Dievas tapo nebereikalingas. Ši tema jau kurį laiką neišeina man iš galvos. Kilusi teologijos studijų metais, ji tapo dar aktualesnė pradėjus dirbti Vilniaus universiteto kapelionu ir Šv. Jonų – miesto bažnyčios – rektoriumi. Dievo nereikalingumo problema man kelia panašių klausimų, kaip ir iškiliam praeito amžiaus liuteronų teologui Dietrichui Bonhofferiui. 1944 metais nacių kalėjime jis mąsto apie krikščioniškojo tikėjimo vaidmenį artėjant visiškai nereligingam laikotarpiui ir supranta, kad krikščioniškoji žinia neapsiriboja religija. Todėl liūdnas religijos likimas nebūtinai yra ir krikščioniškosios žinios likimas. Teologas kelia klausimą: „Kaip Kristus gali būti ir nereligingų žmonių Viešpats? Arba, kas lieka iš krikščionybės, kai ji praranda savo religinį rūbą?“ Bonhofferis daro išvadą, kad ligtolinis religingumas kenkia ateities kalbėjimui apie Dievą. Naujaisiais laikais Dievas pasaulyje vis labiau tapo perteklinis. Anksčiau jis buvo kaip galimas paaiškinimas nepaaiškinamiems dalykams gamtos mokslų srityje, kaip atsakymas į neatsakomus klausimus, kaip iškeltas drausminantis pirštas moralės ir etikos srityse. Dievas visada būdavo kaip džokeris (ypatinga korta su juokdario atvaizdu, galinti pakeisti bet kokią kitą), kurią panaudodavo, kai toliau nebesiekdavo suvokimas ar nebeužtekdavo galios. Šiuolaikiniams mokslams „numitinant“ pasaulį, Dievas tampa vis labiau nereikalingas. Atsiranda naujų, geresnių paaiškinimų tam, kas ligi tol buvo nepaaiškinama. Dievą kartais dar desperatiškai mėginama „įterpti“ į tarpus tarp materijos dalelių, pasitelkus idėją, kad Dievas nėra pati materija, bet veikia arba egzistuoja tarp jos – erdvėje, tvarkoje ar dėsniuose, leidžiančiuose veikti Apie Dievo nereikalingumą T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 1 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==