Jėzuitai 2025 2 Misija tęsiama
4 Jėzuitai 2025 2 Mielieji bendros mūsų misijos bičiuliai, bendradarbiai, rėmėjai, dėkojame, kad ir vėl atsiverčiate žurnalą „Jėzuitai“. Jame rasite straipsnių apie jėzuitišką veikimo būdą bei misiją, kurioje dalyvaujate ir jūs. Esame dėkingi autoriams, papasakojusiems apie daug kam brangaus t. Antano Saulaičio, SJ, pradėtus ir gražiai tęsiamus darbus. Dėkojame už nuoširdžius ir jautrius asmeninius liudijimus, kaip Dievas veda keliais, kuriuose pavyko atrasti ignaciškąjį dvasingumą, galbūt galintį tapti prasmingu ir skaitytojui. Dalinamės džiugia žinia, kad į misiją įsitraukia diakonas Mantas Mileris, SJ, ir toliau keliaujame maldos vienybėje. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – naujasis diakonas Mantas Mileris, SJ. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr. Apie savo jėzuitiškąjį kelią Mantas pasakoja 28–32 p. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė PROVINCIJOJE 4 Kad geriau apaštalautume 24 Čia jaučiuosi laimingas 33 Ko reikia, kad choras gyvuotų? 37 Ambicingiausias gimnazistų projektas DVASINGUMAS 1 Ignaciškasis dvasingumas ir pasaulio iššūkiai 18 Kai pakliūni į jėzuitų „tinklus“ 20 Kaip mane surado... PAŠAUKIMAS 28 Mano jėzuitiškasis kelias ATMINTIS 7 Langas į misijų pasaulį 12 Bendrystėje gyja išsiskyrusiųjų širdys
Keturios visuotinės Jėzaus Draugijos apaštalinės pirmenybės yra beveik dvejus metus trukusio apmąstymų proceso, kurį inicijavo Jėzaus Draugijos generolas t. Arturo Sosa ir kuriame dalyvavo visi jėzuitai bei jų misijos partneriai, rezultatas. Galutines svarstymų išvadas patvirtino popiežius Pranciškus. Šios pirmenybės nubrėžia Jėzaus Draugijos gyvavimo ir misijos perspektyvas ateinantiems dešimčiai metų, pradedant nuo 2019 m. Pirmoji apaštalinė pirmenybė – parodyti kelią į Dievą per Dvasines pratybas ir dvasių atpažinimą. Jėzuitų dvasingumas nėra tik priedas prie veiklų. Jis yra vienuolijos gyvenimo centras, lemiantis ne tik mūsų tapatybę, bet ir veikimo būdą pasaulyje bei visus mūsų darbus. Pačioje Jėzaus Draugijos misijos ir darbų širdyje yra Dvasinių pratybų tikrovė, kuri persmelkia ir nuo pat pradžių apsprendžia Draugijos egzistavimą. Galbūt teko girdėti Dvasinių pratybų „žargoną“: vidinė laisvė, dvasių atpažinimas, apsisprendimas, dvi vėliavos... Tačiau iš tiesų tai yra praktinė, patirtinė kalba, išreiškianti tai, kuo gyventa, kas patirta. Dvasinės pratybos yra dovana Ignacui, Jėzaus Draugijai, Bažnyčiai ir pasauliui. Būtent jos išlaiko labai skirtingus jėzuitus kartu. Pratybos – ne taisyklės, kurioms reikia paklusti, bet nuolatinio įkvėpimo ir atsinaujinimo šaltinis tiems, kurie jas atlieka, patiria ir leidžiasi jų dinamikos vedami. Atsivertę Dvasinių pratybų knygutę, pirmiausia matome 22 įžangines pastabas. Radikaliausia yra 15-oji, sukėlusi Ignacui problemų su inkvizicija. Remdamasis savo patirtimi, jis sako, kad pratybų vadovas visada turi leisti Kūrėjui ir Viešpačiui tiesiogiai bendrauti su kūriniu (žmogumi), o kūriniui tiesiogiai bendrauti su Kūrėju. Taip pagrindinis akcentas suteikiamas asmeniniam santykiui su Dievu, be jokių tarpininkų. Atrodė, jog tai kelia grėsmę Bažnyčiai, kaip institucijai, ypač tuo laikotarpiu, kai vyko Reformacijos bei iliuminatų (Ispanijoje) sukeltos diskusijos. Tačiau tokio Dievo, kuris su mumis bendrauja tiesiogiai, atradimas yra ir atradimas Dievo, kuris veikia dėl manęs. Tai labai gilus asmeninis santykis, iš kurio kyla laisvė atsiliepti – daryti tai, ko nori Dievas. Ignaciškasis dvasingumas ir šiandienos pasaulio iššūkiai T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 1 DVASINGUMAS
