Vienuoliai ginčijasi, kuris yra arčiau Dievo. Pranciškonas sako: „Mes – per vargą ir neturtą.“ Dominikonas: „Mes – per tiesos pamokslavimą.“ Jėzuitas: „Mes – per strategiją ir penkerių metų planą.“ Anekdotas yra talpusis folkloro žanras, koduojantis tam tikrus skiriamuosius bruožus, šiuo atveju – jėzuitiškos tapatybės elementus. Tapatybė – asmens vidinė vienovė, išgyvenama kaip savasis Aš. Asmens tapatumas gali būti suteiktas arba sukonstruotas. Šeima kiekvienam (-ai) suteikia vaiko vaidmenį, o mokyklos bendruomenė, arba jėzuitiško ugdymo institucija, kiekvienam (-ai) atveria galimybę gauti ir duoti, augti ir auginti, būti ir tapti žmogumi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, – dėl pasaulio. Tapatumą konstruoja asmuo, spręsdamas, kuo būti, kokias vertybes pasirinkti. Toks tapatumas – sąmoningo sprendimo proceso padarinys. Prisiėmęs tapatumą arba apsisprendimą, asmuo įgyja vidinio vientisumo pojūtį. Jau trisdešimt metų Vilniaus jėzuitų gimnazija siekia būti bendruomene, padedančia įgyti šį vidinio vientisumo pojūtį. Be jo neįmanoma būti ne tik su savimi, bet ir su Kitu, dar daugiau – su Kūrėju. Tai ir yra vientiso gyvenimo strategija, auginanti kiekvieno bendruomenės nario – mokinio, mokytojo, personalo darbuotojo, tėčio ir mamos – Dangaus pojūčio skonį. Išlydėdama kiekvienos kartos alumnus, gimnazija linki nepamesti šios strategijos. Ją nuolat primena lengvai pasakojama, bet atsakingai išgyvenama anekdoto eilučių tiesa. Vientiso gyvenimo strategija formuoja konkretų tikslą: būti prasmės, ne sėkmės mokykla. Auginame išsilavinusios epochos žmogų. Mokslas ir racionalumas mums pažadėjo kelią į laimę, bet žmogus netapo laimingas ir išmintingas, net ir spausdamas rankose brandos atestatą, kuriame puikuojasi trys ar net penki valstybinių brandos egzaminų šimtukai, – raktas į bet kurių studijų programas prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose. Ses. Edita Šicaitė, SSC, Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorė Apmąstant 30 metų patirtį Esame prasmės, bet ne sėkmės mokykla 16 PROVINCIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==