12 Juo. Ji nėra atsieta nuo kasdienio gyvenimo ar skirta tik išrinktiesiems, bet sudaro pačią krikščioniško gyvenimo šerdį. Žmogaus prigimtyje glūdi begalybės, tiesos ir pilnatvės troškimas, o mistika yra atsakas į šį troškimą – kelias į Dievo artumą, kuris mums dovanojamas per malonę. Mistinis patyrimas yra tarsi sustiprinta, pagilinta tikėjimo patirtis. Tikėjimas leidžia žmogui būti paliestam Dievo meilės, įžengti į draugystę su Juo ir patirti Jo artumą. Todėl mistika nėra papildanti tikėjimą – tai jo brandžiausia forma. Ji veda į kontemp- liatyvų gyvenimo būdą, kuriame malda, liturgija, kasdieniai ir meilės darbai susijungia į vieną visumą. Tokia dvasinė laikysena padeda krikščioniui ne pabėgti nuo pasaulio, bet sugrįžti į jį atnaujintam, gebančiam liudyti Dievo meilę. Tai yra pilnatviškas krikščioniško gyvenimo išsipildymas. Mistinis gyvenimas dera su askeze, dorybių ugdymu ir kasdiene ištikimybe, todėl negalima jų supriešinti. Šiuolaikinė teologija vis labiau pabrėžia, kad mistika ir askezė sudaro vieną kelią, kuriame tikėjimo slėpinys pamažu persmelkia visą žmogaus gyvenimą. Didelę reikšmę mistikos pažinimui turi šventųjų ir klasikinių mistikų patirtis. Jų gyvenimas ir liudijimai padeda suprasti, kaip Dievas veikia konkretaus žmogaus istorijoje. Šventieji parodo, kad mistika yra ne atitrūkimas nuo realybės, bet tikėjimo išgyvenimas nauju, gyvu būdu. Jų patirtis tampa savotišku teologijos šaltiniu, kuris papildo Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą. Per juos atsiskleidžia, kaip meilė Dievui virsta tarnyste žmonėms. Mistikų patirtis visada susijusi su jų laikmečiu, kultūra ir teologiniu išsilavinimu, todėl ją reikia interpretuoti atsargiai. Ji niekada nebūna „gryna“, ji visada „perleista“ per asmeninį ir istorinį kontekstą. Tačiau būtent ši patirtis padeda teologijai išlikti gyvai, susietai su realiu tikėjimo gyvenimu ir neapsiriboti abstrakčiomis sąvokomis. Šiuolaikinėje Bažnyčioje mistika yra svarbi kaip dvasinio atsinaujinimo šaltinis. Atsitraukimas nuo kontempliacijos ir vidinio gyvenimo silpnina tikėjimo gyvybingumą ir skatina paviršutiniškumą ar net polinkį į pseudodvasingumą. Kai malda yra tik formali, o vidinis ryšys su Dievu neauginamas, atsiranda pavojus ieškoti pakaitalų – ezoterikos, subjektyvių patirčių ar emocinių išgyvenimų. Tikroji mistika, priešingai, veda į gilesnį įsišaknijimą Bažnyčios tradicijoje ir į brandų tikėjimo gyvenimą. Galima sakyti, kad mistika yra krikščioniškojo pašaukimo dalis. Kiekvienas tikintysis kviečiamas ugdyti vidinį gyvenimą, mokytis klausytis Dievo, patirti jo artumą ir leisti, kad tikėjimas formuotų visą egzistenciją. Mistika – ne dvasinės „kelionės pabaiga“ tik išrinktiesiems, bet nuolatinis gyvenimas Dievo akivaizdoje. Todėl mistinė patirtis tampa orientyru krikščioniškam gyvenimui. Ji padeda išgryninti tikėjimą, apsaugo nuo formalizmo DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==