumo įvertinimą aš laikau esminiu fake news, sąmokslo teorijų ir neatsakingų politinių spekuliantų varikliu. Kai visuomenė susiduria su dideliais bendruomeniniais iššūkiais, pavyzdžiui, Rusijos karu prieš Ukrainą ar klimato kaita, sunku rasti bendrą kelią, vadovaujantis šiomis individualaus naudingumo mantromis. Supraskite mane teisingai: aš nesu kultūros pesimistas. Anksčiau ne viskas buvo geriau. Noriu gyventi dabar, o ne praeityje, ir visiškai suvokti tikrovę – tiek gerus, tiek sudėtingus dalykus. Tačiau tai apima ir vis aštriau keliamą klausimą „ką tai duoda man?“ Kaip jį vertiname mes – pavieniai religingi žmonės, religinės bendruomenės, visa visuomenė? Šie svarstymai mane atveda prie antrojo punkto – žvilgsnio į literatūrą, muziką ir meną. II. Literatūra, muzika, teatras, filmai, architektūra, vaizduojamasis menas turi savo vertę, šios sritys neprivalo būti naudingos. Jos yra tarsi atsvaras vien tik ekonominiam pasaulio formatavimui ir mums rodo kelią iš naudingumo paradigmos. Trumpai tariant, menas yra ne naudingas, bet prasmingas. Tai jį labai suartina su
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==