T. de Chardino idėjos ir mes Ramūnas Labanauskas Jau rengiant žurnalą spaudai, pasiekė džiugi žinia apie ką tik pasirodžiusią Lietuvos jėzuitų archyvaro, istoriko dr. Ramūno Labanausko knygą „XX a. antros pusės Lietuvos pasaulėvaizdžio kaita Pierre’o Teilhard’o de Chardino idėjų kontekste“. Kaip atsirado ši solidžios apimties monografija, pasakoja jos autorius. Ši knyga yra vienas iš Mykolo Romerio universiteto projekto, skirto prancūzų jėzuito, paleontologo, filosofo ir teologo Pierre’o Teilhard’o de Chardino idėjų recepcijai išeivijoje ir Lietuvoje, vaisių. Prisidėti prie projekto man pasiūlė šio universiteto profesorė ir projekto vadovė Rūta Marija Vabalaitė, paskatinta kito universiteto profesoriaus Povilo Aleksandravičiaus, kuris buvo skaitęs kai kuriuos mano tekstus. Jei ne prof. R. M. Vabalaitės atkaklumas, nebūčiau išėjęs iš savotiškos komforto zonos, kai gali domėtis, kuo nori, plėsti savo supratimą apie pasaulį, bet, deja, tai neneša jokių vaisių nei tau, nei kitiems. Taigi, jos dėka įsitraukiau į projektą, įsipareigodamas atlikti tam tikrus tyrimus: išanalizuoti Teilhard’o de Chardino idėjų recepciją tiek profesionaliojoje Lietuvos filosofijoje, tiek tarp katalikų ir apibendrinti tyrimų rezultatus dviejuose straipsniuose. Knygos rašyti neplanavau. Atvirkščiai: kadangi Teilhard’as de Chardinas nemažai katalikų visuomenės daliai iki šiol yra gerokai kontraversiška figūra, iš pradžių dėl projekto tikslų buvau gana skeptiškai nusiteikęs. Daliai konservatyviau nusiteikusių katalikų šis mąstytojas iki šiol yra persona non grata, galbūt kai kam – net eretikas. Tiesą sakant, ir aš jį tokiu laikiau prieš ketvirtį amžiaus, kai apie 2000 m. Vilniaus universitete kunigo jėzuito Antano Saulaičio tarpfakultetiniame seminariniame kurse „Krikščioniškasis dvasingumas 38 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==