Jėzuitai 2026 1 Švęsti kasdienybę
4 Jėzuitai 2026 1 Mielieji skaitytojai, šį žurnalo numerį atsiversti kviečiame ne siūlydami pabėgti nuo kasdienybės, bet kad ją iš naujo pamatytume – kaip vietą, kurioje tyliai bręsta prasmė. Kviečiame pastebėti trapų grožį ten, kur dažniausiai praskubame pro šalį: abejonėse, ieškojimuose, darbuose, kurie kartais atrodo nenaudingi, bet vis dėlto maitina žmogaus dvasią, gyvenimui suteikia spalvą ir kryptį. Kūnas gali melstis, menas gali kalbėti apie tai, ko neįmanoma iki galo paaiškinti, o mistika – atverti erdvę Dievo artumui. Su dėkingumu prisimindami t. A. Saulaitį, ieškome tiesos visuomenėje, drąsiname vieni kitus priimti kylančius iššūkius ir švęsti gyvenimą tokį, koks jis yra. Su VJG bendruomene džiaugiamės įspūdinga jos 30 metų kelione. Už tai, kad ji tapo įmanoma, nuoširdžiai dėkojame ir jums, brangūs rėmėjai, geradariai, bičiuliai. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – Vilniaus jėzuitų gimnazijos 1a klasės mokinys Simonas Labokas atkurtosios gimnazijos 30-mečio šventėje. Augusto Didžgalvio nuotr. Daugiau apie šventę skaitykite p. 16–21. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė DVASINGUMAS 1 Apie Dievo nereikalingumą 4 Nenaudingi, bet prasmingi dalykai 8 Kūnas meldžiasi 11 Mistika? 14 Gerosios Naujienos skelbimas 16 Apmąstant 30 metų patirtį 26 Kova su vidiniais demonais 38 T. de Chardino idėjos ir mes PAŠAUKIMAS 22 Tarp pašaukimo girnų ATMINTIS 28 Dirbome ne veltui 32 Profesinis ekumenizmas 34 Tėvo Antano pasakojimai VISUOMENĖ 36 Žmonės meluoja. Visi
Dievas tapo nebereikalingas. Ši tema jau kurį laiką neišeina man iš galvos. Kilusi teologijos studijų metais, ji tapo dar aktualesnė pradėjus dirbti Vilniaus universiteto kapelionu ir Šv. Jonų – miesto bažnyčios – rektoriumi. Dievo nereikalingumo problema man kelia panašių klausimų, kaip ir iškiliam praeito amžiaus liuteronų teologui Dietrichui Bonhofferiui. 1944 metais nacių kalėjime jis mąsto apie krikščioniškojo tikėjimo vaidmenį artėjant visiškai nereligingam laikotarpiui ir supranta, kad krikščioniškoji žinia neapsiriboja religija. Todėl liūdnas religijos likimas nebūtinai yra ir krikščioniškosios žinios likimas. Teologas kelia klausimą: „Kaip Kristus gali būti ir nereligingų žmonių Viešpats? Arba, kas lieka iš krikščionybės, kai ji praranda savo religinį rūbą?“ Bonhofferis daro išvadą, kad ligtolinis religingumas kenkia ateities kalbėjimui apie Dievą. Naujaisiais laikais Dievas pasaulyje vis labiau tapo perteklinis. Anksčiau jis buvo kaip galimas paaiškinimas nepaaiškinamiems dalykams gamtos mokslų srityje, kaip atsakymas į neatsakomus klausimus, kaip iškeltas drausminantis pirštas moralės ir etikos srityse. Dievas visada būdavo kaip džokeris (ypatinga korta su juokdario atvaizdu, galinti pakeisti bet kokią kitą), kurią panaudodavo, kai toliau nebesiekdavo suvokimas ar nebeužtekdavo galios. Šiuolaikiniams mokslams „numitinant“ pasaulį, Dievas tampa vis labiau nereikalingas. Atsiranda naujų, geresnių paaiškinimų tam, kas ligi tol buvo nepaaiškinama. Dievą kartais dar desperatiškai mėginama „įterpti“ į tarpus tarp materijos dalelių, pasitelkus idėją, kad Dievas nėra pati materija, bet veikia arba egzistuoja tarp jos – erdvėje, tvarkoje ar dėsniuose, leidžiančiuose veikti Apie Dievo nereikalingumą T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 1 DVASINGUMAS
Visatai. Tai galioja ne tik gamtos mokslų sričiai. Dievas pamažu nyksta iš šio pasaulio. Žmogus ima vis geriau tvarkytis su savimi ir pasauliu be Dievo pagalbos. Dievas, kaip moralinė, politinė ar gamtamokslinė darbinė hipotezė, įveiktas. Anot Feuerbacho, jis taip pat įveiktas ir kaip filosofinė bei religinė darbinė hipotezė. Tad kur dar yra erdvės Dievui? Bonhofferis įžvelgia slaptą nerimą ir baimę, kurią šis klausimas kelia mums, krikščionims. Kaip krikščionys, o ypač kunigai, vertina tai, kad žmonės su savo prob- lemomis tvarkosi be religijos ir be Dievo? Ar jie nėra panašūs į Jėzaus mokinius audringame Galilėjos ežere? Tiek vieni, tiek kiti yra praradę tvirtą pagrindą po kojomis. Skirtumas tik tas, kad pirmieji jaučia Viešpaties nebuvimą šalia, o antrieji toliau gyvena savo gyvenimą nejausdami, kad ko nors stinga? Ar nekyla pagunda imti įrodinėti, kad pasaulis be Globėjo negalėtų gyvuoti? – klausia buvęs Insbruko universiteto kapelionas t. Gernotas Visseris, SJ. Kaip šiandien Bažnyčiai sekasi skelbti žmonėms, kad Dievas yra reikalingas? Iš karto peršasi klausimas, apie kokį Dievą kalbame, kai religinė gyvenimo ir pasaulio interpretacija traukiasi, o tradiciniai religiniai ritualai nyksta, kai kyla vis nauji religingumai ir dvasingumai, kurie, atrodo, nelabai tinka mūsų krikščioniškam – bažnytiniam tikėjimo supratimui? Atrodo, kad daugeliui šiandienos žmonių apskritai nėra priimtinas klausimas apie Dievą, nes Jis tiesiog nustojo egzistuoti ir ką nors reikšti. Viskas tapo tik šiapusiniu dalyku, kuris nelaikomas ko nors trūkumu. Šiandien daugelis žmonių ne tik nekelia religinių klausimų, bet ir nesivargina kelti klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Nekeldami egzistencinių klausimų, jie iš esmės pasitenkina žmogiškos veiklos sritimis – medicina, technika ir technologijomis bei organizacijomis... Viena iš Jėzaus Draugijos pasirinktų pirmenybinių veiklos sričių yra „Parodyti žmonėms kelią į Dievą“. Ką tai konkrečiau galėtų reikšti universiteto ar miesto bažnyčios sielovadoje? Gal tai galėtų būti mėginimas žmonėms jų sutrikimo, gyvenimo frag- mentacijos, per didelių krūvių ir įtampų situacijoje parodyti, jog tikėtina, kad Dievas gali būti reikalingas. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, siūlant spręsti gyvenimo problemas: artimojo netektį, ligos diagnozę, skyrybas, vienatvę, darbo praradimą... Šiandienėje sielovadoje sąvoka „pagalba gyvenime“ tampa vis svarbesnė, nes atsiranda naujų „rinkos“ nišų. Tai yra tuščios erdvės žmogaus širdyje, kurias siūlome užpildyti mūsų „produktu“ Dievu ir jo patirtimi, ne ją „eksportuodami“, o padėdami žmogui pačiam atrasti jos tinkamumą ar naudingumą, kaip ieškant įmantraus įrankio virtuvėje ar garaže. Mintyse ir prieš akis vis iškyla t. Josefo Billio, SJ, apmąstymai apie paveikslą, kuriame vaizduojami Jėzaus mokiniai valtyje Ga2 DVASINGUMAS
