Jėzuitai 2025 3 Pasitikti iššūkius
4 Jėzuitai 2025 3 Mielieji skaitytojai, kai pasaulis kupinas nerimo, labai svarbu prisiminti, kad nesame vieni. Šiame žurnalo numeryje publikuojami liudijimai apie tikėjimą, bendrystę ir pašaukimą kviečia palaikyti vieniems kitus tiek kasdienybėje, tiek gilesnėse dvasinėse paieškose. Džiaugiamės galėdami su jumis pasidalinti provincijolo apžvelgtomis jėzuitų gyvenimo aktualijomis bei žinia apie naują kunigą Mantą Milerį, papasakoti apie misijas Kazachijoje, Latvijoje ir JAV, prisiminti sukaktis, liudijančias ištikimą tarnystę ugdant jaunąją kartą. Vilniaus, Šiaulių ir Kauno jėzuitų mokyklos yra gyvi pavyzdžiai, kaip tradicija gali derėti su modernumu, o svajonės – tapti tikrove, prie kurios prisidedate ir jūs, mielieji mūsų bičiuliai ir rėmėjai. Tegu šis žurnalo numeris tampa palydovu pasitinkant naujus iššūkius – padrąsina, praturtina, ragina nebijoti eiti pirmyn. . T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje: ateityje taip atrodys Kauno jėzuitų gimnazijos daugiafunkcis centras. Apie jį skaitykite 33–36 p. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė PROVINCIJOJE 1 Palaikyti vieniems kitus 5 Vice provincia Lituaniae in dispersione 8 Naujas Bažnyčios kunigas 20 Tradicijos ir modernumo dialogas 25 Apie jėzuitų mokyklų profilį 29 Dešimtas rugsėjis 33 Svajonė, tampanti tikrove DVASINGUMAS 17 Kaip Dievo ieškoti visur 37 Kova su perfekcionizmu PAŠAUKIMAS 10 Trigubas jubiliejus 13 Visur man gerai ĮVYKIS 39 Likti ištikimam
Mielasis Thomai, pažįstame Tave kaip provincijolą, anksčiau – kaip naujokyno vadovą. Mielai sužinotume daugiau: iš kur esi kilęs, apie Tavo šeimą, tikėjimo kelionę... Esu kilęs iš nedidelio Noimarkto miestelio, esančio tarp Regensburgo ir Niurnbergo Bavarijos šiaurėje. Užaugau su dviem broliais. Baigęs vidurinę mokyklą pasirinkau studijuoti teologiją, nes mane domino malda, Dievo ir gyvenimo prasmės klausimai. Studijavau savo vyskupijoje, Eichštete, taip pat vienus metus Romoje. Vis svarsčiau, ką noriu veikti gyvenime, koks mano kelias. Baigdamas studijas susitikau su jėzuitais. Man susidarė įspūdis, kad jėzuitai turi bendruomeninį gyvenimą, kuris nėra per siauras. Antra vertus, jų dvasingumas skatina Dievo ieškoti ir jį rasti visur. Vadinasi, dvasiniai dalykai yra ne nutolę nuo žemės, o ten, kur mes gyvename. Ten Dievo ieškome ir kartais randame. Tai man buvo svarbu, tad apsisprendžiau stoti į jėzuitų naujokyną ir esu Draugijoje iki šiol. Tapęs kunigu, šešerius metus dirbau studentų sielovadoje. Vėliau dvejus metus Ispanijoje studijavau dvasingumą. Terciatą atlikau Meksikoje. Taip pamilau ispanų kalbą. Paskui šešerius metus buvau dvasiniu Vokietijos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės asistentu, vėliau dirbau Hamburgo kunigų seminarijoje dvasios tėvu, dvasiškai palydėjau kunigus bei kitus žmones, padėjau rengti rekolekcijų vedėjus. Nuo 2009-ųjų devynerius metus buvau naujokyno vadovas. Tuo laiku susipažinau su Lietuva ir Latvija, nes teko lankyti naujokus. Nuo tada visuomet mielai čia apsilankau. Praeitą rugpjūtį net atostogavau Lietuvoje. Turi tarptautinės patirties: Roma, Ispanija, Meksika... Koks buvo Tavo pirmas įspūdis apsilankius Lietuvoje ir Latvijoje? Visiškai kitos šalys, kultūros, kalbos... Nuo pat pradžių susidariau įspūdį, kad jėzuitai Lietuvoje ir Latvijoje yra labai atviri susitikimams. Galima buvo tikėtis toli į Rytus nuo Vokietijos sutikti uždaresnius, šaltesnius žmones, bet pajutau labai daug nuoširdumo, įstrigo humoro jausmas. Lietuvoje Palaikyti vieniems kitus Centrinės Europos jėzuitų provincijolą t. Thomą Holvecką kalbina t. Vidmantas Šimkūnas. 1 PROVINCIJOJE
ir Latvijoje, kur tiek mažai jėzuitų, jie daro labai daug: turi keletą mokyklų, tarnauja keliose bažnyčiose, vadovauja dvasinėms pratyboms, palydi pavienius žmones, palaiko grupes, jaunus žmones jų kelionėje ieškant Dievo, juos remia. Labai įspūdinga, kaip tiek mažai žmonių gali tiek daug nuveikti. Ir kokį poveikį turi jų darbas, kokia tai tarnystė kitiems, Dievui ir tikėjimui! Nuo tada, kai įstojai į Draugiją, ir ji, ir provincija tapo kitokios. Kas labiausiai čia pasikeitė? Troškimas „padėti sieloms“, kaip užrašyta mūsų Instituto formulėje, visada išlieka svarbiausias, o būdai, metodai, apaštalavimo sritys keičiasi pagal aplinkybes. Mano vaikystėje parapijos gyvenimas ir ryšiai su bažnyčia buvo savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje šito gyvybingumo dar yra, taip pat ir bendruomenėse. Vokietijoje, deja, jis jau prarastas. Taip pat nebėra savaime suprantama, kad per gyvenimą keliauji ir tikėjimo kelionę. Tai, ko, manau, reikia šiandien – tas galioja Vokietijai, Austrijai, Šveicarijai, taip pat Lietuvai, Latvijai ir Švedijai, – žmones palaikyti, padėti jiems atsakyti į svarbiausius, pamatinius klausimus: ką turime omeny, kai kalbame apie Dievą? ką reiškia tikėti? ar tai galėtų įnešti daugiau prasmės mano gyvenime? Arba į klausimus, kaip šiandien tikėti į Jėzų Kristų, ką reiškia būti krikščioniu, ką reiškia būti žmogumi? Manau, kad yra didelis poreikis šiandienos žmogui suprantamai kalbėti apie esminius dalykus, tokius kaip susitaikymas, atleidimas, gyvenimo perspektyva, ir taip jiems atverti Evangeliją. Kaune neseniai kunigu buvo pašventintas jaunas jėzuitas Mantas Mileris. Kokios, Tavo manymu, pagrindinės užduotys kils jaunesniems jėzuitams sekuliarėjančiame pasaulyje, keliančiame daug iššūkių, bet kartu atveriančiame ir naujų galimybių, kurias, manau, turėtume priimti kaip laiko ženklus. Prisiminkime mūsų krikštą: žmogus pakrikštijamas būti kunigu, karaliumi ir pranašu. Manau, kad tai pamatiniai mūsų, kaip Bažnyčios, apibūdinimai. Pranašas yra tas, kuris gerai įsiklauso. Klauso Dievo, savo širdy pajėgia jį išgirsti ir todėl turi ką pasakyti. Karalius yra lyderiaujanti asmenybė, prisiimanti atsakomybę už kitus žmones. O kunigas yra tas, kuris padeda užmegzti ir palaikyti ryšį tarp žmonių ir Dievo. Aš manau, tai labai gražios sritys arba užduotys mums, krikščionims, bei kiekvienam kunigui ir jėzuitui. Taigi pranašas ar kunigas nėra tas, kuris tiesiog pasako, ką reikia daryti. Svarbu būti įsiklausančiu žmogumi ir iš tos įsiklausymo patirties kitiems padėti atrasti, kad Dievo žinioje glūdi kai kas gero. Tas, kuris prisiima atsakomybę, neturi būti „šefas“, bet pirmiausia privalo matyti, ko reikia bendruomenei ir noriai jai tarnauti. Tas pats galioja ir kunigui. Jis neturi būti tas, kuris klerikališkai žmonėms aiš2 PROVINCIJOJE
