kultūrų sandūroje“ gavau progą pasigilinti į Teilhard’o de Chardino pasaulėvaizdį. Viena iš atsiskaitymo formų buvo pranešimas, kurį reikėjo perskaityti, atsakyti į klausimus, dalyvauti diskusijoje. Mano parengtas pranešimas kaip tik ir buvo skirtas T. de Chardinui. Tuo metu laikiausi labai konservatyvių pažiūrų. Dėl to pranešimas gavosi pernelyg kritiškas Chardino atžvilgiu, promaceiniškas, per mažai atsižvelgiantis į kito lietuvio tyrinėtojo kunigo Antano Paškaus požiūrį... Jutau, kad t. Antanui toks mano anuometinis kalbėjimas apie T. de Chardiną buvo gerokai ne prie širdies.... Nors įvertino labai gerai („devintuku“), man liko klausimas, kad galbūt kažko šio mąstytojo gyvenime ir pažiūrose neįvertinau. Žinoma, vėliau viskas nutolo – magistrantūra, disertacijos rengimas, kiti reikalai... Išgyvenau esminių pasaulėžiūrinių pokyčių: atsisakiau siauro tradicionalistinio požiūrio į katalikybę ir atsivėriau atvirai ar integraliai katalikybei, stengdamasis integruoti savyje visus šiuolaikiniam žmogui atsivėrusius realybės sampratos aspektus, o Teilhard’o de Chardino pažiūros didele dalimi tapo ir mano paties pažiūromis. Prie šios asmenybės atsirado galimybė grįžti 2016 m., kai jėzuitų žurnalo „Laiškai bičiuliams“ redaktorė pasiūlė parašyti straipsnį apie entuziastingai Teilhard’o idėjas Lietuvoje skleidusius Kauno inteligentus Juozą ir Anelę Brazauskus. Žinoma, ir pats norėjau patyrinėti Brazauskų veiklą (apie ją žinojau nuo tų pačių 2000-ųjų metų), kuri man atrodė labai egzotiška – skleisti žinią apie Teilhard’ą de Chardiną konservatyvioje Lietuvoje, ir dar sovietmečiu, buvo kažkas neįtikėtina. Juo labiau kad Centrinės Europos jėzuitų provincijos Vilniaus archyve pavyko rasti Anelės Brazauskienės laiškų JAV gyvenusiam jėzuitui t. Juozui Vaišniui, iš kurių aiškėjo Brazauskų motyvacija, veiklos mastai ir jos vertinimai katalikų visuomenėje. O gal ir pati A. Brazauskienė, mirusi 2016 metų pradžioje (jos vyras Juozas mirė dar 1993 m.), rūpinosi iš Anapus, kad kas nors imtųsi jų veiklos pristatymo visuomenei... Kas dabar pasakys... Vėliau minėtas straipsnis buvo išplėtotas iki nuoseklios Teilhard’o de Chardino filosofinių ir teologinių pažiūrų recepcijos Brazauskų mokykloje analizės ir publikuotas Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštyje pavadinimu „Pierre’o Teilhard’o de Chardino idėjų recepcija Lietuvoje: Brazauskų mokykla (1975– 1993)“. Vis dėlto kalbėdamasis su Brazauskų mokiniais baiminausi, kad ne taip palankiai Chardino atžvilgiu nusiteikusiuosius prakalbinti bus sunkiau, dėl to gali nepavykti įgyvendinti projekto uždavinių. Tai buvo pagrindinė mano pradinio skepsio projekto atžvilgiu priežastis. Atrodė, kad daugiausia, ką galiu nuveikti, – nebent patyrinėti T. de Chardino idėjų sklaidą filosofų bendruomenėje. Tačiau pasirodė, kad medžiagos, susijusios su Teilhard’u 39 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==