lilėjos ežere, kartais vadinamame jūra. Jie iš visų jėgų irkluoja ir sunkiai traukia tinklą audringoje jūroje, nė nepastebėdami, kad už jų nematomas padėjėjas taip pat traukia tinklą ta pačia kryptimi ir yra apglėbęs juos – tinklą ir valtį, ir pačią jūrą. „Veidas, kurio nei mes, nei žvejai nematome, paveiksle yra svarbiausias. Neišreikštas ir neišreiškiamas, šis padėjėjas iš tikrųjų yra realybė, pačios realybės priežastis... Jis yra laive, bet taip pat yra ir už jo, ir virš jo... Jo rankos ir laivo bortai paveiksle tampa beveik viena. Viena, nes visa apima ir saugiai laiko. Šis saugumas galimas tik dėka žvejų pastangų ir dėka iš už nugaros apkabinančiojo apsaugos... Apkabina tas, kurio veido neatpažįsti. Apkabinimas – tai atsidavimas į rankas to, kuris myli.“ Herbert Seidel. „Nematomas pagalbininkas“ 3 DVASINGUMAS
4 DVASINGUMAS Pradėsiu nuo trumpos istorijos. Prieš 20 metų studijavau filosofiją jėzuitų universitete Miunchene. Kiekvieną ketvirtadienį metro važiuodavau į Stadelheimo pataisos namus kaip kalėjimo kapelionas. Kartą lankydamas vieną kalinį jo vienutėje padovanojau atviruką su Mergelės Marijos atvaizdu. Po dviejų savaičių vėl jį aplankiau. Marijos paveiksliukas kabėjo ant sienos auksiniame rėmelyje. Jį kalinys pasidarė iš dantų pastos tūbelės vidinės pusės. Grožis, stiprinantis sielą, grožis kalėjime, grožis Dievo garbei... Tad norėčiau pasiūlyti pamąstyti apie didžiulę grožio reikšmę. Pirmiausia tebūnie laikmečio apibūdinimas, vėliau – žvilgsnis į literatūrą, muziką ir meną. Ir galiausiai – keletas praktinių patarimų apie dvasinio gyvenimo meną. I. Iš trumpo teksto negalima tikėtis išsamaus laikmečio apibūdinimo, nes pasaulyje vyksta per daug dalykų. Naujienų laidose sužinome daugiau, nei galime apdoroti. Dėl to stengiuosi ieškoti pagrindinių klausimų, kurie organizacijai ar visuomenei nurodo kryptį. O vienas iš svarbiausių mūsų laikų klausimų yra: „Ką man tai duos?“ Šis klausimas turbūt netgi dominuojantis. Jis susijęs su sąnaudų ir naudos įvertinimu. Jei aš investuoju laiką ir energiją, kas iš to išeis? Ką tai duos man? Prieš tapdamas jėzuitu studijavau ekonomiką, tiksliau, verslo vadybą. Šioje srityje labai svarbus klausimas dėl optimalaus išteklių naudojimo, ir jis pagrįstas. Tačiau pastebiu, kad dabar šis klausimas užvaldo visas gyvenimo sritis, net vaikų auklėjimą ir dvasinį gyvenimą. Ir tada viskas tampa sudėtinga. T. Christian Marte, SJ Nenaudingi, bet prasmingi dalykai Christiano Enderio nuotr.
5 DVASINGUMAS Didžiąją istorinę perspektyvą galima suprasti prisiminus tai, kas po Antrojo pasaulinio karo buvo laikoma studium generale. Jei žmogus nežinojo, ką studijuoti, rinkdavosi... teisę. Baigus teisės studijas, buvo galima dirbti tiek pramonėje, tiek viešajame administravime. Studijos apimdavo ne tik civilinę, baudžiamąją, bet ir romėnų teisę bei teisės filosofiją, o anksčiau – ir Bažnyčios teisę. 1980-aisiais tai pasikeitė – nuo teisės buvo pereita prie verslo vadybos. Aš esu geriausias to pavyzdys. Dabar svarbūs tapo debetas ir kreditas, biudžetas ir Excel lentelės. Pirmenybė teikiama ekonomikai. Kaip ekonomistas, aš tai gerai jaučiu. Netgi žaidimai vaikams turi būti naudingi – žaisdami vaikai turi ir ko nors išmokti. Tai vadinama „mokomaisiais žaidimais“. Žaisti dėl žaidimo atrodo prarastas laikas. Pagrindinis klausimas „ką tai duos man?“ silpnina mūsų užuojautą kitiems žmonėms. Jeigu padėsiu kitam, kuriam sekasi ne taip gerai, – ką tai duos man? „Galbūt kitas nori manimi pasinaudoti? Kiekvienas turėtų rūpintis savimi. Kiekvienas yra savo laimės kalvis.“ Šie mentaliniai modeliai kyla iš naudos sau siekimo. Taip nepastebimai išsisukama nuo atsakomybės už kitą žmogų. Dievo klausimas Kainui iki šiol yra aktualus: „Kur tavo brolis Abelis?“ Kainas atsako: „Ar aš esu savo brolio sargas?“ Panašiai yra ir su tiesos, teisės ir bendrojo gėrio supratimu. Jei tai nebėra laikoma objektyviai vertingais dalykais mums visiems, o vertinama tik pagal „naudingumą man“, vadinasi, tiesa yra tai, kas naudinga man. Ir teisė grindžiama tuo, kas duoda naudos man. Šį trumpalaikio naudingumo įvertinimą aš laikau esminiu fake news, sąmokslo teorijų ir neatsakingų politinių spekuliantų varikliu. Kai visuomenė susiduria su dideliais bendruomeniniais iššūkiais, pavyzdžiui, Rusijos karu prieš Ukrainą ar klimato kaita, sunku rasti bendrą kelią, vadovaujantis šiomis individualaus naudingumo mantromis. Supraskite mane teisingai: aš nesu kultūros pesimistas. Anksčiau ne viskas buvo geriau. Noriu gyventi dabar, o ne praeityje, ir visiškai suvokti tikrovę – tiek gerus, tiek sudėtingus dalykus. Tačiau tai apima ir vis aštriau keliamą klausimą „ką tai duoda man?“ Kaip jį vertiname mes – pavieniai religingi žmonės, religinės bendruomenės, visa visuomenė? Šie svarstymai mane atveda prie antrojo punkto – žvilgsnio į literatūrą, muziką ir meną. II. Literatūra, muzika, teatras, filmai, architektūra, vaizduojamasis menas turi savo vertę, šios sritys neprivalo būti naudingos. Jos yra tarsi atsvaras vien tik ekonominiam pasaulio formatavimui ir mums rodo kelią iš naudingumo paradigmos. Trumpai tariant, menas yra ne naudingas, bet prasmingas. Tai jį labai suartina su
6 religinėmis pasaulio interpretacijomis ir su religine praktika. Kartais sakome: „Aš esu praktikuojanti krikščionė, krikščionis.“ Tuo norime pasakyti, kad aktyviai gyvename savo tikėjimu. Manau, tai svarbu ir meno srityje. Mes galime būti aktyviai įsitraukę rašydami, tapydami, grodami, fotografuodami ar kurdami ką nors gražaus. Prieš tris savaites porą dienų praleidau Ukrainoje, Lvove. Penktadienį tris kartus skambėjo oro pavojaus signalas, vieną kartą mieste sprogo šešios raketos. Pabėgėlių vaikai piešia tai, ką patiria. Bet jie žaidžia ir šoka. Taip stip- rina savo sielą. Ar galite įsivaizduoti, ką, tai matydamas, manau apie teiginius, kad reikia tokio sprendimo, kuris leistų Rusijos agresoriui šiame kare „išsaugoti savo veidą“. Jis jį jau seniai prarado. Svarbiausias dalykas, kalbant apie meną, man yra vaizduotė. Mums, jėzuitams, labai svarbios Ignaco Lojolos rekolekcijos, o jose biblinių pasakojimų atkūrimas vaizduotėje yra esminis elementas. Gebėjimas kurti vidinius vaizdus mums padeda, ypač – sudėtingose situacijose. Vaizduotė taip pat padeda įsivaizduoti gyvenimą kitokį, nei yra dabar. Robertas Musilis knygoje „Žmogus be savybių“ kalba apie realybės ir galimybių jausmą. Jis netgi rašo apie „galimybių žmogų“. Aš norėčiau būti toks galimybių žmogus. Ir aš, ir pasaulis galėtų būti kitokie – kad galėčiau tai įsivaizduoti, man padeda eilėraščiai. Ir, žinoma, psalmės, ypač Ps 23, Ps 25 ir Ps 27. Vaizduotė susijusi su vaizdais ir žiūrėjimu. Daugumą įspūdžių priimame akimis. Mes, žmonės, esame „akimis matantys gyvūnai“. Garsus vokiečių filosofas Heinrichas Spaemannas yra pasakęs: „Tai, ką matome, mus formuoja, mes tampame tuo, į ką žiūrime. Ir atsiduriame ten, kur žiūrime.