kina, kaip jie turi elgtis, galbūt net moraline prasme. Jis pats yra žmogus, kuris puoselėja santykį su Dievu ir palaiko kitus, kad ir jie šį santykį atrastų. Mano manymu, jei mes iš tikrųjų gyvename kaip įsiklausantys, kaip tarnaujantys, kaip atsakingi už kitus, netampame klerikalūs, bet nesame ir sekuliarūs. Taip mes randame vidurio kelią būti dėl Dievo ir žmonių. Ne paslaptis, kad jėzuitų mažėja, jie tampa vis vyresnio amžiaus, ir mūsų misija dėl to bus apribota. Mums reikia bendradarbių – kompetentingų, patikimų žmonių, kurie tiki šia misija, mato ją kaip teisingą ir prasmingą. Tai labai kompleksiškas klausimas, kuris aktualus šiandien, bus aktualus ir ateity. Yra vyrų ir moterų, labai skirtingais būdais keliaujančių su mumis. Kai kurie iš jų pas mus įdarbinti – padeda virtuvėje ar vadovauja mokyklai, bet yra ir tokių, kurie nėra formaliai įdarbinti, pvz., kartu su mumis palydi žmones dvasinėse pratybose. Esama įvairių santykių, kuriuos užmezgę jėzuitai su šiais vyrais ir moterimis keliauja kartu. Neturime reikalauti, kad šie žmonės taptų vienais iš mūsų ir viską darytų taip, kaip mes, bet privalome atsakingai, kaip partneriai, palaikyti dialogą ir tarnauti ten, kur esame, – ar tai būtų mokykla, ar parapija, ar dvasinių pratybų kursas, ar naujas statybų projektas, prie kurio kartu sutartinai dirbame. Minėjai, kad mūsų regione mokyklos yra didžiausias ar labiausiai matomas apaštalinis darbas. Mes iš tiesų rūpinamės, ieškome tinkamų žmonių, skiriame lėšų, tikėdami, kad tai prasmingas darbas. Nors jėzuitų vis mažiau, vis tiek norime, kad jis būtų puoselėjamas. Aš manau, kad skirtingos mūsų provinciją sudarančios šalys gali tikėtis įkvėpimo viena iš kitos. Ko mes galime Vokietijoje išmokti iš Lietuvos mokyklų? Ko galime išmokti iš Šveicarijos jėzui- tų, kaip jie vadovauja dvasinėms pratyboms? Ko galima išmokti iš Švedijos, kur Bažnyčiai priklauso daug imigrantų ir ji auga? Mes galime vieni kitus praturtinti. Lietuvoje esama geros pažangos dviejose srityse – tai yra mokyklos ir stiprus įsitraukimas į sielovadą. Ir trečioji – dvasinės pratybos. Mokyklos, sielovada bažnyčiose ir dvasinis žmonių palydėjimas – tai atitinka jėzuitų profilį. Nereikia Lietuvoje įkurti universiteto, to mes nė nepajėgtume. Tačiau ten, kur esame, matome situaciją ir keliaujame kartu pasitikėdami Dievu. Mūsų mažėja ir, manau, kuo mažiau bus, tuo labiau turėsime pasitikėti vieni kitais ir Dievu. Tad neturime nerimauti dėl ateities. Europoje tiek daug vietų, kur kažkada būta jėzuitų bažnyčių, jėzuitų kolegijų ar mokyklų – keliaudamas vis su tuo susiduriu. Matant tai galima liūdėti, tačiau galima ir džiaugtis – štai Vilniuje yra mokykla, Kaune ir Šiauliuose veikia 3 PROVINCIJOJE
jėzuitų mokyklos. Yra bažnyčių, yra žmonių, kurie mielai bend- radarbiauja su jėzuitais, ir dar yra nuoširdžiai dirbančių jėzuitų. Mes kartu stengiamės perduoti tikėjimą, viltį ir meilę. Ir kol tai darome, elgiamės teisingai. Keturios bažnyčios, kuriose Lietuvoje dirba jėzuitai, yra neparapinės. Aš, kaip bažnyčios rektorius, susitikime su kitais jėzuitais rektoriais Hamburge pirmą kartą išgirdau sąvoką „miesto bažnyčia“. Kokia, Tavo manymu, turėtų būti bažnyčia, kuri geriau tarnautų miesto bendruomenei? Miesto bažnyčia turi tokių galimybių, kurios parapijos struktūrose ne visada įmanomos. Čia galime greičiau atsakyti į klausimus, atsiliepti į kylančius poreikius. Pavyzdžiui, susirenka penketas žmonių, kurie sako: norėtume pasikalbėti apie Bibliją. Tikriausia tai galima visur suorganizuoti, tačiau čia galima daug lanksčiau reaguoti, pajausti, ko žmonėms reikia šiandien. Miesto bažnyčios yra vietos, kur moterys ir vyrai, vaikai ir jaunimas vieni su kitais ir kartu su jėzuitais svarsto, kas šiandien yra svarbu. Nereikia kurti kokių nors struktūrų, nereikia užpildyti jokių formuliarų, o tiesiog kas nors pamąstė, pasidalino nauja idėja su kitais ir nusprendė ją įgyvendinti. Taip gali ateiti geros idėjos, o mes turime turėti drąsos jas išbandyti. Miesto bažnyčios gali kiek- vieną dieną naujai susiorientuoti. Tai nuostabi galimybė. Ko palinkėtum mūsų regionui ir lietuvių kilmės žmonėms užsienyje, pvz., gyvenantiems JAV ir kitur, kurie remia mūsų projektus? Jie yra didelė misijos dalis, ne tik finansiniai rėmėjai, bet ir mūsų draugai. Pirmiausia, jiems labai ačiū, – tai pirmas žodis. Bažnyčia man yra labai plati sąvoka. Ji keliauja per laikus – šventieji prieš mus ir po mūsų, – ši bendruomenė pranoksta valstybes. Nors žmonės, priklausantys tai pačiai bendruomenei, kartais nepažįsta vieni kitų, vis tiek galime suvokti, kad visi priklausome vienai didelei bendruomenei – Bažnyčiai. Šitos patirties aš linkiu mums visiems, kad ir kurioje šalyje būtume. Galima kai ką kritikuoti, gana daug kritikos ir Bažnyčioje, apie daug ką reikia kalbėtis. Tačiau svarbu jausti, kad šiai bendruomenei priklauso tiek daug žmonių, kurie vieni už kitus meldžiasi, vieni kitiems padeda įgyvendinti gerus dalykus kitose vietose – be jų pagalbos, taip pat ir finansinės, dažnai jie būtų neįmanomi. Tai labai didelis dalykas, jis turi medžiaginę dimensiją, solidarią žmogiškąją dimensiją ir gilią dvasinę dimensiją. Mes tai gerai suvokiame ir tuo galime džiaugtis, nors kartais kasdienybėje pamirštame, nes turime daug ką organizuoti, struktūruoti, planuoti, aptarti. Tačiau pajuskime, kaip gražu, kad yra šie ryšiai net ir su tais žmonėmis, kurių niekada nesame sutikę. 4 PROVINCIJOJE T. V. Šimkūno nuotr.
