Jėzuitą tėvą Antaną Saulaitį myli ir savu laiko įvairios žmonių grupės Lietuvoje (ir ne tik). Mūsų draugystė su juo prasidėjo nuo jėzui- tų gimnazijos, kur tuo metu mokėsi visi trys mūsų vaikai. Iš jų vis girdėdavome apie labai įdomų naują kunigą, panorome pasikviesti į svečius. Paaiškėjo, kad su juo tikrai gera bendrauti, kad galima kalbėtis apie daugybę visuomenės ir kultūrinio gyvenimo problemų, kad jam rūpi ne tik „kunigiški“ reikalai. Tarp dvasininkų tada tai buvo reta. Sielovada t. A. Saulaičiui buvo neatskiriama nuo psichologinės ir socialinės paramos žmonėms. Galima sakyti, kad jo laikysena buvo tikras profesinis ekumenizmas – skirtingų pagalbos žmonėms tradicijų dialogas, įvairių kompetencijų pasitelkimas bendram rūpesčiui žmogaus gerove. Jis labai gerai žinojo apie savipagalbos judėjimų vertę ir prasmę. Prasidėję nuo Anoniminių alkoholikų judėjimo, savipagalbos sąjūdžiai pasirodė esą galinga jėga ir labai efektyvi psichologinės pagalbos forma įvairių sunkumų patiriantiems žmonėms. Šiuolaikinėje psichikos sveikatos pagalbos sistemoje jie užima itin svarbią vietą. T. Antanas dalinosi šiomis žiniomis su mūsų specialistais ir yra įkvėpęs pradėti ne vieną savipagalbos grupę. Išvažiavus iš Lietuvos (o kartais net ir jam būnant Vilniuje), atskriedavo daugybė informacijos, tekstų, straipsnelių, net knygų apie psichologinių krizių ir savižudybių paplitimą įvairiose šalyse, apie veiksmingas prevencijos ar pagalbos priemones ir iniciatyvas, apie kultūrinius skirtumus... Mielieji, įdedu visokių iškarpų. Vakar sudėjau daugybę keliems dėstytojams, įv. medžiagos jėzui- tams, seselėms ir t. t., nes dedu į stalčių, tada su didesne siunta vokuose... (iš laiško teksto autorei). 2002 m. Kaune vykusioje konferencijoje „Sakramentinė santuoka civilinėje visuomenėje“ t. Antanas perskaito sensacija tapusį pranešimą apie netradicinių šeimų sielovadą. Jam rūpi ne „tobula šeima“, o kaip tik ta, kuriai reikia daugiausia rūpesčio – nepilnamečių, nepilna, antrą kartą susituokusi, net ir vienturtį vaiką auginanti šeima (nes tada kyla iššūkis, kaip išugdyti tikrai brandų, o ne egoistišką žmogų). Svarbu ne šeimos „atitikimas normai“, o konk- retaus žmogaus gyvenimas, skausmai, atsakomybė, tikėjimas1. 2005 m. MRU Socialinio darbo konferencijoje jo pranešimas buvo pavadintas „Dvi nematomos grupės: skyrybų ir savižudybių paliesti asmenys“. Nematomos atskirties grupės reikalingos kuo rimčiausio specialistų ir visuomenės dėmesio. Kur jie visi yra, 1 Paulius Subačius. Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai: 1988–2013. Vilnius: LKMA-Naujasis židinys-Aidai, 2015, p. 725. Profesinis ekumenizmas Prof. Danutė Gailienė Tėvo Antano Saulaičio atminimui 32 ATMINTIS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==