“ Mes, krikščionys, turime bažnyčių erdves. Kaip ir muziejai ar galerijos, bažnyčios nėra naudingos. Bet svarbu turėti vietų, kurios nebūtinai būtų naudingos. Jos yra prasmingos, jos yra mūsų gyvenimo dalis. Todėl pokyčiai šiose erdvėse yra ypač subtilūs. Muzika nuostabiame koncerte Zalcburgo festivalyje paliečia mūsų širdis. Vėliau išgirstame gatvės muzikantą, grojantį akordeonu, šalia matome šunį ir kartoninį puodelį, kuriuo jis prašo aukos. Jei akimirkai stabtelime, ši muzika taip pat paliečia mūsų širdis. Šviesa patenka ir ten, kur dalykai išoriškai nėra labai gražūs, netgi ten, kur jie padaryti iš išmestų kasdienių daiktų. „Trash art“ tapo savarankišku meno žanru. Tai mane pirmą kartą tikrai sužavėjo Londone, muziejuje „Tate MoDVASINGUMAS
7 dern“. Tony Craggas iš kasdienių daiktų sukūrė savotišką mozaiką, „asambliažą“. Iki šiol matau tą paveikslą: daiktai atrodo lyg ir tarpusavyje nesusiję, vis dėlto greta vienas kito jie sudarė visumą, ir todėl tai buvo gražu. Ilgesį grožiui jaučiame dar konkrečiau, kai džiaugiamės gražiu daiktų dizainu: nauju mobiliuoju telefonu, patrauklia interneto svetaine ar pan. Jaunimo kultūra susideda iš grafičių, vaizdo klipų, tatuiruočių ir ypatingų šukuosenų. Verčiau žiūrėkime į tai palankiai ir būkime atsargūs vertindami. Anglai mėgsta sakyti: „Grožis yra žiūrinčiojo akyse.“ III. Baigdamas norėčiau pateikti keletą pasiūlymų, kaip Velykų laikotarpiu galime sustiprinti savo sielą. Pirmiausia pažvelkime į savo vidinę būseną. Raskime ką nors, už ką esame dėkingi. Norėčiau ypač atkreipti dėmesį į tai, kas jums yra gražu. Galbūt draugiškas veidas?.. Šypsena sau ir kitiems?.. Tai gerai veikia sielą. Tylos grožis... Sėdėti tuščioje bažnyčioje. Nieko nedaryti, tiesiog būti. Nustebsite, kiek visko tuomet vyksta... Mano kambarys, mano butas, mano namas, mano darbo vieta. Į ką aš žiūriu? Ar yra kokia nors ikona ar kryžius? Kokias nuotraukas norėčiau pakeisti? Gavėnios laikotarpis galėtų reikšti protingą mažinimą. Ko man tik- rai reikia? Vien šis klausimas yra gana stiprus ir veiksmingas. Džiaugtis gerais dalykais. Pastebėti gėrį, jį puoselėti. Pagal galimybes daryti gera kitiems. Ir galiausiai rimtai vertinti savo tikėjimą – kaip atramą, kai viskas dreba, kaip krypties korekciją, kai pasiklystu, kaip įkvėpimą naujai pradžiai. Buvęs Insbruko vyskupas Reinholdas Stecheris yra sakęs: „Gėris šiame pasaulyje dažniausiai skamba piano ir pianissimo, o gyvenimo menas yra jį išgirsti.“ Grožis, menas ir gyvenimo menas yra neatskiriami. Pamokslas, pasakytas 2023 m. kovo 5 d. Šv. Mykolo bažnyčioje Miunchene https://christianmarte.org/2023/03/05/ literatur-musik-kunst-nicht-nuetzlich-aber-sinnvoll/ Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Mariaus Jocio nuotr. DVASINGUMAS
8 2025 m. spalio 19–22 d. Vienos Kardinal König Haus konferencijų centre vyko tarptautinė konferencija, priminusi svarbią krikščioniškosios tradicijos tiesą: malda nėra vien žodžiai ar mintys, ji apima visą žmogų – sielą, dvasią ir kūną. Dvasinis gyvenimas tampa visavertis tik tada, kai kūnas įtraukiamas ne kaip pagalbinė priemonė, bet kaip neatsiejama žmogaus tapatybės ir santykio su Dievu dalis. Konferencijoje, kurioje daugumą dalyvių sudarė jėzuitai, buvo gilinamasi į įsikūnijimo slėpinį. Jei pats Dievas tapo kūnu, kad priartėtų prie žmogaus, tuomet ir žmogaus kelias į Dievą neišvengiamai eina per kūniškumą. Ši perspektyva, pradedant Šventuoju Raštu, persmelkė visas temas – nuo šv. Dominyko maldos būdų iki šv. Ignaco Lojolos Dvasinių pratybų, nuo Kryžiaus ženklo meditacijos iki piligrimystės kaip kūno ir sielos kelionės. Tėvas Georgas Fischeris, SJ, priminė Pradžios knygos 2,7 eilutę: žmogus suformuotas iš žemės dulkių ir Dievo alsavimo. Taip jis tampa gyva jungtimi tarp žemės ir dangaus – materialus kūnas ir dieviškoji gyvybės dovana jame susijungia į vieną. 139-oji psalmė dar giliau atskleidžia šią tiesą. Joje šlovinamas stebuklingas kūno formavimasis motinos įsčiose – Dievas audžia žmogų, tarsi meistriškai mezga drabužį. Kūnas čia nėra kliūtis dvasiniam keliui ar transcendencijai, priešingai – jis tampa Dievo balso nešėju, Jo artumo ir kūrybinės meilės liudininku. Susitikimas su Dievu niekada nebūna atsitiktinis – jis visada reikalauja gilios pagarbos ir rimto pasirengimo. Biblijoje matome įvairių žmonių, kurie artindamiesi prie Dievo elgiasi labai apdairiai ir pagarbiai. Mozė, pamatęs degantį krūmą, nusiauna sandalus, nes stovi ant šventos žemės, ir paslepia veidą, bijodamas tiesiai žiūrėti į Dievą. Po tokio artumo Mozės veidas ima švytėti. Prie Sinajaus kalno visa tauta gauna aiškius nurodymus: išsiskalbti drabužius, tris dienas susilaikyti nuo artimų santykių ir elgtis pagarbiai, kad šventumas neužtiktų jų nepasiruošusių. Vėliau Dovydas, stojęs Dievo akivaizdon, kukliai atsisėda; Saliamonas, T. Vytautas Sadauskas, SJ Kūnas meldžiasi Konferencija apie įkūnytą maldą DVASINGUMAS