Žiūrint į Centrinės Europos jėzuitų provincijos (ECE), kuriai mes priklausome, žemėlapį, daugeliui gali kilti klausimas, kodėl jame pažymėta ir Čikaga. Po Antrojo pasaulinio karo prie nuo 1870 m. vis gausiau Čikagoje įsikuriančių lietuvių prisidėjo apie 10 tūkstančių pabėgėlių – „displaced persons“. Čia jie įkūrė 14 lietuvių bendruomenių ir išvystė plačią veiklą. 1948 m. Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis J. B. Jansenas nurodė, kad dėl karo sumaišties Vakarų Europoje išsibarstę lietuviai jėzuitai turėtų susiburti JAV ir savo būstine pasirinkti Čikagą – didžiausią savo tautiečių „koloniją“. Taip buvo įkurta Vice provincia Lituaniae in dispersione (Lietuvos jėzuitų viceprovincija diasporoje). Jos pirmuoju vadovu tapo tėvas J. Kidykas. Taip pat buvo įsteigtas juridinis asmuo „Jesuits Fathers of de la Strada“, veikiantis iki šiol. Įvairiais laikotarpiais viceprovincijai diasporoje priklausė iki 60 jėzuitų lietuvių. Jie dirbo arba studijavo Anglijoje, Australijoje, Austrijoje, Brazilijoje, Indijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Filipinuose, Rodezijoje, Urugvajuje ir JAV. Čikagoje susirinko ir Vakarų šalyse studijavę jėzuitai, likę čia po karo. 1948 m. rugsėjo 25 d. pietinėje Čikagos miesto dalyje, 8101 Champlain Avenue, t. Jonas Kidykas įkūrė pirmuosius lietuvių jėzuitų namus išeivijoje. Čia jų būrelis siekdavo iki 14 bendrabrolių. Du kartus jie kėlėsi į vis didesnį namą. Ilgainiui tapo aišku, kad reikalingas dar didesnis pastatas ir augančiai sielovadai tinkama koplyčia. Nuo pat pradžių jėzuitai rūpinosi lietuvių, ypač jaunimo, sielovada ir švietimu. Jie uoliai dirbo lituanistinėse savaitgalio mokyklose, jaunimo ir suaugusiųjų organizacijose, vasaros stovyklose ir lietuvių parapijose, tačiau matė poreikį turėti ir savo pastatą jaunimo sielovadai. 1956 m. lietuviai jėzuitai Čikagoje pradėjo naujojo pastato statybą, o 1957 m. spalio 6 dieną oficialiai buvo atidarytas dar galutinai nebaigtas Jaunimo centras. Jau rugsėjo pradžioje, prieš oficialų atidarymą, į Jaunimo centrą persikėlė Čikagos Aukštesnioji lituanistikos mokykla. 1967 ir 1977 metais pastatas buvo išplėstas, kol tapo didžiuliu Lietuvių jaunimo centru, dedikuotu šv. Aloyzui Gonzagai, su koplyčia, konferencijų salėmis, muzieVice provincia Lituaniae in dispersione 1948–1990 T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 5 PROVINCIJOJE
jumi, M. K. Čiurlionio dailės galerija. Čia taip pat buvo įsikūręs J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno muzikologijos archyvas bei Lietuvių fotoarchyvas. Visus Jaunimo centro statybai reikalingus pinigus jėzuitai surinko iš geranoriškų išeivijos lietuvių, daugiausia gyvenančių JAV. Ypač verta paminėti itin daug pastangų renkant lėšas įdėjusį tėvą Vaclovą Gutauską. Lankydami lietuvių bend- ruomenes ir nuoširdžiai patarnaudami, jėzuitai susidraugavo su daugeliu žmonių, kurie, laikui bėgant, tapo bičiuliais ir jų projektų rėmėjais. Lietuviai jėzuitai ne tik dvasiškai patarnavo tautiečiams Čikagoje ir už jos ribų, bet su bičiuliais pasauliečiais puoselėjo lietuvių kultūrą, meną, istorinę atmintį. Jaunimo centre organizavo koncertus, paskaitų ciklus, parodas bei kitus renginius suaugusiesiems ir ypač jaunimui. Jėzuitai tarnavo savojo Jaunimo centro koplyčioje, pašvęstoje Kelio Mergelei Marijai (Maria de la Strada), mokė religijos lituanistinėse mokyklose, leido žurnalus „Laiškai lietuviams“ (1950–2000), „Žvaigždė“ (1943–1952), „Mūsų žinios“, „Skambėki, žodi“ (Klivlende), padėjo aplinkinių parapijų sielovadoje, vasaros jaunimo stovyklose (skautų, ateitininkų), vadovavo rekolekcijoms. Nuo 1957 iki 1980 m. Jaunimo centrą administravo patys jėzui- tai. Paskutinis jaunimo centro vadovas buvo tėvas Antanas Saulaitis. Vėliau vadovavimas buvo perduotas valdybai. Įsteigus ECE, 2022 m. nuspręsta Jaunimo centrą ir visus pastatus, tarp jų jėzui- tų namus ir koplyčią, padovanoti valdybai, kad jie ir toliau tarnautų sielovadai bei lietuvių kultūros puoselėjimui. Svarbiausia lietuvių jėzuitų sielovados vieta dabar tapo Čikagos priemiestis Lemontas. Čia įkurtas ir Pasaulio lietuvių cent- ras, šiandien vienijantis per 40 lietuviškų organizacijų. Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena apie 100 tūkst. lietuvių kilmės žmonių. 1987 m. lietuviai nusipirko buvusią kunigų seminarijos koplyčią ir kitus pastatus. 1988 m. tėvas Leonas Zaremba apsigyveno Lemonte, kad patarnautų 95 šeimų bendruomenei. Lietuvių katalikų prašymu Čikagos arkivyskupas kardinolas Josephas Bernardinas 1989 m. įkūrė Pal. Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misiją (su parapijos teisėmis) ir pakvietė lietuvius jėzuitus jai vadovauti. Iki šiol jie sėkmingai tai daro. Lemontas vienija didžiausią lietuvių bendruomenę. Vien lituanistinėje savaitgalio mokykloje kasmet mokosi iki 800 mokinių. Per šią mokyklą paskutinės emigracijos bangos lietuviai palaiko ryšius ir su Pal. Jurgio Matulaičio misija, kurioje nuolat vyksta intensyvi sielovada ir socialinis darbas. Šiuo metu misijai vadovauja tėvas Artūras Sederevičius. Keletą kartų per metus jam padėti atvyksta kiti jėzuitai iš Lietuvos. Ilgametės uolios lietuvių jėzuitų apaštališkos veiklos tarp užsienyje gyvenančių tautiečių (ypač Čikagoje) palikimas – ne tik Jėzuitų Jaunimo centro koplyčia Čikagoje 6 PROVINCIJOJE
Jaunimo centro pastatai, bet ir užsimezgę nuoširdūs ryšiai ir gražios draugystės su žmonėmis, kurie tikėjo jėzui- tų misija, joje dalyvavo ir ją rėmė. Ši bendrystė gyvuoja ir šiandien. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. buvo atkurta Lietuvos jėzuitų provincija, į kurią įėjo ir išeivijoje gyvenantys lietuviai jėzuitai. Iki tol Lietuvoje, daugiausia vyskupijų parapijose, dirbę kunigai ir broliai – „slaptieji“ jėzuitai – ėmėsi didelių projektų. Nacionalizuoti jėzuitų pastatai (mokyklos, bažnyčios, namai) buvo grąžinti labai blogos būklės, jų remontui reikėjo milžiniškų lėšų. Lietuviai jėzuitai Čikagoje ir jų rėmėjai bei draugai rinko pinigus ir siuntė į Lietuvą šiems svarbiems darbams finansuoti. Lemonte iki šiol veikia biuras, telkiantis paramą mūsų mokykloms Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose bei kitiems, ypač jaunimo ugdymui skirtiems, projektams Lietuvoje. Lietuvių jėzui- tų uolaus apaštalavimo pėdsakai užsienyje neišnyko. Dauguma mūsų apaštalinių darbų rėmėjų ir geradarių yra žmonės, susiję su Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Čikagoje, bei kitur pasaulyje dirbusiais lietuviais jėzuitais. Mielieji bičiuliai ir geradariai, bendros misijos dalyviai ir rėmėjai, mes, jau kitos kartos lietuviai jėzuitai, esame jums labai dėkingi už daugelį ištikimos draugystės metų ir kartu su jėzuitais nuveiktus didžiulius prasmingus darbus. Norime ir toliau puoselėti seniai užsimezgusią draugystę, pagal išgales patarnauti dvasiškai, visus lydėti malda ir dėkingumu, kiekvienam linkėdami Dievo palaimos. P. S. Mielieji skaitytojai, šis tekstas buvo skirtas visos Centrinės Europos jėzuitų provincijos (į kurią įeina Lietuva, Latvija, Aust- rija, Šveicarija, Švedija ir Vokietija) jėzuitams bei jų bičiuliams. Juo norėta trumpai paaiškinti, kodėl ECE provincijos žemėlapyje pažymėta ir Čikaga, kokie ryšiai ir darbai sieja Lietuvos jėzuitus su šiuo miestu ir jo žmonėmis. Kartu tai buvo proga papasakoti ECE provincijai, kaip lietuviai jėzuitai užsienyje rūpinosi lietuvių sielovada ir lietuviškos kultūros puoselėjimu bei padėkoti jums, mielieji mūsų rėmėjai ir bičiuliai, už gražų bend- radarbiavimą. Koplyčia Lemonte 7 PROVINCIJOJE
naujas Bažnyčios kunigas Jėzuitas Mantas Mileris – 8 SVEIKINAME! DŽIAUGIAMĖS! T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr.
