klausia pranešėjas, kaip juos atpažinti (kai nebūna gedulo spalvos, rankovės raiščio ar segės), kokie jie būna ir kaip juos pasiekti? Ir pristato jau ketvirtus metus vykstančių jo inicijuotų savitarpio paramos grupelių patirtį. Atvykęs į Lietuvą po Nepriklausomybės atkūrimo, t. Antanas ją rado ne tik besidžiaugiančią laisve, bet ir slegiamą sovietmečio paliktos baimės ir nepasitikėjimo. Ir labai smurtingą. Savižudybių rodikliai tada buvo itin dideli. Visuomenėje savižudybių tema buvo stigma, politikai nieko nežinojo ir nenorėjo girdėti apie savižudybių prevenciją, Bažnyčioje išvis vyravo tabu ir smerkimas. ...Laidoti nusižudžiusį žmogų. Lietuvoj, atrodo, vis dar neleidžiama tokio velionio nešti į bažnyčią, ir net kunigas jo neaplanko, tarsi čia galiotų kažkoks įstatymas, visiškai priešingas visuotinės Bažnyčios nuostatai, labai žalingas ir skaudus tiems, kurie ne tik prarado artimą žmogų, bet dar ir negali prisiglausti prie oficialios Bažnyčios, sulaukti paguodos2. Nusižudžiusiųjų artimieji dažnai išgirsdavo griežtus kunigų nuosprendžius. Jei pasitaikydavo kunigų savižudybių, jos laikytos griežčiausioje paslaptyje, ir tikroji mirties priežastis niekada nebūdavo skelbiama. 2001 m. t. Antanas Saulaitis parašo labai svarbų, programinį straipsnį „Katalikų Bažnyčios požiūris į savižudybę ir savižudybių prevenciją“3. Straipsnis skelbiamas rinkinyje apie svarbiausias reikalingas savižudybių prevencijos kryptis. Buvo labai reikšminga, kad greta įvairių specializuotų profesionalios veiklos būdų pristatytas ir Bažnyčios požiūris bei praktikos. Mums, specialistams, tas tekstas buvo labai didelė paspirtis dirbant su savižudybę patyrusiomis šeimomis, tais, kurie mėgino nusižudyti, nusižudžiusių artimaisiais ir visais, kuriuos lietė savižudybės stigma. Straipsnyje trys dideli skyriai: Savižudybės traktavimas krikščionybėje, Savižudiškas elgesys ir Pagalba į savižudybę linkusiems žmonėms. Jį skaityti labai įdomu, nes čia meistriškai supinti sudėtingi moralinės teologijos pavyzdžiai, prielaidos, kad savižudybė, kaip sąmoningas veiksmas, yra kone neįmanoma, ir bendras problemos sudėtingumas. Katalikiško požiūrio į savižudybę sudėtingumą ryškiai parodo oficialus šiandieninis mokymas, kartais kai kur nesutampantis su tikėjimo vardu vykdoma praktika (p. 36). Reikia viltis, kad senosiose kapinėse likę atskiri savižudžiams ir nekrikštytiems kūdikiams skirti sklypeliai liks tik kaip skaudaus nesusipratimo liudytojai (p. 41). Straipsnį autorius baigia visiškai šiuolaikiška suicidų prevencijos nuostata: Moderniais laikais ir ypač po sovietinio laikotarpio bendruomeninis žmogaus ugdymas ir bendruomenių kūrimas yra tiek tikinčiųjų aktyvumo ir vienijimosi, tiek tinkamiausias savižudybių prevencijos veiksnys (p. 56). 2 Antanas Saulaitis SJ. Piktas Dievas yra miręs. Vilnius: Aidai, 2003, p. 68. 3 Kn. Savižudybių prevencijos idėjos. Sud. D. Gailienė, Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 36–56. 33 ATMINTIS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==