de Chardinu bei apskritai su visos katalikų visuomenės pasaulėžiūros ir pasaulėvaizdžio kaita, Vilniaus jėzuitų archyve gausu: tai ne tik pačių jėzuitų rašyti tekstai, bet ir jų naudoti Kauno kunigų seminarijos paskaitų „skriptai“, teologinio, filosofinio ir dvasinio turinio savilaidos knygos, žinomos ir platesnėje katalikų visuomenėje, bei daugybė kitų šaltinių. Sovietmečiu Lietuvos jėzuitai gerai žinojo apie Teilhard’ą, juo didžiavosi kaip iš savo gretų kilusiu visame pasaulyje žinomu mokslininku, mąstytoju, atvėrusiu naujas perspektyvas teologijos mokslui, pateikusiu naują Dievo ir kūrinijos santykio sampratą. Be to, apie Chardiną sovietmečiu žinojo ir kai kurie ezoterikai – pavyzdžiui, Agni jogos (Rerichų) sekėjai. Ateizmo muziejaus fondo dokumentai, saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, leido suvokti ateistinių pažiūrų žmonių požiūrį į Teilhard’ą. Taip atsivėrė galimybė Chardino idėjų priėmimą atskleisti visapusiškai. Tačiau kartu puikiai supratau, kad nuosekliai vis dėlto aprėpiau tik katalikų visuomenę ir filosofus, o kiti mūsų visuomenės segmentai apčiuopti labai fragmentiškai. Tiesa, fiziko prof. Egidijaus Norvaišo atsakymai į klausimus šiek tiek praskleidė T. de Chardino idėjų priėmimo fizikų bendruomenėje skraistę. Svarbūs buvo biofiziko prof. Dobilo Kirvelio liudijimai apie transhumanizmo idėjų sklaidą sovietmečiu ir po 1990 metų. Tačiau tai – tik atskirų asmenų požiūris. Tuo tarpu Chardino idėjų recepcija kituose gamtos moksluose, tarp psichologų, edukologų, menininkų, menotyrininkų, publicistų atsispindi tik pavieniais šaltiniais, liudijančiais, kad ir šiose srityse jis buvo žinomas, vertinamas, tačiau kokiu mastu – neaišku. Tam suprasti būtų reikėję peržvelgti ne tik žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, bet ir tokius periodinius leidinius kaip „Švyturys“, „Kultūros barai“, „Jaunimo gretos“ bei daugelį kitų. Taip būtų išryškėjusi gal dar ne viena dešimtis žmonių, kurie domėjosi Teilhard’u de Chardinu, ir jo idėjų recepcijos panorama, be abejo, būtų buvusi daug objektyvesnė. Tačiau laiko tam nebuvo. Supratau, kad turiu eiti kitu keliu – kelti sau klausimą: kiek Lietuvos visuomenė apskritai galėjo priimti Chardino idėjas, joms pritarti? Trečias knygos skyrius, sudarantis beveik pusę jos teksto, ir yra bandymas atsakyti į šį klausimą. O atsižvelgiant į tai, kad Teilhard’o de Chardino filosofija yra holistinė, šiame skyriuje iš principo bandoma atsakyti į klausimą: kiek gi holizmo būta Lietuvos visuomenėje XX a. antroje pusėje? Taip, atsispiriant nuo uždavinio atskleisti Teilhard’o de Chardino idėjų recepciją, ir gimė ši knyga, kurioje išsikeltas tikslas atskleisti visos Lietuvos visuomenės pasaulėvaizdžio kaitą XX a. antroje pusėje ir jį pabandyta realizuoti. Ar sėkmingai, – tesprendžia skaitytojai. Knygos prieiga internetu: https://cris.mruni.eu/cris/entities/ publication/9e5ac192-986b-4ef9-aa8b-9c042c42573e 40 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==