Pratybose rasime ir 22-ąją įžanginę pastabą, kuri taip pat yra nuostabi. Joje teigiama, „kad kiekvienas geras krikščionis veikiau turi stengtis gera prasme aiškinti artimo teiginį, negu jį smerkti“. Kilus Reformacijai, jėzuitai Ingolštate, Vokietijoje, 1549 m. ketino įkurti universitetą. Draugijos vadovybė nurodė jėzuitams nesileisti į ginčus ir apologetiką su protestantais, bet mėginti su jais susidraugauti kartu imantis meilės tarnysčių. Tai tik mažas pavyzdėlis, kaip Dvasinės pratybos ugdė jėzuitus ir visai Draugijai padėjo suteikti pavidalą, savivoką, atrasti veikimo būdą. Tačiau ką šiandien reiškia rodyti kelią į Dievą? Į kieno Dievą? Kokio Dievo mes ieškome, kieno Dievą norime sutikti? Anot garsaus išlaisvinimo teologijos atstovo Jameso Baldwino, žmonija išgyvena momentą, kai gali pati save sunaikinti „baltojo“ Dievo vardu. Jeigu taip, laikas šitą Dievą pakeisti. Bet kuo? Ši tuštuma jaučiama nuo Stokholmo gatvių iki Naujojo Orleano bažnyčių ir Harlemo šaligatvių. Baldwinas siūlo: „Baltąjį Dievą pakeiskime juodaodžiu.“ Tačiau tai nėra išeitis. Jeigu baltasis Dievas mūsų neišgano, tai to nepadarys ir juodaodis. Tačiau klausimas, apie kieno Dievą kalbame, lieka aktualus teologiniuose pokalbiuose bei socialinio teisingumo diskusijose. Grįžkime prie Dvasinių pratybų ir pastebėsime vieną nuostabų dalyką. Pratybose Dievas nėra apspręstas kultūriškai. Žinoma, jos užrašytos Viduramžių pabaigos, Renesanso ir ankstyvojo modernizmo laikų kalba, naudojant tam laikui būdingus vaizdinius. Tačiau Dievas, kurį sutinkame Pratybose, nėra nei baltųjų, nei juodaodžių, nei kieno nors kito Dievas. Tai Dievas, kuris leidžiasi patiriamas, jis nėra spekuliatyvus. Mes susitinkame su Dievu, kuris Ignacui yra Kūrėjas ir Viešpats. Vienokia ar kitokia forma Dvasinėse pratybose tai užrašyta 199 kartus. Kas yra šis Dievas, kurio negalime įsprausti į mūsų kategorijas ir, nepaisant to, jis vis tiek kviečia mus į asmeninį santykį. Pirmiausia tai yra gailestingas Dievas, pažįstantis mūsų trapumą, mūsų gebėjimą apgaudinėti save ir kitus. Tai Dievas, prieš kurį stovime Dvasinių pratybų 60-ame skirsnyje, – prieš nukryžiuotąjį Kristų, ne kaip smerkiantį, o kaip man atleidžiantį, manęs pasigailintį ir mane išlaisvinantį. Tai tiesos dovana – pažindamas save, aš patiriu ne teisimą, ne atmetimą, o pasigailėjimą ir išlaisvinimą. Taip pat suvokiu, kad šitas gailestingumas yra tikras, nes jį patiriu po kryžiumi. 2 DVASINGUMAS
