mas, jį išgirdo ir galiausiai vieną gražią dieną tapo didžiu Viešpaties pranašu – Dievo balsu kitiems. Jei jums artimesnės Naujojo Testamento istorijos, prisiminkite Mariją ir jos pašaukimą tapti Išganytojo motina arba paprastų žvejų, būsimų apaštalų, tapimą „žmonių žvejais“ ir pan. Visos šios istorijos itin skirtingos, iš įvairių laikmečių ir netgi kultūrų, bet jose galima atrasti tai, kas ir mus šiandien įkvepia. Nepaisydamas mūsų silpnumo ir nepajėgumo, Dievas kviečia dideliems dalykams. Išgirsti jo balsą privalome mokytis patys ir padedami kitų, nes neišvengiamai turėsime susigrumti su didžiausiomis mūsų baimėmis ir abejonėmis. Drąsa apsispręsti ir patikėti Dievo kvietimu atvers neregėtai plačius horizontus, bet ir pareikalaus aukos, be kurios nebūna nė vieno tikro pašaukimo. Ar išdrįsime atsiliepti? Baigdamas norėčiau grįžti prie Vezlė bazilikos Mistinio malūno. Sekant tradicine kūrinio interpretacija, kapitelyje yra vaizduojamas pranašas Mozė, į kryžiaus formos malūną rūpestingai pilantis grūdus, o kiek žemiau – apaštalas Paulius; atrodytų, nustebęs, jis surenka gausiai sumaltus miltus į maišą. Čia meist- riškai perteikiama mintis, kaip nuo senojo įstatymo per Kristaus kryžiaus slėpinį pereinama prie naujojo įstatymo. Jo esmė ir išsipildymas yra Dievo ir artimo meilė bei Dievo vaikų garbės laisvė, kuriai nebereikalingi jokie išoriniai suvaržymai (plg. Rom 8, 18–23). Neįtikėtinas, kaip šiandien sakytume, mentaliteto pokytis: nuo vergiškos baimės į Dievo vaiko laisvę! Būtent toks yra ir turėtų būti pašaukimo girnų rezultatas. Taigi, norint turėti bent kiek patikimą kriterijų svarstomam ar jau pasirinktam pašaukimui pasitikrinti, reikia savęs nuoširdžiai klausti, ar kartu su šiuo pasirinkimu jaučiu vadinamąjį širdies prasiplėtimą iki Dievo horizontų, ar vis dėlto mano širdį rakina ją siaurinanti baimė? Grįžtant prie minėto meno kūrinio interpretacijos verta pridurti, kad visame procese, kurį iš tiesų galėtume pavadinti transformacija, neliekame vieni: pirmiausia Dievas nuolatos darbuojasi mūsų naudai, vėliau – ir mes patys, kitiems padedant. Tad pašaukimo kelionėje niekada, net pačiomis sunkiausiomis išbandymo ar vienatvės akimirkomis, nesu ir nebūsiu vienas – Dievo Apvaizda visada parūpins tinkamų žmonių ir susiorientuoti padėsiančių kelio ženklų. Galiausiai – apie atvirą žvilgsnį, nuostabą ir dėkingumą. Jei dar reikėtų papildomų priemonių įsivertinti, ar tai – mano kelias, šis trejetas bus puikiausias palydovas. Jei bijau žvelgti į pasaulį, į save patį, į kitus plačiai atmerktomis akimis, jei nemoku stebėtis Dievo ir kitų kuriamu grožiu, jei mano širdyje nėra vietos nuoširdžiam dėkingumui už viską, ką esu gavęs ir nuolatos gaunu, vadinasi, einu ne visai ta kryptimi. Ką tuomet daryti? Grįžti atgal prie esmės ir prie ištakų, kurios niekada nesikeičia – amžinos Dievo meilė mums! 25 PAŠAUKIMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==