9 šventindamas šventyklą, stovi iškėlęs rankas į dangų. Kitur minimas klūpėjimas, veido slėpimas ar net parpuolimas veidu į žemę. Dievo artumas nėra tik emocinis išgyvenimas – tai žmogų iš esmės keičianti jėga. Pranašo Samuelio motina Hana, ilgai kentėjusi dėl nevaisingumo, meldėsi tyliai, bet iš visos širdies – ir po tos maldos jos veidas pasikeitė, liūdesys dingo, širdį pripildė ramybė ir džiaugsmas. Dievo įsakymai, kaip sakoma psalmėje, „nušviečia akis“ – jie suteikia aiškumo, supratimo, gyvybės. Dievo darbai ir jo gerumas sužadina žmoguje džiaugsmą ir natūralų norą šlovinti: „Kokios didingos Tavo mintys, Viešpatie!“ Artintis prie Dievo reikia pasiruošus ir pagarbiai, nes jo artumas ir žodis visada palieka gilų, neišdildomą pėdsaką žmogaus viduje – keičia nuotaiką, mintis, požiūrį ir net išvaizdą. Šis vidinis pokytis rodo tikrą susitikimą su gyvuoju Dievu, kuris paliečia ir perkeičia visą žmogų. Šią patirtį aiškiai atspindi ir šv. Dominyko maldos praktikos. Ankstyvieji dominikonai išsaugojo aprašymą „Devyni šv. Dominyko maldos būdai“, kuriame pabrėžiama, kad kūno laikysena ir judesiai glaudžiai susiję su dvasiniu gyvenimu. Pavyzdžiui, nusilenkimas prieš altorių, parpuolimas ant žemės, savęs plakimas, žvilgsnis į Nukryžiuotąjį bei įvairios rankų padėtys – atviri delnai, sudėtos ar kryžiaus forma ištiestos rankos – visi šie veiksmai buvo ne tik išoriniai gestai, bet ir vidinio atsidavimo bei nuolankumo išraiška. Kviesdama kūną į maldą, siela padeda jam patirti gilesnį dvasinį išgyvenimą, o kūno judesiai atliepia sielai, suteikdami ramybės ir vidinės šviesos akimirkų. Tokiu būdu malda tampa ypač DVASINGUMAS
10 intensyvi: ašaros, judesiai ir laikysena liudija vidinį uolumą. Net šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad kūnas aktyviai dalyvauja mąstyme, emocijose ir sąmonės procesuose. Todėl tokios laikysenos, kaip klūpėjimas ar nusilenkimas, ne tik išreiškia nuolankumą, bet ir jį ugdo, padėdamos sumažinti savo reikšmingumą Dievo akivaizdoje. Šv. Ignacas Lojola kūną laikė ne maldos kliūtimi, bet svarbiu dvasinio gyvenimo partneriu: jo būklė tiesiogiai veikia maldą ir tarnystę Dievui. Ignacas pabrėžė, kad poilsis, sveikata ir rek- reacija yra dvasinės disciplinos, nes išsekimas nėra tikrasis uolumas. Todėl tiek meldžiantis, tiek kasdieniame gyvenime kūnas turi būti gerbiamas ir įtraukiamas į dvasinę praktiką. Ignacas ragino sąmoningai pasirinkti maldos laikyseną – sėdėti, klūpėti, nuleisti ar pakelti akis, užsimerkti ar sutelkti žvilgsnį, – o pojūčių įtraukimas, įsivaizduojant, ką Kristus arba Marija matė, girdėjo ar jautė, padeda giliau išgyventi Evangelijos įvykius ir atrasti naujų įžvalgų. Praktiniai konferencijos užsiėmimai taip pat priminė, kad kūno kalba ir gestai yra neatskiriama maldos dalis. Suglaustos rankos išreiškia susitelkimą, ištiestos – atvirumą, pakeltos – pasidavimą; nusilenkimas liudija pagarbą, klūpėjimas – garbinimą, o gulėjimas ant žemės – visišką atsidavimą. Ypač įsimintina buvo tėvo Josefo Maurederio, SJ, meditacija apie Kryžiaus ženklą. Ranka brėžiamas kryžius tarsi „įrašo“ Dievo meilę į kūną: kakta simbolizuoja Tėvą – aukščiausią ir kilniausią vietą; krūtinės centras – Sūnų, Dievo įsikūnijimą; o rankos judėjimas nuo peties iki peties išreiškia Šventosios Dvasios veikimą pasaulyje. Piligrimystė, kaip priminė t. Michaelis Hainzas, SJ, atskleidžia, kad ėjimas pėsčiomis pažadina dėkingumą, ramybę ir dvasinį augimą – kūnas tampa sąjungininku, o ne kliūtimi. Konferencijos dalyviai išsinešė holistinės maldos viziją: kūno laikysena išreiškia ir formuoja vidinę nuostatą, judesys išskaidrina mąstymą, o kai žodžių nebepakanka, gestai patys tampa malda. Šv. Ignacas iš naujo atsiskleidė kaip įkūnytos maldos mokytojas, o šv. Teresė Avilietė priminė: „Būkite malonūs savo kūnui, kad jūsų siela norėtų jame gyventi.“ Dvasiniame gyvenime neturime ignoruoti savo kūno ar nuo jo bėgti – juk kūnas tampa šventas ir dalyvauja mūsų santykyje su Dievu. Žmogus gali šlovinti Dievą visa savo esybe: kūnas meldžiasi, kvėpuoja, jaučia, juda. Per kūną mes patiriame Dievo artumą – taip, kaip jis buvo artimas Jėzui įsikūnijant. Kai kūną įtraukiame į maldą, geriau suprantame įsikūnijimo prasmę ir užmezgame tikresnį ryšį su Kūrėju. DVASINGUMAS
11 Ką iš tiesų turime mintyse kalbėdami apie dvasingumą? Laikui bėgant, tikinčiųjų sąmonėje iš krikščioniško dvasinio gyvenimo kilo askezės ir mistikos sąvokos: askezė buvo laikoma „įprastiniu“ ir būtinu keliu į šventumą, grindžiamu pastangomis, dorybių ugdymu ir disciplinuota praktika, o mistika – „ypatingu“ ir retu keliu, susijusiu su kontempliacija ir nepaprastomis, dažnai net keistomis, malonėmis. Dėl to mistika imta laikyti išimtimi, skirta tik nedaugeliui išrinktųjų, o ne normaliu krikščioniško gyvenimo matmeniu. Taip susiformavo dvasinio gyvenimo dualizmas, kuris paveikė ir tikinčiojo nusiteikimą, ir teologinį mąstymą. Žodis „mistika“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „mystikos“, susijusio su veiksmažodžiu „myo“, reiškiančiu „tylėti ir užmerkti akis“. Iš jo kilo žodis „mysterion“ – slėpinys, kuris antikoje reiškė slaptą iniciacijos ritualą, vedantį į bendrystę su dievybe. Ši sąvoka nusako tikrovę, paslėptą nuo įprastos sąmonės, atsiveriančią per ypatingą patirtį. Krikščionybėje „slėpinys“ įgavo naują prasmę – jis tapo visiems tikintiesiems skirtu tikėjimo objektu. Tai ne žmogaus pasiekimas, bet paties Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Kristus yra regimas Dievo meilės ir išganomojo slėpinio atskleidimas. Todėl krikščioniškoji mistika pirmiausia reiškia Dievo savęs dovanojimo patirtį, kylančią iš Jo iniciatyvos ir kviečiančią žmogų į gyvą santykį su Juo. Ankstyvojoje Bažnyčioje mistika buvo glaudžiai susijusi su Šventuoju Raštu, sakramentais ir apskritai tikėjimo gyvenimu. Tik vėlesniais laikais mistiką imta sieti daugiausia su nepaprastomis patirtimis ir subjektyviais išgyvenimais. Taip ir susiformavo klaidingas įsitikinimas, kad mistika skirta tik ypatingiems žmonėms ar lydima neįprastų reiškinių. Toks požiūris iškreipia tikrąją mistikos esmę. Pirmiausia mistika – ne vizijos, ekstazės ar neįprasti jausmai, bet gilus vidinis santykis su Dievu, apimantis protą, valią ir visą asmenybę. Tai ne psichologinis reiškinys ar emocinė būsena, bet dvasinė patirtis, kylanti iš Dievo savęs dovanojimo žmogui malonės ir vedanti į vis artimesnį santykį su Mistika? T. Mindaugas Malinauskas, SJ DVASINGUMAS
