Visatai. Tai galioja ne tik gamtos mokslų sričiai. Dievas pamažu nyksta iš šio pasaulio. Žmogus ima vis geriau tvarkytis su savimi ir pasauliu be Dievo pagalbos. Dievas, kaip moralinė, politinė ar gamtamokslinė darbinė hipotezė, įveiktas. Anot Feuerbacho, jis taip pat įveiktas ir kaip filosofinė bei religinė darbinė hipotezė. Tad kur dar yra erdvės Dievui? Bonhofferis įžvelgia slaptą nerimą ir baimę, kurią šis klausimas kelia mums, krikščionims. Kaip krikščionys, o ypač kunigai, vertina tai, kad žmonės su savo prob- lemomis tvarkosi be religijos ir be Dievo? Ar jie nėra panašūs į Jėzaus mokinius audringame Galilėjos ežere? Tiek vieni, tiek kiti yra praradę tvirtą pagrindą po kojomis. Skirtumas tik tas, kad pirmieji jaučia Viešpaties nebuvimą šalia, o antrieji toliau gyvena savo gyvenimą nejausdami, kad ko nors stinga? Ar nekyla pagunda imti įrodinėti, kad pasaulis be Globėjo negalėtų gyvuoti? – klausia buvęs Insbruko universiteto kapelionas t. Gernotas Visseris, SJ. Kaip šiandien Bažnyčiai sekasi skelbti žmonėms, kad Dievas yra reikalingas? Iš karto peršasi klausimas, apie kokį Dievą kalbame, kai religinė gyvenimo ir pasaulio interpretacija traukiasi, o tradiciniai religiniai ritualai nyksta, kai kyla vis nauji religingumai ir dvasingumai, kurie, atrodo, nelabai tinka mūsų krikščioniškam – bažnytiniam tikėjimo supratimui? Atrodo, kad daugeliui šiandienos žmonių apskritai nėra priimtinas klausimas apie Dievą, nes Jis tiesiog nustojo egzistuoti ir ką nors reikšti. Viskas tapo tik šiapusiniu dalyku, kuris nelaikomas ko nors trūkumu. Šiandien daugelis žmonių ne tik nekelia religinių klausimų, bet ir nesivargina kelti klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Nekeldami egzistencinių klausimų, jie iš esmės pasitenkina žmogiškos veiklos sritimis – medicina, technika ir technologijomis bei organizacijomis... Viena iš Jėzaus Draugijos pasirinktų pirmenybinių veiklos sričių yra „Parodyti žmonėms kelią į Dievą“. Ką tai konkrečiau galėtų reikšti universiteto ar miesto bažnyčios sielovadoje? Gal tai galėtų būti mėginimas žmonėms jų sutrikimo, gyvenimo frag- mentacijos, per didelių krūvių ir įtampų situacijoje parodyti, jog tikėtina, kad Dievas gali būti reikalingas. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, siūlant spręsti gyvenimo problemas: artimojo netektį, ligos diagnozę, skyrybas, vienatvę, darbo praradimą... Šiandienėje sielovadoje sąvoka „pagalba gyvenime“ tampa vis svarbesnė, nes atsiranda naujų „rinkos“ nišų. Tai yra tuščios erdvės žmogaus širdyje, kurias siūlome užpildyti mūsų „produktu“ Dievu ir jo patirtimi, ne ją „eksportuodami“, o padėdami žmogui pačiam atrasti jos tinkamumą ar naudingumą, kaip ieškant įmantraus įrankio virtuvėje ar garaže. Mintyse ir prieš akis vis iškyla t. Josefo Billio, SJ, apmąstymai apie paveikslą, kuriame vaizduojami Jėzaus mokiniai valtyje Ga2 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==