Toks jaunimo sambūris, kaip stovykla, visiškai įprastas įvairiose tautinėse organizacijose gausiai dalyvaujančiam Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimui, Pietų Amerikoje buvo naujas dalykas. Jo tikslas buvo priminti ne vieno jau primirštas lietuviškas šaknis, supažindinti jaunus žmones su jų tėvų ir senelių tėvynės istorija, su lietuviškomis tradicijomis ir papročiais. Kadangi stovykla prasidėjo prieš pat Kūčias ir tęsėsi iki Naujųjų metų, didžiausias įvykis stovyklautojams buvo Kūčių vakarienė, su kurios tradicijomis daugelis susidūrė pirmą kartą, o stovyklai vadovavusi sesuo Ignė Marijošiūtė, MVS, – su didžiuliu iššūkiu, kaip keliems šimtams žmonių per patį tenykštės vasaros karštį ją surengti krašte, kur nėra lietuviams įprastų maisto produktų. Štai kaip ji prisimena šį renginį ir gana ilgai trukusį pasirengimą jam. Tėvas Antanas Saulaitis tuo metu dirbo Brazilijoje. Urugvajuje, Montevidėjuje, darbavosi jėzuitas t. Jonas Giedrys, kuris irgi skatino bei palaikė lietuvišką veiklą, o Argentina šiuo požiūriu buvo tarsi palikta savieigai. Kongreso organizatoriai kreipėsi į mane su prašymu ten nuvykti, pusmetį pagyventi, ugdyti lietuvišką paveldą ir padėti surengti pirmą kongreso dalį – lietuvių jaunimo stovyklą. Aš jau buvau įgijusi organizacinės ir stovyk- lavimo patirties, o čia jaunimas buvo „žalias“, nelabai mokėjo lietuviškų dainų ar šokių, nesuprato, kodėl ir kam vyksta tokia stovykla, kaip parengti jos programą ir pan. Pagrindinis kongreso organizatorių trejetas Pietų Amerikoje buvo t. Antanas Saulaitis, su kuriuo jau buvome bendradarbiavę dirbdami su išeivijos jaunimu, t. Jonas Giedrys ir aš. Laiškais palaikyti ryšius užtrukdavo, be to, kai kuriuos dalykus reikėjo aptarti tiesiogiai, tad mes keletą kartų buvome susitikę pusiaukelėje, net po 25 valandas keliaudami į Porto Alegre Brazilijos pietuose – visiems trims maždaug vienodai nutolusią susitikimo vietą. Mano nuostabai, susitikimas vykdavo vienų lietuvių sodyboje! Mes su tėvu Antanu juokaudavome, kad Amerikoje tikrai sakytų: gal tau proto trūksta, kad daugiau nei parą keliauji vien posėdžiauti? Bet kitokių galimybių nebuvo – trys skirtingos valstybės, atstumai labai dideli, tik įveikę varginančią kelionę galėdavome susitikti. Argentinoje dažniausiai gyvendavau lietuvių šeimose. Kai kurių seneliai čia buvo atvykę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir lietuviškai mažai kas kalbėjo, bet jiems rūpėjo, kad čia organizuojama lietuvių jaunimo stovykla; idėją jie palaikė ir prisidėjo. Įdomu, kad Argentinoje pirmą kartą sudūriau su komunizmo ideo- logiją palaikančiais lietuviais. Buenos Airėse leidžiamas kairiųjų pažiūrų lietuvių laikraštis spausdino labai aštrius straipsnius, keldamas klausimą, ką čia ta atvykusi vienuolė daro? Gal kartu su jėzuitais nori mus verbuoti į katalikybę? Ragino nedalyvauti, 29 ATMINTIS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==