12 Juo. Ji nėra atsieta nuo kasdienio gyvenimo ar skirta tik išrinktiesiems, bet sudaro pačią krikščioniško gyvenimo šerdį. Žmogaus prigimtyje glūdi begalybės, tiesos ir pilnatvės troškimas, o mistika yra atsakas į šį troškimą – kelias į Dievo artumą, kuris mums dovanojamas per malonę. Mistinis patyrimas yra tarsi sustiprinta, pagilinta tikėjimo patirtis. Tikėjimas leidžia žmogui būti paliestam Dievo meilės, įžengti į draugystę su Juo ir patirti Jo artumą. Todėl mistika nėra papildanti tikėjimą – tai jo brandžiausia forma. Ji veda į kontemp- liatyvų gyvenimo būdą, kuriame malda, liturgija, kasdieniai ir meilės darbai susijungia į vieną visumą. Tokia dvasinė laikysena padeda krikščioniui ne pabėgti nuo pasaulio, bet sugrįžti į jį atnaujintam, gebančiam liudyti Dievo meilę. Tai yra pilnatviškas krikščioniško gyvenimo išsipildymas. Mistinis gyvenimas dera su askeze, dorybių ugdymu ir kasdiene ištikimybe, todėl negalima jų supriešinti. Šiuolaikinė teologija vis labiau pabrėžia, kad mistika ir askezė sudaro vieną kelią, kuriame tikėjimo slėpinys pamažu persmelkia visą žmogaus gyvenimą. Didelę reikšmę mistikos pažinimui turi šventųjų ir klasikinių mistikų patirtis. Jų gyvenimas ir liudijimai padeda suprasti, kaip Dievas veikia konkretaus žmogaus istorijoje. Šventieji parodo, kad mistika yra ne atitrūkimas nuo realybės, bet tikėjimo išgyvenimas nauju, gyvu būdu. Jų patirtis tampa savotišku teologijos šaltiniu, kuris papildo Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą. Per juos atsiskleidžia, kaip meilė Dievui virsta tarnyste žmonėms. Mistikų patirtis visada susijusi su jų laikmečiu, kultūra ir teologiniu išsilavinimu, todėl ją reikia interpretuoti atsargiai. Ji niekada nebūna „gryna“, ji visada „perleista“ per asmeninį ir istorinį kontekstą. Tačiau būtent ši patirtis padeda teologijai išlikti gyvai, susietai su realiu tikėjimo gyvenimu ir neapsiriboti abstrakčiomis sąvokomis. Šiuolaikinėje Bažnyčioje mistika yra svarbi kaip dvasinio atsinaujinimo šaltinis. Atsitraukimas nuo kontempliacijos ir vidinio gyvenimo silpnina tikėjimo gyvybingumą ir skatina paviršutiniškumą ar net polinkį į pseudodvasingumą. Kai malda yra tik formali, o vidinis ryšys su Dievu neauginamas, atsiranda pavojus ieškoti pakaitalų – ezoterikos, subjektyvių patirčių ar emocinių išgyvenimų. Tikroji mistika, priešingai, veda į gilesnį įsišaknijimą Bažnyčios tradicijoje ir į brandų tikėjimo gyvenimą. Galima sakyti, kad mistika yra krikščioniškojo pašaukimo dalis. Kiekvienas tikintysis kviečiamas ugdyti vidinį gyvenimą, mokytis klausytis Dievo, patirti jo artumą ir leisti, kad tikėjimas formuotų visą egzistenciją. Mistika – ne dvasinės „kelionės pabaiga“ tik išrinktiesiems, bet nuolatinis gyvenimas Dievo akivaizdoje. Todėl mistinė patirtis tampa orientyru krikščioniškam gyvenimui. Ji padeda išgryninti tikėjimą, apsaugo nuo formalizmo DVASINGUMAS
Mums gera bent retkarčiais užduoti sau tokį klausimą: ką galėčiau pasakyti apie savąjį gyvenimą, kaip Dievo rašomą laišką apie save? Juk žmogus Dievo tam ir sukurtas Visatoje – savo gyvenimu papasakoti apie Jo bruožus, juos rodyti. T. Anicetas Tamošaitis, SJ, iš kn. „Raktai mūsų rankose“ Arkivysk. Liongino Virbalo, SJ, nuotr. 13 ir moralizmo, jungia teologiją su malda, bendruomenę su asmeniniu tikėjimu, tradiciją su dabartimi. Kasdienė mistika – tai gyvas ir sąmoningas Dievo artumo patyrimas paprastame gyvenime. Pasak šv. Ignaco, mistika kasdienybėje reiškia gebėjimą „rasti Dievą visuose dalykuose“: darbe, santykiuose, pareigose, džiaugsmuose ir sunkumuose. Tai vidinė laikysena – nuolatinė orientacija į Dievą, atvirumas jo malonei ir jautrumas Šventosios Dvasios veikimui. Ji kyla iš asmeninio susitikimo su Kristumi ir maitinama malda, sakramentais bei gyvenimu bendruomenėje. Gyventi kasdiene mistika reiškia gyvenime atsiverti Dievo slėpiniui atliekant paprastus darbus su meile, skiriant laiko tylai ir pasitikinčiai maldai, priimant gyvenimo įvykius kaip Dievo veikimo vietą, tarnauti kitiems matant juose Kristų, ugdant didžiadvasišką dėkingumą ir pasitikėjimą. Kasdienybės paprastume jau dabar vyksta susitikimas su Dievo slėpiniu. Apibendrinant galima teigti, kad krikščioniškoji mistika yra sąmoningas ir reflektuotas Dievo artumo išgyvenimas tikėjime, kuris apima visą žmogaus gyvenimą, veda į brandžią meilę Dievui ir artimui, maitina teologiją ir Bažnyčios gyvenimą bei yra pašaukimas kiekvienam krikščioniui siekti vidinės vienybės su Dievu. Pasak žymus teologo K. Rahnerio, SJ, ateities krikščionis bus mistikas arba jis nebus krikščionis. DVASINGUMAS
Šventajame Rašte, apaštalo Pauliaus Antrajame laiške Timotiejui, rašoma: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojų, kad tie dūzgentų ausyse“ (2 Tim 4, 2–3). Turbūt sutiksite, kad skelbti Gerąją Naujieną, kalbėti apie Dievo gerumą, džiaugtis Viešpaties artumu jaučiant paguodą, kitiems liudijant apie savo tikėjimą yra lengviau, negu tada, kai patiriame gyvenimo ir tikėjimo iššūkių, sunkumų, kai atrodo, jog Dangus tyli. Ir vis dėlto, ar gali būti, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis Viešpats yra pasitraukęs, nusigręžęs nuo mūsų? Juk Jėzus daug kartų sakė: „Aš pasilieku su jumis per visas gyvenimo dienas.“ Tad ir nelengvais gyvenimo tarpsniais esame kviečiami ieškoti Dievo veikimo, jį atpažinti ir su viltimi bei džiugia ramybe tai liudyti. Pats Jėzus mums rodo pavyzdį – jis skelbia Gerąją Naujieną, ištikus išbandymui. Turbūt visi prisimenate ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14). Žmogiškai žvelgiant atrodytų, kad pirmoji Jėzaus reakcija turėjo būti nusiminimas, arba jis turėjo imtis kokių nors veiksmų, kad Jonas Krikštytojas būtų išvaduotas iš kalėjimo. Tačiau šio neteisingo įvykio su Jonu Krikštytoju akivaizdoje Jėzus keliauja per Galilėją ir skelbia Gerąją Naujieną. Deja, kartais man truputį deklaratyviai skamba Šventajame Rašte girdimas raginimas skelbti Gerąją Naujieną. Vis norisi maldoje klausti, kaip konkrečiai ir suprantamai tai daryti? Tam tikro aiškumo šiomis dienomis suteikė pora liudijimų, kuriais noriu su jumis pasidalinti. Abu šie liudijimai yra konkretus Gerosios Naujienos skelbimas mus supančiame pasaulyje. Prieš pat Naujuosius metus Katalikų radijo „Mažosios studijos“ laidoje žurnalistė per nuotolį kalbėdamasi su apaštaliniu nuncijuGerosios Naujienos skelbimas priimant iššūkius T. Aldonas Gudaitis, SJ 14 DVASINGUMAS