9 PALAIKOME!
Rašyti apie save man visada sunku. Ir ką turėčiau parašyti: išsamų gyvenimo aprašymą gerbiamai institucijai ar pasakojimą stiliumi „susitikimas su įdomiu žmogumi“? Tačiau oficialioje jėzuitų provincijos žinioje apie vieną iš mano sukakčių buvo įsivėlusi klaida, tad pamaniau, kad galbūt vertėtų parašyti ką nors apie save, kad šiame regione nebūčiau pusiau anoniminis jėzuitas. Taigi, Latvijoje dirbu jau 10 metų. Pradžioje buvau Lietuvos ir Latvijos, vėliau – Centrinės Europos (ECE) jėzuitų provincijos narys. Dešimtmečio sukaktis sutapo su dviem kitomis: mano 60-uoju gimtadieniu ir įstojimo į Jėzaus Draugiją 40-mečiu. Esu kilęs iš Varšuvos. Gimiau šeimoje, kuri, kaip tuomet sakydavo, jungė intelektualų ir darbininkų klases. Mano tėvas, chemijos inžinierius, dirbo Lenkijos mokslų akademijos Fizikinės chemijos institute, o mama – laboratorijos asistente Serumo ir vakcinų gamykloje. Abu tėvai buvo labai religingi, todėl tiek mano brolis, tiek aš baigėme privalomą religinį ir katechetinį ugdymą parapijoje. Ilgą laiką buvau ministrantas (patarnautojas Mišioms) ir lektorius, vėliau giedojau parapijos chore bei jaunimo muzikos grupėje. Tai buvo mano pirmieji rimtesni kontaktai su gilesniu religiniu gyvenimu. Kita vertus, mano paauglystė buvo pažymėta politinių įvykių, tokių kaip profesinės sąjungos „Solidarumas“ įkūrimas ir komunistų įvesta karo padėtis Lenkijoje. Abu mano tėvai aktyviai dalyvavo „Solidarumo“ veikloje, tėvas taip pat rėmė nepriklausomus leidinius (samizdatą), platindamas juos kaip kurjeris. Aš ir mano draugai iš vidurinės mokyklos taip pat organizavome įvairius protestus – iki tokio lygio, kad vienu metu valdžia ketino visiškai uždaryti mūsų mokyklą. Išlaikęs vidurinės mokyklos baigimo egzaminus, buvau priimtas į Varšuvos universitetą, kur studijavau istoriją. Ten tęsiau savo antikomunistinę veiklą. Saugumo tarnyboms nužudžius dabar jau palaimintuoju paskelbtą kunigą Jerzy Popiełuszką, kartu su kitais studentais budėjome jo parapijoje naktimis, kad užkirstume kelią komunistų provokacijoms. Tuo metu pradėjau T. Tadeusz Cieślak, SJ Trigubas jubiliejus 10 PAŠAUKIMAS
galvoti apie kunigo pašaukimą, į kurį norėjau atsiliepti Jėzaus Draugijoje, ir atsiriboti nuo politikos, kurioje vėliau karjerą padarė keli mano kolegos. Asmeniškai jėzuitų nepažinojau, nors keletas jų kartą buvo apsilankę mano gimtojoje parapijoje, kad padėtų sielovados darbe. Skaitydavau mėnesinį jėzuitų leidžiamą žurnalą „Przegląd Powszechny“, kuris mane labai žavėjo jėzuitų intelektiniu universalumu ir atvirumu, o kad galėčiau padaryti sprendimą, daug meldžiausi Varšuvos Gailestingumo Dievo Motinos šventovėje, prižiūrimoje jėzuitų. Galiausiai 1985 m. buvau priimtas į Jėzaus Draugiją Didžiosios Lenkijos-Mazovijos provincijoje. Naujokyną atlikau Kališe (paskutinė laida prieš jį perkeliant į Gdynę). Davęs įžadus, studijavau filosofiją Krokuvoje, paskui dvejus metus dirbau stažuotoju Vatikano radijo lenkų skyriuje. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes anksčiau niekada nebuvau galvojęs apie išvykimą į užsienį ar darbą tokioje tarptautinėje institucijoje, kaip Šventasis Sostas. Studijas (teologiją) tęsiau Varšuvoje, vėliau – Romoje. Baigęs studijas ir tapęs kunigu, grįžau į Varšuvą, kur vadovavau Katalikų informacijos ir Europos iniciatyvų biu- rui (OCIPE filialui Strasbūre ir Briuselyje) ir dirbau universiteto kapelionu Varšuvos Šv. Andriejaus Bobolos šventovėje. 2001 m. buvau išsiųstas atgal į Romą dirbti Vatikano radijuje, tarp kitų pareigų ir kaip lenkų skyriaus vadovas. Man buvo labai svarbi patirtis, įgyta tarnaujant net trims popiežiams, įskaitant jų keliones į užsienį ir žiniasklaidos reportažus apie Jono Pauliaus II laidotuves bei Benedikto XVI ir Pranciškaus rinkimus. Trečiąjį bandomąjį laikotarpį (terciatą) baigiau Jastrzębia Góra (Lenkija) ir paskutiniuosius įžadus daviau tuo metu naujai išrinktam Jėzaus Draugijos generaliniam vyresniajam Adolfui Nicolàs. 2013 m. tuometinis generolo asistentas t. Severinas Leitne- ris ieškojo jėzuito iš mano provincijos, kuris padėtų įkurti vietą jėzuitų misijai Rygoje. Aš šiek tiek buvau susipažinęs su Latvija ir ten veikiančia Katalikų Bažnyčia bei pažinojau Rygos arkivyskupą Zbigniewą Stankiewiczių. Be to, vis tiek ketinau baigti darbą Vatikano radijuje, todėl pasisiūliau prisidėti prie šios misijos. Kadangi daug metų dirbau ne savo provincijoje, bet užsienyje, 2015 m. rugpjūtį man persikėlus į Rygą, jėzuitų skaičius mano provincijoje dėl to nesumažėjo. Iš pradžių nebuvo lengva, ypač dėl vietos kalbos. Penkiasdešimtmečiui nėra lengva išmokti dar vieną užsienio kalbą. Tačiau pasitelkus kitas išmoktas kalbas bei žmonių geranoriškumo dėka pavyko įveikti sunkumus ir pradėti sielovados darbą. Iš pradžių aukojau Mišias ir klausydavau išpažinčių lenkų kalba įvairiose Rygos parapijose, kuriose buvo lenkų tikinčiųjų, vė- liau – ir latvių kalba. Kartais padėdavau rengti dvasines pratybas, vadovavau įvairioms rekolekcijoms. 11 PAŠAUKIMAS
Paskutiniu metu dirbau klebonu Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijoje, o šiuo metu esu lenkiškai kalbančių tikinčiųjų kapelionas Sopulingosios Dievo Motinos parapijoje. Bendradarbiauju su Marijos radiju ir rengiu laidas lenkų kalba Latvijos radijuje. Kartu su seserimis Marijos tarnaitėmis (Congregatio Religiosa Sororum Servularum Beatissimae Mariae Virginis Immaculatae) kuriame internetinį bažnytinį žodyną, kuriame yra apibrėžimai įvairių terminų, susijusių su teologija, liturgija ir dvasiniu gyvenimu. Taip pat esu Latvijos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas, vienos iš Dievo Motinos komandų (Équipes Notre Dame) dvasinis patarėjas bei vienos neokatechumenų bendruomenės Rygoje kunigas. Jėzuitų bend- ruomenėje – tikriausiai labiausiai tarptautinėje ECE – einu iždininko pareigas. Visas šias veiklas galima suderinti tik todėl, kad jos nėra pernelyg laiko reikalaujančios, nors kartais po ilgesnės pertraukos (pvz., atostogų) daugelis vienu metu pradeda susitikimus, rekolekcijas, radijo laidas ar kitus užsiėmimus. Tada viską reikia kruopščiai suplanuoti, kad niekam nebūtų pažadėta to, ko neįmanoma įvykdyti (ar bent jau neįmanoma atlikti tinkamai ir laiku). Taip buvo ir su šiuo tekstu, kuris turėjo palaukti savo eilės. 12 PAŠAUKIMAS
