9 šventindamas šventyklą, stovi iškėlęs rankas į dangų. Kitur minimas klūpėjimas, veido slėpimas ar net parpuolimas veidu į žemę. Dievo artumas nėra tik emocinis išgyvenimas – tai žmogų iš esmės keičianti jėga. Pranašo Samuelio motina Hana, ilgai kentėjusi dėl nevaisingumo, meldėsi tyliai, bet iš visos širdies – ir po tos maldos jos veidas pasikeitė, liūdesys dingo, širdį pripildė ramybė ir džiaugsmas. Dievo įsakymai, kaip sakoma psalmėje, „nušviečia akis“ – jie suteikia aiškumo, supratimo, gyvybės. Dievo darbai ir jo gerumas sužadina žmoguje džiaugsmą ir natūralų norą šlovinti: „Kokios didingos Tavo mintys, Viešpatie!“ Artintis prie Dievo reikia pasiruošus ir pagarbiai, nes jo artumas ir žodis visada palieka gilų, neišdildomą pėdsaką žmogaus viduje – keičia nuotaiką, mintis, požiūrį ir net išvaizdą. Šis vidinis pokytis rodo tikrą susitikimą su gyvuoju Dievu, kuris paliečia ir perkeičia visą žmogų. Šią patirtį aiškiai atspindi ir šv. Dominyko maldos praktikos. Ankstyvieji dominikonai išsaugojo aprašymą „Devyni šv. Dominyko maldos būdai“, kuriame pabrėžiama, kad kūno laikysena ir judesiai glaudžiai susiję su dvasiniu gyvenimu. Pavyzdžiui, nusilenkimas prieš altorių, parpuolimas ant žemės, savęs plakimas, žvilgsnis į Nukryžiuotąjį bei įvairios rankų padėtys – atviri delnai, sudėtos ar kryžiaus forma ištiestos rankos – visi šie veiksmai buvo ne tik išoriniai gestai, bet ir vidinio atsidavimo bei nuolankumo išraiška. Kviesdama kūną į maldą, siela padeda jam patirti gilesnį dvasinį išgyvenimą, o kūno judesiai atliepia sielai, suteikdami ramybės ir vidinės šviesos akimirkų. Tokiu būdu malda tampa ypač DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==