10 intensyvi: ašaros, judesiai ir laikysena liudija vidinį uolumą. Net šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad kūnas aktyviai dalyvauja mąstyme, emocijose ir sąmonės procesuose. Todėl tokios laikysenos, kaip klūpėjimas ar nusilenkimas, ne tik išreiškia nuolankumą, bet ir jį ugdo, padėdamos sumažinti savo reikšmingumą Dievo akivaizdoje. Šv. Ignacas Lojola kūną laikė ne maldos kliūtimi, bet svarbiu dvasinio gyvenimo partneriu: jo būklė tiesiogiai veikia maldą ir tarnystę Dievui. Ignacas pabrėžė, kad poilsis, sveikata ir rek- reacija yra dvasinės disciplinos, nes išsekimas nėra tikrasis uolumas. Todėl tiek meldžiantis, tiek kasdieniame gyvenime kūnas turi būti gerbiamas ir įtraukiamas į dvasinę praktiką. Ignacas ragino sąmoningai pasirinkti maldos laikyseną – sėdėti, klūpėti, nuleisti ar pakelti akis, užsimerkti ar sutelkti žvilgsnį, – o pojūčių įtraukimas, įsivaizduojant, ką Kristus arba Marija matė, girdėjo ar jautė, padeda giliau išgyventi Evangelijos įvykius ir atrasti naujų įžvalgų. Praktiniai konferencijos užsiėmimai taip pat priminė, kad kūno kalba ir gestai yra neatskiriama maldos dalis. Suglaustos rankos išreiškia susitelkimą, ištiestos – atvirumą, pakeltos – pasidavimą; nusilenkimas liudija pagarbą, klūpėjimas – garbinimą, o gulėjimas ant žemės – visišką atsidavimą. Ypač įsimintina buvo tėvo Josefo Maurederio, SJ, meditacija apie Kryžiaus ženklą. Ranka brėžiamas kryžius tarsi „įrašo“ Dievo meilę į kūną: kakta simbolizuoja Tėvą – aukščiausią ir kilniausią vietą; krūtinės centras – Sūnų, Dievo įsikūnijimą; o rankos judėjimas nuo peties iki peties išreiškia Šventosios Dvasios veikimą pasaulyje. Piligrimystė, kaip priminė t. Michaelis Hainzas, SJ, atskleidžia, kad ėjimas pėsčiomis pažadina dėkingumą, ramybę ir dvasinį augimą – kūnas tampa sąjungininku, o ne kliūtimi. Konferencijos dalyviai išsinešė holistinės maldos viziją: kūno laikysena išreiškia ir formuoja vidinę nuostatą, judesys išskaidrina mąstymą, o kai žodžių nebepakanka, gestai patys tampa malda. Šv. Ignacas iš naujo atsiskleidė kaip įkūnytos maldos mokytojas, o šv. Teresė Avilietė priminė: „Būkite malonūs savo kūnui, kad jūsų siela norėtų jame gyventi.“ Dvasiniame gyvenime neturime ignoruoti savo kūno ar nuo jo bėgti – juk kūnas tampa šventas ir dalyvauja mūsų santykyje su Dievu. Žmogus gali šlovinti Dievą visa savo esybe: kūnas meldžiasi, kvėpuoja, jaučia, juda. Per kūną mes patiriame Dievo artumą – taip, kaip jis buvo artimas Jėzui įsikūnijant. Kai kūną įtraukiame į maldą, geriau suprantame įsikūnijimo prasmę ir užmezgame tikresnį ryšį su Kūrėju. DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==