Mano tėvai karo metais buvo išsiųsti į Kazachiją, ten ir susipažino. Mamą 1943 m. išsiuntė iš Rytų Ukrainos, kur buvo vokiečių kolonija. Tėtis – vokietis iš Rygos. Jie susituokė Maskvoje. Vietoje, kur gyvenome Kazachijoje, bažnyčios nebuvo, meldėmės namie. Mama ir močiutė buvo labai tikinčios. Močiutei susirgus, atvyko kunigas suteikti jai sakramentų – jis įveikė daugiau kaip 100 km iš Kustanajaus, kur veikė artimiausia katalikų bažnyčia ir parapija. Mūsų gyvenvietėje buvo keletas tikinčių šeimų, tad atvykus kunigui mama jį lydėdavo, nes žinojo, kur gyvena katalikai. Būdamas keturių mėnesių, apdegiau gaisre. Mama ir močiutė meldė: Viešpatie, jeigu nori, pasiimk jį, bet dar ne dabar ir ne tokiomis aplinkybėmis... 1978 m. pervažiavome į Karagandą. Ten buvo bažnyčia, o klebonas – lietuvis jėzuitas Albinas Dumbliauskas. Pirmiausia jis atvyko į Kustanajų drauge su jėzuitu Algirdu Palioku ir aštuoniomis seselėmis vienuolėmis iš skirtingų tuo metu Lietuvoje pogrindyje veikusių moterų vienuolijų. Po trejų metų t. Dumbliauskas išvyko į Karagandą, kur pastatė Šv. Juozapo katalikų bažnyčią. Kustanajuje ir Karagandoje katalikai daugiausia buvo vokiečiai, lenkai ir lietuviai. Pastačius bažnyčią Karagandoje atsirado daugiau parapijiečių, aktyviai dalyvavusių bažnytiniame gyvenime. Vietinė valdžia per daug netrukdė, bet, panašiai kaip Lietuvoje, prižiūrėjo, kad rinktųsi mažiau jaunimo. Mano kelias į pašaukimą, galima sakyti, buvo juokingas. Tuo metu mokiausi 10-oje klasėje, ir pradėjo kalbinti pusseserė: gal norėtum tapti kunigu? Paklausk klebono, ką jis apie tai mano. Pradžioje t. Dumbliauskas vis atsikalbinėjo, kad neturi laiko su manimi susitikti. Jis buvo griežtas žmogus, maniau, greičiausiai manęs nepriims. Bet galiausiai sutiko, sako, jei rimtai nusprendei, apsigyvenk pas mane. Pasisakiau apie savo sprendimą mamai. O ji atsakė: vadinasi, taip Dievas tave pasiima, juk mes kažkada to prašėme... Toks mano pašaukimas. Aš nebuvau pajėgus jo rinktis, ką nors sugalvoti, 2024 m. lapkritį prie jėzuitų bendruomenės Rygoje prisidėjo t. Aleksanderis Kahnas – vokiečių tautybės jėzuitas, ilgus metus dirbęs Kirgizijoje, tačiau puikiai pažįstantis ir Rygą, ir Latviją. Jūsų dėmesiui – pirma pažintis su pačiu t. Aleksanderiu. Visur man gerai 13 PAŠAUKIMAS
Dievas pats mane pasirinko, bet visada jausdavausi laisvas. Kai kildavo abejonių, pvz., mokantis Romoje, jaučiau, kad Dievas man sako: jeigu nepatinka, gali keliauti, kur nori, aš neįsižeisiu... Bet žinojau, kad man patinka būti ir jėzuitu, ir kunigu. Karagandoje mūsų šeima gyveno netoli bažnyčios, šalia jos lietuviai buvo pastatę dar trejetą namų. Viduriniame gyveno kunigas, iš vienos pusės – seserys eucharistietės, kitame name – mes, penki naujokai jėzui- tai. Tarp mūsų buvo ir broliai Messmeriai. Jų šeimoje užaugo šeši berniukai ir trys mergaitės. Keturi vaikinai tapo kunigais jėzuitais, o trys seserys – vienuolėmis. Vėliau vienas iš jų – Rusijos regiono jėzuitų vyresnysis Otto Messmeris – 2008 m. neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas Maskvoje, kitas brolis Nikolay Mess- meris irgi jau iškeliavęs į Amžinybę, dar du darbuojasi. Tėvas Dumbliauskas ateidavo vakare, sutemus, ir mums dėstė. Mokė lotynų kalbos, kuri vėliau man labai pravertė, studijavome Draugijos Konstitucijas ir pan. Taip baigiau naujokyną ir daviau vadinamuosius privačius įžadus. Formulė ta pati, ant įžadų teksto yra tėvo Dumbliausko parašas. Į sovietinę armiją buvau pašauktas jau būdamas jėzuitas. Grįžęs atlikau 30 dienų rekolekcijas ir įžadus daviau oficialiai. Po tarnybos armijoje atsirado galimybė stoti į Rygos kunigų seminariją. Tuo metu į Rygą oficialiu vyskupų kvietimu atvyko Drezdeno vyskupas Gerhardas Schaffranas. Kaip Vokietijos armijos kapelionas, po karo jis pateko į rusų nelaisvę, tačiau savu noru, nes nusprendė likti su vokiečiais belaisviais. Nelaisvėje išbuvo iki 1953 m. Viešėdamas Rygoje, vyskupas Schaffranas susitiko su sovietine vietos valdžia ir paprašė, kad į Rygos kunigų seminariją leistų priimti seminaristus iš Karagandos. Valdžiai sutikus, 1982 m. į seminariją atvyko pirmasis vokietis Josephas Schmitlainas. Kitais metais buvome priimti trise – du broliai Messmeriai ir aš. Iki 1992-ųjų į Rygą kasmet iš Karagandos atvykdavo vienas ar du jaunuoliai. Seminarijos vadovybė ir vyskupas žinojo, kad esu jėzuitas, bet apie tai nekalbėdavome. 1991 m. išėjome iš pogrindžio, tuometinis provincijolas Jonas Boruta atvyko pas vyskupą su jėzuitų sąrašu. Sako: čia maniškiai. Kadangi vyskupas mane jau buvo išsiuntęs mokytis į Romą, derėjosi su provincijolu, kad likčiau dirbti Rygoje. Romoje studijavau Bažnyčios teisę, kad grįžęs į Rygą dėstyčiau seminarijoje. Per tą laiką į Maskvą, Sibirą ir Kazachiją buvo paskirti katalikų vyskupai Tadeuszas Kondrusiewiczius, Josephas Werthas, SJ, ir Janas Pawelas Lenga, MIC. Jie atvyko pas Jėzaus Draugijos generolą prašyti, kad man leistų vykti dirbti į Sibirą. Kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, beveik visi Pavolgio vokiečiai jėzuitai Su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Vizitas ad limina 2001 m. 14 PAŠAUKIMAS