mi Kijeve arkivyskupu Visvaldu Kulboku jo paklausė: „Ko jūs šiomis dienomis palinkėtumėte sau ir ko pasauliui, kuris, lyginant su Ukraina, gyvena ramiai ir sočiai“? Arkivyskupas Kulbokas atsakė: „Man svarbi šiandien minima šv. Stepono kankinystės diena. Man labai svarbu žvelgti į jo asmenį ir matyti, kaip Kalėdos yra susijusios ir su kankinyste. Netgi atrodo, kad gyvendami karo kenčiančioje šalyje, kaip šiuo metu Ukraina, mes turime malonę giliau suvokti, kas yra Kalėdos. Didžiulė Dievo dovana matyti, viena vertus, žmogišką trapumą, antra vertus, žinoti, kad Jėzus yra ta šviesa, kuri ateina į tamsumą. Tai siejasi ir su kankinio šv. Stepono asmeniu, kaip minėjo popiežius Leonas savo žinioje Taikos dienos proga, cituodamas vieną iš šv. Augustino kalbų: kas labiausia kenčia dėl karo? Ne karo auka. Labiausia kenčia tas, kuris sukelia karą. Kaip šv. Steponas meldėsi už jį žudančius žmones, tarp kurių buvo ir Saulius – būsimasis apaštalas Paulius, taip ir aš karo metu linkiu sau ir ukrainiečiams nepamiršti, kad ne karo auka yra blogiausioje pozicijoje, bet karą sukeliantieji – šiuo atveju tai būtų Rusijos vadovybė. Tad meldžiamės už tuos mūsų brolius, kurie, deja, šiuo metu nesupranta, kas yra taika.“ Kitas liudijimas – popiežiaus Benedikto XVI mintys, kaip skelbti Gerąją Naujieną, t. y. gyventi džiugiai tada, kai gyvenimas pasidaro ypač slegiantis dėl karo sukeltų nesibaigiančių sunkumų. Knygoje „Žemės druska“ jį kalbinusiam Peteriui Seewaldui Benediktas XVI atsako taip: „Klaidingas įsitikinimas, kad džiaugdamasis žmogus esąs nesolidarus su kenčiančiais, kurių tiek daug. Tikrai negaliu džiaugtis, mano sau jis, tokiame pasaulyje, kuriame tiek vargo ir neteisingumo. Galiu tai suprasti. Taip manyti verčia moralinė nuostata. Vis dėlto ši laikysena klaidinga. Mat pasaulis netampa geresnis, kai jame nelieka džiaugsmo, ir, priešingai, džiaugsmo praradimas dėl to, kad esama kančios, nepadeda kenčiantiems. Netgi atvirkščiai, pasauliui reikia žmonių, kurie atranda gėrio, džiaugiasi juo ir dėl to išdrįsta jį priimti. Taigi džiaugsmas neatsiriboja nuo solidarumo. Jei džiaugsmas doras, jei jis ne egoistinis, jei kyla iš gėrio patyrimo, jis sklinda. Man visada krenta į akis, kad vargšų kvartaluose, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, daug daugiau besišypsančių, džiugių žmonių negu pas mus. Matyt, ir vargdami jie dar tebejaučia gėrį, o jo laikydamiesi, gali išsitiesti ir pasisemti jėgų. Šiuo atžvilgiu mums būtinas pirmapradis pasitikėjimas, galiausiai suteikiamas vien tikėjimo, kad iš esmės pasaulis geras, kad Dievas šalia ir jis geras, kad gera gyventi ir būti žmogumi. Iš to randasi ir drąsa džiaugtis, o ji, savo ruožtu, garantuos, kad ir kiti galės džiaugtis ir priimti Gerąją Naujieną.“ Savęs klausiu, ar aš jau esu gavęs šią dovaną iš Viešpaties? Jeigu ne, ar noriu jos Dievą prašyti? Nes turėdamas tokią dovaną ir malonę, savo seserims ir broliams padėsiu gyventi ir patirti gyvenimo džiaugsmą tokiame pasaulyje, koks jis dabar yra. 15 DVASINGUMAS
Vienuoliai ginčijasi, kuris yra arčiau Dievo. Pranciškonas sako: „Mes – per vargą ir neturtą.“ Dominikonas: „Mes – per tiesos pamokslavimą.“ Jėzuitas: „Mes – per strategiją ir penkerių metų planą.“ Anekdotas yra talpusis folkloro žanras, koduojantis tam tikrus skiriamuosius bruožus, šiuo atveju – jėzuitiškos tapatybės elementus. Tapatybė – asmens vidinė vienovė, išgyvenama kaip savasis Aš. Asmens tapatumas gali būti suteiktas arba sukonstruotas. Šeima kiekvienam (-ai) suteikia vaiko vaidmenį, o mokyklos bendruomenė, arba jėzuitiško ugdymo institucija, kiekvienam (-ai) atveria galimybę gauti ir duoti, augti ir auginti, būti ir tapti žmogumi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, – dėl pasaulio. Tapatumą konstruoja asmuo, spręsdamas, kuo būti, kokias vertybes pasirinkti. Toks tapatumas – sąmoningo sprendimo proceso padarinys. Prisiėmęs tapatumą arba apsisprendimą, asmuo įgyja vidinio vientisumo pojūtį. Jau trisdešimt metų Vilniaus jėzuitų gimnazija siekia būti bendruomene, padedančia įgyti šį vidinio vientisumo pojūtį. Be jo neįmanoma būti ne tik su savimi, bet ir su Kitu, dar daugiau – su Kūrėju. Tai ir yra vientiso gyvenimo strategija, auginanti kiekvieno bendruomenės nario – mokinio, mokytojo, personalo darbuotojo, tėčio ir mamos – Dangaus pojūčio skonį. Išlydėdama kiekvienos kartos alumnus, gimnazija linki nepamesti šios strategijos. Ją nuolat primena lengvai pasakojama, bet atsakingai išgyvenama anekdoto eilučių tiesa. Vientiso gyvenimo strategija formuoja konkretų tikslą: būti prasmės, ne sėkmės mokykla. Auginame išsilavinusios epochos žmogų. Mokslas ir racionalumas mums pažadėjo kelią į laimę, bet žmogus netapo laimingas ir išmintingas, net ir spausdamas rankose brandos atestatą, kuriame puikuojasi trys ar net penki valstybinių brandos egzaminų šimtukai, – raktas į bet kurių studijų programas prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose. Ses. Edita Šicaitė, SSC, Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorė Apmąstant 30 metų patirtį Esame prasmės, bet ne sėkmės mokykla 16 PROVINCIJOJE
17 PROVINCIJOJE
18
19
20
Išgyvename karo būsenos egzistencinę patirtį, neviltį, už kurios – tuštuma. Išsilavinimas ir intelektualumas yra viena, visai kita – žmogiškumas, etinis santykis. Žinių kaupimas nesusijęs su tokiomis žmogaus savybėmis kaip empatija, gebėjimas užjausti kitą, savotiškai jį patirti. Intelektualūs gali būti ir barbarai, jie atsisako traktuoti žmoniją kaip tokią. Prasmės mokykla moko augint(is) ir saugoti santykį su savim ir kitais žmonėmis, kad šis nevirstų techniniu, pragmatiniu ir nieko nereiškiančiu – kliento ir tiekėjo, eksperto ir ekspertizės gavėjo. Prasmei reikia kito žmogaus. Neįmanoma išgyventi prasmės pačiam su savimi. Žmogus niekada neišsaugo savo žmogiškumo be kitų pagalbos. Dialogas, veikimas kartu, atjauta, solidarumas – dalykai, kurie išsaugo kito žmogaus vertę, orumą. Dovanoja prasmės skonį. Atveria vartus į Tikėjimo slėpinį. Prasmės mokykla ne tik augina prasmės ieškantį žmogų, bet siekia, kad prasmę atradęs žmogus padėtų ją atrasti ir kitam. Turėti drąsos pakilti virš paprasčiausio saugumo ir vidutiniškumo. Prasmės mokyklos koncepto tvarumo pagrindas – tradicija. Tradicija suteikia praeitį tiems, kurie jos neturi, ir ateitį tiems, kurie jos nesitiki. Tik tas, kuris žino, iš kur ateina, gali pasirinkti, kur eina. Pažintis su jėzuitiško ugdymo tradicija yra svarbi pasirinkimo visumos dedamoji. Vilniaus jėzuitų gimnazija, kviesdama šeimas rinktis savo vaikui prasmės mokyklą, pirmiausia pasakoja apie tradiciją, kurioje jau daugiau kaip 400 metų įgyvendinama vientiso gyvenimo strategija, paremta ignaciškuoju dvasingumu. Tradicija yra gyva tik tada, kai juda su laiku. Tradicijos judėjimo su laiku kokybę ir prasmės mokyklos vertę patvirtina 30 atkurtosios gimnazijos metų veiklos derlius: 34 klasių komplektai, arba 873 mokiniai; 103 mokytojai, 13 iš jų – gimnaziją baigę alumnai; 2026 metų liepos mėnesį išlydėsima 30-oji, jubiliejinė, alumnų karta. Siekiant būti ir išlikti prasmės mokykla svarbu judėti pirmyn, t. y. keistis. Šiandien ir rytoj. Atkurtosios gimnazijos 30-mečio šventė vyko net porą dienų... Augusto Didžgalvio nuotraukos 21 PROVINCIJOJE
