tį iškiliai stūksantis Švč. Marijos Magdalietės XII a. romaninės bazilikos pietinėje navoje Vezlė (Vézelay) miestelyje, burgundiškoje Prancūzijos srityje. Šis religinio meno kūrinys yra išties įkvepiantis ir daug ko pamokantis, bet apie jį kiek vėliau... Dabar grįžkime prie pašaukimo klausimo. Prisipažinsiu, didžiausias mano rūpestis, mąstant ir kalbant apie pašaukimą, yra baimė keliais abstrakčiais ir neišvengiamai banaliais sakiniais bandyti apibendrinti tikrai platų ir daugiabriaunį klausimą. Įdomumo dėlei žvilgtelėjęs į Visuotinę lietuvių enciklopediją, nustebau atradęs išsamų ir gana „dvasingą“ pašaukimo apibrėžimą. Jame išvardijami tokie šio fenomeno aspektai, kaip aukščiausias gyvenimo tikslas, ilgalaikės ir produktyvios veiklos pagrindas, darbo įprasminimas, tobulėjimo siekimas, nepasiekiami ir asmenybę pranokstantys tikslai, pasiaukojimas. Su visu tuo neįmanoma nesutikti, galima nebent bandyti pažvelgti labiau iš krikščioniškos perspektyvos, kurios centre visgi yra Dievas ir jo pirmapradė iniciatyva. Pats žodis „pašaukimas“ lietuvių kalboje ir, beje, daugelyje kitų kalbų suponuoja, kad yra „šaukiantysis“ ir tas, kuris tą „šaukimą“, kvietimą ar balsą išgirsta ir, laimingu atveju, atsiliepia. Taigi, kaip matome, čia esama tam tikro „judesio“, kuris nėra vien mano gražių norų ar tvirtos valios pastangų rezultatas, kitaip tariant, ne vien mano „aktyvizmas“, bet ir įsiklausymas, gebėjimas susigaudyti tarp įvairių – tiek išorinių, tiek ir vidinių – balsų. Ši dvasinė savybė – mokėti įsiklausyti ir atskirti „grūdus Vassil. „Wikimedia Commons“ nuotr. 23 PAŠAUKIMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==