išvyko dirbti į Rusiją, tad vyskupai, ieškodami naujų darbininkų, prašė ir man leisti vykti į Rusiją. Nors buvau ruošiamas Rygos kunigų seminarijai, sutarta daryti „mainus“ – į Rygą iš Brazilijos atvyko filosofijos profesorius t. Stanislavas Ladusanas, SJ, o aš išvykau į Rusiją. Dabartinis kardinolas Jānis Pujatas šį sprendimą parėmė, sakydamas, kad Sibire kunigų reikia dar labiau negu Latvijoje, nes ten jų iš viso nėra. Iš pradžių dirbau Novosibirske, paskui pasiprašiau į Kirgiziją. Vienas iš pirmųjų katalikų kunigų Frunzėje buvo 1960 m. atvykęs jėzuitas Antanas Šeškevičius. Dėl savo aktyvaus darbo trejiems metams netgi buvo įkalintas. 1969 m. Frunzėje įregistruota pirmoji katalikų parapija Kirgizijoje. 1997 m. gruodį Kirgizija oficialiai paskelbta misijų kraštu, o jėzuitų paprašyta šią misiją priimti. Taigi 1997 m. atvykau aš ir jėzuitų scholastikas Janezas Severis. Po metų scholastikas išvyko studijų į Romą, tad likau vienas. Pradžioje septynerius metus dirbau Biškeke. Paskutinius 20 metų gyvenau ir dirbau Talase – mieste, esančiame 360 km į vakarus nuo Biškeko. 2006 m. jėzuitas Nikolay Messmeris tapo vyskupu ir buvo paskirtas Kirgizijos apaštaliniu administratoriumi. 2016 m. vyskupas mirė, bet jo rūpesčiu Talase pastatyta katalikų bažnyčia. Galima sakyti, kad visa Kirgizija buvo mano parapija, nes katalikų šalyje yra apie 2 tūkstančius. Dabar jau žinome, kur jie įsikūrę, o pradžioje, norint patarnauti, reikėjo rasti. Šiuo metu ten irgi dirba vienas jėzuitas, aptarnaujantis visą Kirgiziją. Dauguma katalikų čia vokiečių tautybės. Jų čia būta apie 120 tūkstančių, tačiau kai 1988 m. vokiečiams buvo leista išvykti, liko tik tie, kurie nenorėjo arba neturėjo giminių, pas kuriuos galėtų išvykti. Galima sakyti, patikimas kontingentas, kuriam tu, kaip kunigas, labai reikalingas. Tarnystę Kirgizijoje baigiau prieš porą metų ir atvykau į Latviją, norėdamas grįžti prie savo šaknų. Centrinės Europos jėzuitų provincijolo prašiau, kad leistų čia dirbti, nes Latvija man beveik kaip gimtoji, čia viskas įprasta. Rygos kunigų seminarija buvo Katalikų bažnyčia Talase, Kirgizijoje 15 PAŠAUKIMAS
daugiatautė, tad mes studijavome rusų kalba, bet, prieš išvykdamas studijų į Romą, metus dirbau Daugpilyje, tad moku ir latviškai. Studijuojant Romoje teko bendradarbiauti Vatikano radijo latvių skyriuje. Dabar ir mūsų tarptautinėje Rygos jėzuitų bendruomenėje kalbamės latviškai, nors tiktai t. Jānis Meļņikovas yra latvis. Beje, mano brolis Johanesas, irgi kunigas jėzuitas, tiesiogiai susietas su Lietuva – metus praleido naujokyne Šiauliuose, kai jis ten dar veikė. Šiuo metu Johanesas darbuojasi Lenkijoje. Pradžioje man atvykus į Rygą, vyskupas prašė pasirūpinti rusakalbiais katalikais, tad sekmadienį dieną vykdavau patarnauti Jelgavos katalikų bažnyčioje, o va- kare – Rygos Marijos Sopulingosios bažnyčioje. Šiuo metu esu oficialiai paskirtas šios bažnyčios vikaru ir rusakalbių kapelionu. Šv. Mišias tenka aukoti ne tik rusų kalba – kartais pavaduoju savo bendrabrolius ir Mišias aukoju lie- tuvių, lenkų, latvių kalbomis. Smagu, kad šioje bažnyčioje dar dar- buojasi buvęs mano dėstytojas kardinolas Jānis Pujatas. Kai mąstau apie savo gyvenimą, galiu sakyti, kad viskas man labai gerai, net pernelyg gerai, klojosi. Nuėjęs pas Viešpatį, nebeturėsiu ko jo prašyti – viską jau būsiu gavęs... Visur, kur tik mane siuntė, visur man buvo gerai. Gerai jaučiuosi ir dabar, Rygos bendruomenėje. Juk visi jėzuitai yra geri žmonės, bet ne visi geri žmonės kažkodėl yra jėzuitai (juokiasi). Kalbėjosi Jūratė Grabytė ir t. Algimantas Gudaitis, SJ Bažnyčios Talase pašventinimas 2019 m. spalio mėnesį 16 PAŠAUKIMAS
T. Christian Marte, SJ Kaip Dievo ieškoti visur Nuo ko reikėtų pradėti norint ieškoti Dievo ir jį rasti? Siūlome jums trumpą vadovą. Jame pateikiami devyni praktiniai būdai. Galbūt norėsite išbandyti keletą iš jų. 1. Stabtelk Mūsų dienos dažnai būna kupinos įtampos. Daug susitikimų, telefono skambučių, elektroninių laiškų. Gebėjimas stabtelti ir pertraukti nesibaigiantį mažų ir didelių įvykių srautą yra mūsų savarankiškumo ženklas. Šis stabtelėjimas pradedamas ramiai sėdint ir atkreipiant dėmesį į savo kvėpavimą. Nieko daugiau. Iš pradžių tris minutes, vėliau – penkias, to pakanka. Jei noriu patirti Dievo tikrovę, reikia žengti pirmą žingsnį. 2. Peržvelk savo dieną Dievas veikia per žmones. Vakare apžvelgiu dieną. Su kuo susitikau? Kur pasireiškė mano emocijos ir kokios jos? Šios vakarinės maldos „formulė“ yra tokia: įvykis + apmąstymai = patirtis. Apžvelgdami dieną, mes atrandame Dievo pėdsakus savo gyvenime. 3. Padėkok Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Elias Canettis rašo: „Sunkiausia tiems, kurie netiki į Dievą, nes jie neturi kam padėkoti. Dievo, kuriam galėtumėte padėkoti, jums reikia labiau, nei tada, kai ištinka vargai.“ Dėkokite Dievui už gera. Gal 17 DVASINGUMAS
klausite, kas šiuo atveju yra mano pašnekovas? Dievas – nematomas, o nematomo Dievo atvaizdas yra Jėzus iš Nazareto. Aš kalbu su juo – krikščioniška tradicija tai vadina malda. Melstis – reiškia kalbėtis taip, kaip kalbėtum su draugu. Dėkojimas yra karališkas kelias į Dievą. 4. „Visur yra įtrūkimų, pro juos patenka šviesa“ (Leonardas Cohenas) Dievas mėgsta mus sutikti netikėtose vietose. Ypač kai patenkame į bėdą. Arba kai pastebime, kad kitiems žmonėms reikia mūsų pagalbos. Dievas yra ten. Mes tik turime atidžiai jo ieškoti. Betliejaus šviesą galima išvysti tvartelyje, retai kada – rūmuose. Kadangi esame labai arti Dievo kaip jo bendradarbiai, turime atsakyti ir už kitus. „Vienas dalykas man labai aiškus: Dievo pasaulis yra kupinas Jo. Jis tarsi trykšta iš visų daiktų mūsų link. Bet mes dažnai esame akli. Įstringame gražiose ar blogose valandose ir nepatiriame šaltinio, iš kurio jos teka, – Dievo. Tai tinka kalbant apie viską, kas gražu, taip pat – ir nelaimę. Visur ir visada Dievas nori švęsti susitikimą su mumis, jis tikisi ir laukia pagarbaus, nuoširdaus atsakymo. Tikrasis menas ir užduotis yra šias įžvalgas bei malones gerai įsisąmoninti ir paversti nuolatiniu požiūriu. Tada gyvenimas prisipildo tokios laisvės, kokios mes dažnai siekėme“ (t. Alfredas Delpas, SJ, 1944 m. lapkričio 17 d., Berlynas, Tegelio kalėjimas). 5. Skaityk Bibliją Tai – Išminties žodis man šiandien. Aš jį randu ryte skaitydamas dienos skaitinį ir evangeliją. Arba medituodamas psalmę. Padeda po ranka turint mažą psalmių knygelę. Arba į mobilųjį telefoną galima atsisiųsti programėlę su Valandų liturgija. Taip mokomės matyti pasaulį Jėzaus akimis. 6. Šventi žmonės Kadangi esu krikščionis, noriu tapti toks kaip Jėzus: kalbėti, mąstyti ir elgtis kaip jis. Ką darytų Jėzus? Šis klausimas padeda. Daug žmonių sekė Jėzumi. Jų gyvenimai mane įkvepia. Tai galėtų 18 DVASINGUMAS