Neseniai Hall in Tirol miestelyje vadovavau kontempliatyviųjų seserų bendruomenės trijų dienų rekolekcijoms. Jų tema ir tikslas buvo pasiruošti vienuolinių įžadų atnaujinimui Grabnyčių, kartu ir pašvęstojo gyvenimo, šventėje. Natūralu, kad visi apmąstymai sukosi apie pašaukimą ir su tuo susijusias realijas. Kaip dvasinį pagrindą kiekvienos dienos meditacijoms pasirinkau pačioje šv. Ignaco Lojolos Dvasinių pratybų pabaigoje pateikiamą garsiąją „Kontempliaciją meilei įgyti“. Man pasirodė, kad būtent šioje kontempliacijoje geriausiai atsiskleidžia žmogiško pašaukimo tikrovė: pirmiausia atpažinti Dievo dovanų gausą savo gyvenime bei su dėkingumu jas priimti, o vėliau pačiam išdrįsti savo gyvenimą dovanoti Dievui ir kitiems, kad „visada ir visur galėčiau mylėti jo dieviškąją didybę ir jai tarnauti“ (DP, 233). Mano giliu įsitikinimu, tai yra žmogiškosios laisvės viršūnė, kuriai pasiekti reikalingas bemaž viso gyvenimo kelias, o pašaukimo ar, tiksliau, pašaukimų klausimas yra ne kas kita, kaip tik konkreti šio siekinio išraiška. Be šios dieviškos perspektyvos kalbėti apie krikščionišką pašaukimo sampratą vargu ar įmanoma. „Taip, taip, labai jau viskas sudvasintai ir neapibrėžtai skamba“, – atšautų man jaunuolis ar jaunuolė, kamuojami kur kas pragmatiškesnių ir kartais net labai daug vidinio nerimo keliančių klausimų apie „teisingą“ pašaukimo ar gyvenimo būdo pasirinkimą. Neretai jaunam žmogui (kartais ir kiek vyresniam) tenka priimti išties gyvenimą radikaliai keičiančius sprendimus. Ši būsena galėtų būti prilyginta girnoms, nes pasirinkimas ir apskritai visas svarstymo, apsisprendimo procesas yra tarytum dviejų sunkių akmenų slegiamas: giliausio vidinio troškimo ir stingdančios baimės, kvapą gniaužiančios svajonės ir nerimo, ką kiti pasakys ar pagalvos. Taip ir malasi nesuskaičiuojami minčių grūdeliai tarp šių girnų... O koks dar triūsas laukia – juk tuos miltus teks surinkti, išsijoti, duonai tešlą užminkyti, kepimui krosnį pakurti... Ir duona, kaži, ar pavyks – ar norės kas jos ragauti? Beje, tose rekolekcijose buvau parengęs tekstų ištraukas su jas papildančiomis iliustracijomis. Paskutinioji buvo žymusis Mistinis malūnas – skulptūrinis kapitelis, ne vieną šimtmeTarp pašaukimo girnų Vidinės laisvės keliu T. Eugenijus Puzynia, SJ 22 PAŠAUKIMAS
tį iškiliai stūksantis Švč. Marijos Magdalietės XII a. romaninės bazilikos pietinėje navoje Vezlė (Vézelay) miestelyje, burgundiškoje Prancūzijos srityje. Šis religinio meno kūrinys yra išties įkvepiantis ir daug ko pamokantis, bet apie jį kiek vėliau... Dabar grįžkime prie pašaukimo klausimo. Prisipažinsiu, didžiausias mano rūpestis, mąstant ir kalbant apie pašaukimą, yra baimė keliais abstrakčiais ir neišvengiamai banaliais sakiniais bandyti apibendrinti tikrai platų ir daugiabriaunį klausimą. Įdomumo dėlei žvilgtelėjęs į Visuotinę lietuvių enciklopediją, nustebau atradęs išsamų ir gana „dvasingą“ pašaukimo apibrėžimą. Jame išvardijami tokie šio fenomeno aspektai, kaip aukščiausias gyvenimo tikslas, ilgalaikės ir produktyvios veiklos pagrindas, darbo įprasminimas, tobulėjimo siekimas, nepasiekiami ir asmenybę pranokstantys tikslai, pasiaukojimas. Su visu tuo neįmanoma nesutikti, galima nebent bandyti pažvelgti labiau iš krikščioniškos perspektyvos, kurios centre visgi yra Dievas ir jo pirmapradė iniciatyva. Pats žodis „pašaukimas“ lietuvių kalboje ir, beje, daugelyje kitų kalbų suponuoja, kad yra „šaukiantysis“ ir tas, kuris tą „šaukimą“, kvietimą ar balsą išgirsta ir, laimingu atveju, atsiliepia. Taigi, kaip matome, čia esama tam tikro „judesio“, kuris nėra vien mano gražių norų ar tvirtos valios pastangų rezultatas, kitaip tariant, ne vien mano „aktyvizmas“, bet ir įsiklausymas, gebėjimas susigaudyti tarp įvairių – tiek išorinių, tiek ir vidinių – balsų. Ši dvasinė savybė – mokėti įsiklausyti ir atskirti „grūdus Vassil. „Wikimedia Commons“ nuotr. 23 PAŠAUKIMAS
nuo pelų“ – ignaciškajame dvasingume vadinama dvasine įžvalga (discernimento) ir yra svarbi ypač tokiose gyvenimo situacijose, kai priimami reikšmingi sprendimai. Jai padedant, žmogus atpažįsta Dievo valią savo gyvenime ir apsisprendžia Juo sekti. Taigi, pašaukimo atpažinimo procese labai pravartu remtis šia „dvasine taktika“. Tačiau kur ir kaip jos išmokstama? Pirmas spontaniškai ateinantis atsakymas – dvasinėse pratybose! Taip, taip, ne tik tose, kurios organizuojamos jėzuitų, kitų kvalifikuotų vienuolių ar pasauliečių (nors tai ir būtų idealiausia terpė!), bet ir kasdienės, paprastos, asmeninės maldos pratybose. Klausytis ir atpažinti Dievo balsą galima išmokti tik maldoje, o kiekviena malda yra santykio su Dievu mokykla, kurioje lėtai ir pamažu mokomasi skirti vis daugiau dėmesio ne sau pačiam (savo norams, planams, idėjoms ir t. t.), o Tam, kurio mylinčioje akivaizdoje esu ir kurio valią atpažinti bei įgyvendinti vis labiau trokštu. Šis vidinio „fokuso“ nukreipimas nuo savęs ir sutelkimas ties Dievu yra vadinamas įmantriu ignaciškuoju žodžiu indiferencija, išreiškiančiu vidinį nusiteikimą priimant sprendimą vadovautis ne savuoju ar su manimi susijusių asmenų interesus atitinkančiu postūmiu, bet išimtinai tik iš Dievo kylančiu ir į Dievą vedančiu paskatinimu. Iš esmės tai yra vidinės laisvės kelias, kuriuo keliauti mane kviečia Dievo meilė, o aš, savo ruožtu, atpažinęs šį kvietimą bei pašalinęs įvairias pasitaikančias kliūtis stengiuosi konkrečiu būdu į jį atsiliepti. Vienam tai bus vienuolinio ar kunigystės, kitam – šeimos, trečiam – viengungio ar dar kokio kito gyvenimo kelio pasirinkimas. Viena yra aišku – Dievo meilė be išimties kviečia kiekvieną žmogų, ir ne kažkokiu abstrakčiu ar iš anksto kažkieno nustatytu būdu, bet labai intymiai, asmeniškai ir kūrybingai, o žmogus atsiliepia (arba ne) į