nuo pelų“ – ignaciškajame dvasingume vadinama dvasine įžvalga (discernimento) ir yra svarbi ypač tokiose gyvenimo situacijose, kai priimami reikšmingi sprendimai. Jai padedant, žmogus atpažįsta Dievo valią savo gyvenime ir apsisprendžia Juo sekti. Taigi, pašaukimo atpažinimo procese labai pravartu remtis šia „dvasine taktika“. Tačiau kur ir kaip jos išmokstama? Pirmas spontaniškai ateinantis atsakymas – dvasinėse pratybose! Taip, taip, ne tik tose, kurios organizuojamos jėzuitų, kitų kvalifikuotų vienuolių ar pasauliečių (nors tai ir būtų idealiausia terpė!), bet ir kasdienės, paprastos, asmeninės maldos pratybose. Klausytis ir atpažinti Dievo balsą galima išmokti tik maldoje, o kiekviena malda yra santykio su Dievu mokykla, kurioje lėtai ir pamažu mokomasi skirti vis daugiau dėmesio ne sau pačiam (savo norams, planams, idėjoms ir t. t.), o Tam, kurio mylinčioje akivaizdoje esu ir kurio valią atpažinti bei įgyvendinti vis labiau trokštu. Šis vidinio „fokuso“ nukreipimas nuo savęs ir sutelkimas ties Dievu yra vadinamas įmantriu ignaciškuoju žodžiu indiferencija, išreiškiančiu vidinį nusiteikimą priimant sprendimą vadovautis ne savuoju ar su manimi susijusių asmenų interesus atitinkančiu postūmiu, bet išimtinai tik iš Dievo kylančiu ir į Dievą vedančiu paskatinimu. Iš esmės tai yra vidinės laisvės kelias, kuriuo keliauti mane kviečia Dievo meilė, o aš, savo ruožtu, atpažinęs šį kvietimą bei pašalinęs įvairias pasitaikančias kliūtis stengiuosi konkrečiu būdu į jį atsiliepti. Vienam tai bus vienuolinio ar kunigystės, kitam – šeimos, trečiam – viengungio ar dar kokio kito gyvenimo kelio pasirinkimas. Viena yra aišku – Dievo meilė be išimties kviečia kiekvieną žmogų, ir ne kažkokiu abstrakčiu ar iš anksto kažkieno nustatytu būdu, bet labai intymiai, asmeniškai ir kūrybingai, o žmogus atsiliepia (arba ne) į šį kvietimą taip pat labai intymiai, asmeniškai ir kūrybingai. Iš čia, mano galva, ir kyla žmogaus pašaukimo unikalumas bei įvairovė. Geriausias to patvirtinimas – Biblija. Joje apstu pašaukimo istorijų, kurios ir mums gali būti itin naudingos bei pamokančios. Man asmeniškai labai patrauklios Senajame Testamente pateikiamos pranašų pašaukimų istorijos. Jos tokios skirtingos ir tokios žmogiškai artimos, nes nevengia atskleisti viso žmogaus situacijos „neadekvatumo“ Dievo atžvilgiu: Dievas kviečia „nerealiems“ dalykams (išdrįsti kritikuoti netinkamą valdžios santvarką, pasipriešinti inertiškai minios nuomonei ar visuomenės susigalvotoms normoms ir t. t.), o žmogus jaučiasi toks menkas ir bejėgis šio kvietimo akivaizdoje... Iš čia kyla įvairių tragikomiškų reakcijų, atsikalbinėjimų ir pasiteisinimų. Ar esate ką nors panašaus patyrę? Aš – tikrai taip, ir ne kartą! O ar atsimenate gražią istoriją apie berniuką, vardu Samuelis, kuris vidury nakties vis išgirsdavo paslaptingą balsą, jį šaukiantį vardu? Samuelis dar nemokėjo atpažinti Dievo balso, bet, savo mokytojo padeda24 PAŠAUKIMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==