būti Marija Magdalietė ar, pvz., nacių nukankinti Franzas ir Franziska Jägerstätteriai, Alfredas Delpas, SJ, Dietrichas Bonhoefferis... Per juos atpažįstu Dievo buvimą pasaulyje, ypač – sunkiose situacijose. 7. Visada turėk rožinį Visada turiu su savimi mažą rožinį su dešimčia medinių karoliukų. Keliaudamas paimu jį į rankas. Niekas to nemato. Bet aš jaučiu – keliauju ne vienas. Rožinis padeda man pajusti Dievo buvimą. Taigi pradedu kalbėtis su Jėzumi ir pasakoju jam, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime. Baigiu „Sveika, Marija“ – malda, kuri skirta dviem svarbiausiems gyvenimo momentams – dabartiniam ir mūsų mirties valandai. 8. Kreminiai pyragaičiai Man patinka kreminiai pyragaičiai. Man patinka, kai šviečia saulė. Man patinka gražūs dalykai, graži muzika, gražios nuotraukos ir vaizdai. Dievas yra visur. Kai galime džiaugtis gražiąja gyvenimo puse, būna gera mūsų sielai. Čia veikia Dievo Dvasia. 9. Draugiškas veidas Kai sutinku draugiškus žmones, sutinku Dievą. Tai taip paprasta. Mes, žmonės, esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Dievas yra geras mums, jis nori, kad gyventume, šį gerumą atskleisdami kitiems. Kartais turiu sau priminti: krikščioni, būk draugiškas! Tai yra būdai Dievo ieškoti ir jį rasti visur. Kuo vyresnis tampu, tuo labiau pastebiu, kad ne tik aš ieškau Dievo, bet ir Dievas ieško manęs, kaip jis ieškojo Adomo rojuje: „Kur tu esi?“ https://dimensions.faith/a-little-guide-finding-god-in-all-things/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. V. Šimkūno nuotr. 19 DVASINGUMAS
2025 m. rugsėjo 11-ąją Vilniaus jėzuitų gimnazija minėjo atkūrimo 30-metį. Šia proga čia surengta konferencija „Tradicijos ir modernumo dialogui – 30“, subūrusi Lietuvos švietimo bendruomenę – mokyklų vadovus, mokytojus, alumnus ir visus, kuriems rūpi ugdymas. Šventinę renginio nuotaiką gimnazijos sporto salėje sukūrė paslaptingas scenos grožis, kuriuo rūpinosi teatro scenografė Birutė Ukrinaitė, talkinama mokinių tėvelių: dailininko dekoratoriaus Remigijaus Jančausko komandos, Viktorijos Krasickienės, Giedriaus Aleliūno, viso būrio alumnų – šviesos ir vaizdo specialistų – bei savanorių mokinių. Renginio pradžioje svečius pasitiko gimnazijos mišrusis jaunimo choras „Krantas“, pradėjęs jau 28-ąjį sezoną. Choro meno vadovė ir dirigentė – muzikos mokytoja Neringa Sidaugaitė, koncertmeisterė – Renata Marcinkutė-Lesieur. Lietuvių liaudies daiPaulius Narušis VJG mentorystės programos koordinatorius, gamtos mokslų mokytojas Tradicijos ir modernumo dialogas 20 PROVINCIJOJE
nų motyvai, suskambėję Pamario dainose, aranžuotose Roberto Semeniuko, Giedriaus Svilainio ir Leonido Abario, nuo pirmųjų akimirkų jaukiai apglėbė konferencijos dalyvius. Konferenciją atidariusi gimnazijos direktorė ses. Edita Šicaitė, SSC, priminė, kada prasidėjo jėzuitų švietimo istorija Vilniuje: „Prieš 455 metus jėzuitai 160-čiai mokinių atvėrė Vilniaus jėzuitų kolegijos, vėliau išaugusios į Vilniaus universitetą, duris; atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prieš 30 metų, 1995-ųjų rugsėjo 11-ąją, 54 mokytojai sutiko 336 mokinius, sieksiančius jėzuitiško ugdymo. Šiandien Vilniaus jėzuitų gimnazija džiaugiasi 873 mokiniais ir 103 mokytojais, 13 iš jų – mūsų alumnai“, – sakė direktorė. Į šventę atvyko ir ypatinga viešnia – Centrinės Europos jėzuitų provincijos švietimo delegatė Gabriele Hüdepohl. Savo pasisakyme ji pabrėžė, kad visos jėzuitiškos mokyklos remiasi bendru vertybiniu pamatu: „Mūsų išskirtinumas – prasmės paieškos visame, ką darome, pagarba kiekvienam žmogui, teisingumo siekis ir nuolatiniai klausimai apie Dievą.“ Apie jėzuitiško ugdymo vietą šiandienos Lietuvoje diskutuoti pakvietė VJG mokytojas ir alumnas Antanas Dzimidavičius. Scenoje susitiko trijų jėzuitiškų mokyklų vadovai: Mindaugas Grigaitis – Kauno jėzuitų gimnazijos, Giedrė Statkutė – Šiaulių jėzuitų mokyklos ir ses. Edita Šicaitė – Vilniaus jėzuitų gimnazijos. Jie kalbėjo ne tik apie tarpusavio ryšius ir bendras patirtis, bet atvirai įvardijo ir Lietuvos švietimo iššūkius. G. Statkutė pastebėjo, kad „nors esame trys skirtingos mokyklos, gyvename skirtinguose 21 PROVINCIJOJE
kontekstuose, bet mus jungia ta pati dvasia, tikslas, siekis, tas pats kažkur pakabintas „laimės žiburys“.“ E. Šicaitė poetiškai pridėjo: „Mūsų tinklo pamatas – bendras siūlų kamuolys, bet tinklą reikia megzti, to visi ir siekiame.“ O tas kamuolys – tai Ignacas Lojola ir tėvai jėzuitai, kurie, pasak G. Statkutės, palaiko ir teikia stiprybės, kad galėtume kurti. Lietuvos švietimo gairėse jau nuo nepriklausomybės atkūrimo vyrauja humanistinės nuostatos, kaip ir šv. Ignaco pedagoginėje paradigmoje. „Tačiau Lietuvos mokykloms gana sunku nuostatas paversti aiškiu turiniu“, – pastebėjo KJG direktorius M. Grigaitis. Jis atkreipė dėmesį, kad į ateitį žvelgiančioje šalies švietimo strategijoje esama „paviršutiniškumo, lėkštumo, noro rinktis kuo lengvesnius kelius“. Pasak jo, tai prieštarauja jėzuitiškiems ugdymo principams, skatinantiems discipliną, norą gilintis, ieškoti geriausių kelių. Į konferenciją įsitraukė ir gimnazistai. Jie renginį sekė per nuotolį ir vėliau aptarė jo turinį. Pvz., Anelija Marija rašė: „Stipriausi jėzuitiško ugdymo elementai yra tie, kurie veikia nepastebimai. Tai, kad eidami gatve atpažįstame vienas kitą, šiltai prisimename stovyklų vadovus, dėl karjeros tariamės su alumnais, nebijome juokauti su mokytojais, nuolat reflektuojame, – gražiausi ugdymo atspindžiai.