šį kvietimą taip pat labai intymiai, asmeniškai ir kūrybingai. Iš čia, mano galva, ir kyla žmogaus pašaukimo unikalumas bei įvairovė. Geriausias to patvirtinimas – Biblija. Joje apstu pašaukimo istorijų, kurios ir mums gali būti itin naudingos bei pamokančios. Man asmeniškai labai patrauklios Senajame Testamente pateikiamos pranašų pašaukimų istorijos. Jos tokios skirtingos ir tokios žmogiškai artimos, nes nevengia atskleisti viso žmogaus situacijos „neadekvatumo“ Dievo atžvilgiu: Dievas kviečia „nerealiems“ dalykams (išdrįsti kritikuoti netinkamą valdžios santvarką, pasipriešinti inertiškai minios nuomonei ar visuomenės susigalvotoms normoms ir t. t.), o žmogus jaučiasi toks menkas ir bejėgis šio kvietimo akivaizdoje... Iš čia kyla įvairių tragikomiškų reakcijų, atsikalbinėjimų ir pasiteisinimų. Ar esate ką nors panašaus patyrę? Aš – tikrai taip, ir ne kartą! O ar atsimenate gražią istoriją apie berniuką, vardu Samuelis, kuris vidury nakties vis išgirsdavo paslaptingą balsą, jį šaukiantį vardu? Samuelis dar nemokėjo atpažinti Dievo balso, bet, savo mokytojo padeda24 PAŠAUKIMAS
mas, jį išgirdo ir galiausiai vieną gražią dieną tapo didžiu Viešpaties pranašu – Dievo balsu kitiems. Jei jums artimesnės Naujojo Testamento istorijos, prisiminkite Mariją ir jos pašaukimą tapti Išganytojo motina arba paprastų žvejų, būsimų apaštalų, tapimą „žmonių žvejais“ ir pan. Visos šios istorijos itin skirtingos, iš įvairių laikmečių ir netgi kultūrų, bet jose galima atrasti tai, kas ir mus šiandien įkvepia. Nepaisydamas mūsų silpnumo ir nepajėgumo, Dievas kviečia dideliems dalykams. Išgirsti jo balsą privalome mokytis patys ir padedami kitų, nes neišvengiamai turėsime susigrumti su didžiausiomis mūsų baimėmis ir abejonėmis. Drąsa apsispręsti ir patikėti Dievo kvietimu atvers neregėtai plačius horizontus, bet ir pareikalaus aukos, be kurios nebūna nė vieno tikro pašaukimo. Ar išdrįsime atsiliepti? Baigdamas norėčiau grįžti prie Vezlė bazilikos Mistinio malūno. Sekant tradicine kūrinio interpretacija, kapitelyje yra vaizduojamas pranašas Mozė, į kryžiaus formos malūną rūpestingai pilantis grūdus, o kiek žemiau – apaštalas Paulius; atrodytų, nustebęs, jis surenka gausiai sumaltus miltus į maišą. Čia meist- riškai perteikiama mintis, kaip nuo senojo įstatymo per Kristaus kryžiaus slėpinį pereinama prie naujojo įstatymo. Jo esmė ir išsipildymas yra Dievo ir artimo meilė bei Dievo vaikų garbės laisvė, kuriai nebereikalingi jokie išoriniai suvaržymai (plg. Rom 8, 18–23). Neįtikėtinas, kaip šiandien sakytume, mentaliteto pokytis: nuo vergiškos baimės į Dievo vaiko laisvę! Būtent toks yra ir turėtų būti pašaukimo girnų rezultatas. Taigi, norint turėti bent kiek patikimą kriterijų svarstomam ar jau pasirinktam pašaukimui pasitikrinti, reikia savęs nuoširdžiai klausti, ar kartu su šiuo pasirinkimu jaučiu vadinamąjį širdies prasiplėtimą iki Dievo horizontų, ar vis dėlto mano širdį rakina ją siaurinanti baimė? Grįžtant prie minėto meno kūrinio interpretacijos verta pridurti, kad visame procese, kurį iš tiesų galėtume pavadinti transformacija, neliekame vieni: pirmiausia Dievas nuolatos darbuojasi mūsų naudai, vėliau – ir mes patys, kitiems padedant. Tad pašaukimo kelionėje niekada, net pačiomis sunkiausiomis išbandymo ar vienatvės akimirkomis, nesu ir nebūsiu vienas – Dievo Apvaizda visada parūpins tinkamų žmonių ir susiorientuoti padėsiančių kelio ženklų. Galiausiai – apie atvirą žvilgsnį, nuostabą ir dėkingumą. Jei dar reikėtų papildomų priemonių įsivertinti, ar tai – mano kelias, šis trejetas bus puikiausias palydovas. Jei bijau žvelgti į pasaulį, į save patį, į kitus plačiai atmerktomis akimis, jei nemoku stebėtis Dievo ir kitų kuriamu grožiu, jei mano širdyje nėra vietos nuoširdžiam dėkingumui už viską, ką esu gavęs ir nuolatos gaunu, vadinasi, einu ne visai ta kryptimi. Ką tuomet daryti? Grįžti atgal prie esmės ir prie ištakų, kurios niekada nesikeičia – amžinos Dievo meilė mums! 25 PAŠAUKIMAS
Viskas prasidėjo gana nekaltai. Dėl darbe susiklosčiusios situacijos pasakiau, kad jei prireiks, mane bus galima pasiekti ir per rekolekcijas. Pradėjęs rekolekcijas, ėmiau galvoti apie šią situa- ciją ir netrukus pastebėjau, kad nuolat tikrinu telefoną, ar nėra naujienų, ir galvoju beveik vien apie tai. Galų gale supratau, kad mano ramybė dingo, ir rekolekcijos buvo sužlugdytos. Svarbiausia, kad niekas netgi nesusisiekė su manimi! Tai, kas man atsitiko, paprastai vadinama „įstrigimu galvoje“, kai užvaldo nerimą kelianti mintis ar mintys. Jos atrodo reikšmingos, bet iš tiesų yra tik beprasmė toksinių minčių karuselė, vidinė būsena, neleidžianti ištrūkti iš užburto įkyrių minčių rato. Tai baisi kančia, atimanti ramybę ir dažnai – ramų miegą. Norint įveikti šį ratą, pirmiausia reikia pabandyti nuo jo atsiriboti. Galbūt per meditacijos praktiką – mantros kartojimą (žr. Martino Lairdo patarimus jo knygoje „Silent Land“). Arba fizi- niai pratimai – pasivaikščiojimas, plaukimas – padeda atsitraukti ir pamatyti, kas vyksta. Svarbu suvokti, kad esu įstrigęs pasikartojančiose mintyse, vedančiose mane į beviltiškumą. Tai yra svarbus žingsnis pripažinimo ir išsivadavimo link. Antras patarimas – bandyti pripažinti, kad ši obsesija yra destruktyvi. Ji nėra gera, ji nėra iš Dievo. Problema ta, kad tos kamuojančios mintys atrodo reikšmingos, netgi konstruktyvios. Jos patrauklios, tačiau nukreipia mus nuo teisingo kelio. Dažnai tai kaip sena provėža, į kurią jūsų protas nuolat įkrenta. Šis ciklas yra varginantis ir sekinantis, jis niekur neveda, tik sukasi ratu. Jeigu suprantame, kad viso to padariniai neigiami – žengiame dar vieną svarbų žingsnį. Obsesinis mąstymas paviršutiniškai atrodo kaip geras dalykas, tačiau tai yra apgaulingas įsitikinimas, kurį reikia demaskuoti. Toks mąstymas dažnai gali atrodyti pagrįstas ar net logiškas, bet galiausiai yra destruktyvus ir niekur neveda, išlaikydamas jame įstrigusį žmogų, nebesugebantį judėti į priekį. Norint tai pamatyti iš aiškesnės perspektyvos, reikia didžiulių pastangų, kartais, atrodo, neįmanomų. Paprastai mes galvojame, kad esame vieni, kad Dievas mus paliko (plg. Ps 22) ir niekada nesidomės mumis Kova su vidiniais demonais T. Brendan McManus, SJ 26 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==