“ Antroje konferencijos dalyje mokinių vedamose ekskursijose svečiai susipažino su gimnazijos erdvėmis bei istorija, o popiet dalyvavo forume, kuriame buvo dalijamasi patirtimi. Aštuoniose sesijose VJG atstovai gimnazijos bendruomenei pristatė svarbius mūsų veiklos ir patirties aspektus. Konferencijos dalyviai galėjo pasirinkti, iš kurios perspektyvos į gimnazijos patirtį norėtų pažvelgti. Forumas: kelias į bendruomenės stiprinimą Forumo sesijose mokytojai, mokiniai, tėvai bei alumnai kalbėjosi apie ugdymo iššūkius, galimybes ir misiją. Kiekviena tema atvėrė vis kitokį aspektą, kaip gimnazijoje auginami ne tik protai, bet ir širdys. Pasak direktorės pavaduotojų neformaliam ugdymui Ievos Giniotytės ir Eugenijos Sutkutės-Toliušienės, moderavusių sesiją „Neformalus ugdymas – kelias į bendruomenės auginimą“, „karIš kairės: Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorė ses. Edita Šicaitė, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Mindaugas Grigaitis, Šiaulių jėzuitų mokyklos direktorė Giedrė Statkutė 22 PROVINCIJOJE
tu su sesijos dalyviais ir gimnazijos būrelių mokytojais ieškojome recepto, kaip būtent neformalusis ugdymas gali tapti tuo keliu“. Jų vestoje diskusijoje dalintasi konkrečiomis įvairių neformalių veiklų patirtimis. Vienas iš jėzuitiško ugdymo bruožų – gebėjimas „stabtelėti ir įsivertinti, kaip man sekasi, kaip jaučiuosi – tarsi žvilgsnis į veidrodį čia ir dabar, – prasmingas kiekvienam bendruomenės nariui“, – teigė Auksė Zavickienė, VJG direktorės pavaduotoja ugdymui, ir Digna Navikienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei klasės vadovė. Sesijoje „Patirties refleksija. Trišaliai pokalbiai“ jos pabrėžė, kad svarbu nebijoti įsivardyti ir priimti tikrąją jauseną bei išdrįsti apie ją kalbėtis. Sesijos metu dalintasi patirtimis, kaip užauginta trišalių pokalbių tradicija gimnazijoje leidžia geriau pažinti mokinį, jo artimiausią aplinką ir lydėti jį asmeninio augimo kelionėje. „Pradinių klasių sesijoje nuoširdžiai ir aktyviai diskutavome, kaip veikia dviejų lygiaverčių mokytojų modelis VJG pradinėse klasėse“, – pasakojo pradinių klasių mokytojos Audronė Correia ir Margarita Sachanevičienė. Buvo pastebėta, kad toks modelis praturtina tiek klasės, tiek mokyklos bendruomenes, nes skatina kurti visapusišką santykį. „Dirbame su jėzuitų gimnazijos vaikais ir paaugliais, mokomės ir mėginame mokyti to, kas nesutelpa į vadovėlius, – kaip būti žmogumi“, – vertybių ugdymo stovyklų komandos nariai Goda Vabuolaitė, Jonas Labutis ir Adomas Druktenis kvietė atkreipti dėmesį, kaip Vilniaus jėzuitų gimnazijoje auginami ne tik protai, bet ir širdys. Stovyklų ir rekolekcijų programos tiesia kelią nuo „stovyklautojų iki rekolekcijų dalyvių, o vėliau – jau kitiems nepamirštamas patirtis dovanojančių vadovų“. VJG fondas – pirmasis gimnazijos neliečiamojo kapitalo fondas Europos Sąjungoje, įkurtas 2022 m., remiantis prestižinių JAV universitetų, tokių kaip Jeilis ir Harvardas, praktika. Fondo veiklą pristatė vienas iš jo įkūrėjų alumnas Justinas Balbieris, dabartinė fondo direktorė dvyliktokė Emilija Čapkauskaitė ir savanorė mokinė Emilija Lubytė. Diskusijos metu atsiskleidė, kaip fondas įkūnija gimnazijos šūkį „su kitais ir dėl kitų“, suteikdamas erdvę jaunų žmonių iniciatyvai, o kartu – ilgalaikę vertę bendruomenei. „Kodėl mokinių apsauga nuo seksualinio smurto tokia 23 PROVINCIJOJE
svarbi? Kaip atverti šią sudėtingą temą ir paskatinti atidumą bendruomenėje?“ – šie klausimai buvo kelti susitikime „Drąsa kalbėti, pareiga veikti“. VJG pagalbos mokiniui specialistai, dirbę kartu su kolegomis iš Kauno jėzuitų gimnazijos ir Šiaulių jėzuitų mokyklos, pasidalijo patirtimi, kaip nuo 2021 m. tikslingai kuria mokinių apsaugos nuo seksualinio smurto strategiją, organizuoja smurto atpažinimo mokymus darbuotojams ir mokiniams. Dalyviai įsitikino, kad psichologinių ribų peržengimas yra labai reali aktualija mokyklose, ir tik atvirai pradėję apie tai kalbėtis, galėsime rasti tinkamų būdų reaguoti. Dažna mokyklų vadovų ir mokytojų abejonė: tėvų įtrauktis – grėsmė ar galimybė? Sesijoje „Tėvų komiteto fenomenas“ buvo pristatytas gimnazijos Tėvų komiteto struktūros unikalumas ir funkcionalumas. Komiteto atstovai pabrėžė, kad vienas iš jų veiklos uždavinių yra sklaida: „Džiaugiamės galėdami pasidalinti sukaupta patirtimi.“ Dalyvių atsiliepimuose atsispindėjo teigiamos emocijos ir susidomėjimas, o jų komentarai išreiškė susižavėjimą Tėvų komiteto veikla. „Jei darbas su gabiais mokiniais yra lengvas ir paprastas, tai kodėl vieną uždavinį mokiniai sprendžia kelias dienas?“ – apie tai kalbėta su matematikos mokytojais Zina Šiauliene ir Šarūnu Vaitkumi. Jie pasidalijo darbo su gabiais mokiniais patirtimi, kokias inovacijas taiko ugdyme, išsakė patarimų, kaip suburti ir auginti olimpiadininkų bendruomenę. VJG dvyliktokė Kornelija Žitkevičiūtė moderavo diskusiją, kurioje klausytojai turėjo galimybę balsuoti, ar, jų nuomone, dažnai girdimi teiginiai apie gabių matematikai vaikų ugdymą yra mitas, ar tiesa, o vėliau išgirsti mokytojų nuomonę. Vietoje išvadų Forumas parodė, kad kiekviena patirtis – ar tai būtų darbas su gabiais mokiniais, bendradarbiavimas klasėje, neformalus ugdymas, ar trišaliai pokalbiai – yra vertingas žingsnis bendruomenės augimui. VJG bendruomenė ne tik dalijasi patirtimi, bet ir drauge kuria ateitį, kurioje svarbiausia – žmogus žmogui. Baigdama konferenciją ses. Edita Šicaitė visiems dėkojo už bendrakeleivystę jėzuitiškoje misijoje: „Daug dalykų vyksta ne bet kaip, o su prieskoniu MAGIS“ – noru eiti giliau, plačiau ir siekti daugiau. Ši šventinė diena tapo ne tik proga pažvelgti į per tris dešimtmečius nueitą kelią, bet ir atviras kvietimas kalbėti apie tai, kokio švietimo reikia Lietuvai ateityje. Straipsnis parašytas kalbantis tradiciniam mokytojui ir moderniam intelektui Ingridos Baliukonienės ir Indrės Česonės nuotraukos 24 PROVINCIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==