Kitas susitikimas su Dievu aprašytas antrosios Dvasinių pratybų savaitės pradžioje. Ignacas sako, kad Švč. Trejybė žvelgia į pasaulį, ne kad jį pasmerktų, bet klausdama savęs, ką gali padaryti dėl jo išganymo. Tai atjaučiantis Dievas. Keliaudami su šiuo Dievu suvokiame, kad jis atlieka misiją, kuri yra gelbstinti meilė. Šis Dievas ateina į mūsų netobulą pasaulį ir jame įsikūnydamas perkeičia jo istoriją iš vidaus. Dar vienas nuostabus dalykas. Ignaco žodžiais tariant, šis Dievas, kuris darbuojasi dėl mūsų pasaulyje, kviečia prisidėti ir mus, būti jo bendradarbiais šioje išganymo misijoje. Remdamasis Jono evangelija, kurioje Jėzus sako: „Aš jus draugais vadinu“, Tomas Akvinietis pabrėžia, kad krikščioniško gyvenimo viršūnė yra draugystė su Dievu. Galime sakyti, kad ši draugystė ir dalyvavimas jo misijoje suteikia mūsų gyvenimui ir veikimui didžiulę prasmę. Dievo kvietimas visada yra švelnus ir gerbiantis žmogaus laisvę. Piktojo troškimas užvaldyti žmogų paremtas baime ir galia, kaip skaitome vaizdingoje Dvasinių pratybų meditacijoje apie dvi vėliavas. Pratybose parodomas veiklus Dievas, kuriam rūpi mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimas. Jam nesvarbu, kas esame ir kaip atrodome, kokia mūsų socialinė padėtis... Šis Dievas ateina į mūsų pasaulį ir darbuojasi dėl mūsų, konkrečiai – dėl manęs. Ketvirtąją Dvasinių pratybų savaitę susitinkame su Dievu guodėju – su prisikėlusiu Kristumi. Ignacas pasako paprastą ir labai gilią frazę. Kristus ateina mūsų paguosti, kaip draugas paguodžia draugą. Negirdime jokių priekaištų. Popiežius Pranciškus laiške apie Eucharistiją rašo, kad krikščioniškas tikėjimas yra arba susitikimas su gyvu Kristumi, arba tikėjimo visai nėra. Dvasinės pratybos veda į susitikimą su prisikėlusiu Kristumi, kuris yra mūsų vilties šaltinis. Dievas yra tas, kuris formuoja Dvasinių pratybų horizontą ir tai, kaip jėzuitai suvokia pasaulį. Tai Dievas, kuris ne tik save apreiškia, bet mus iš naujo supažindina su aplinkiniu pasauliu, kad jį pamatytume kitomis akimis. Labai svarbus momentas yra džiaugsmas ir ramybė, kad esame tokie artimi Dievui. Jėzuitų misija yra rodyti kelią į tokį Dievą. Pagal t. James Hanvey, SJ, Ignatian Spirituality and the Challenges of Today's World (https://www.youtube.com/watch?v=jn7clmUxDhs) parengė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. V. Šimkūno nuotr. 3 DVASINGUMAS
2025 m. balandžio 22–25 dienomis Vierzehnheiligeno miestelyje Vokietijoje vyko kasmetinis Centrinės Europos jėzuitų provincijos susitikimas – simpoziumas, kurio pagrindinė tema šiemet buvo socialinis apaštalavimas. Renginys tapo svarbia proga susitikti, apmąstyti bendrą misiją ir įžiebti naują ugnį tarnystei mūsų socialinėse apaštalinėse veiklose siekiant didesnio teisingumo ir puoselėjant žmogaus orumą. Organizacinę simpoziumo komandą sudarė: provincijolo delegatas, atsakingas už socialinį apaštalavimą, Clausas Väthröderis, Kardinolo Königo namų Vienoje, skirtų suaugusiųjų ugdymui, direktorius Helmutas Schumacheris, Berlyno Šv. Kanizijaus jėzuitų gimnazijos tikybos mokytojas Pascalis Meyeris ir Viniaus jėzuitų gimnazijos kapelionas Donatas Kuzmickas. Organizaciniame procese komandą labai palaikė provincijolo socijus Janas Roseris ir provincijos kurijos sekretorė Anette Leyendecker. Kad viskas klostytųsi sklandžiau, organizatoriai į simpoziumą atvyko viena diena anksčiau. Iš 340 provincijos narių susirinko apie 130 jėzuitų. Mes, latviai ir lietuviai jėzuitai, kaip paskutiniu metu įprasta, vykome drauge 8 vietų automobiliu. Netoli Čekijos sienos nakvojome vienuose iš seniausių jėzuitų rekolekcijų namų Lenkijoje, kur patyrėme nuoširdų lenkų jėzuitų svetingumą. Tokia bendra kelionė yra apsti prasmingų pokalbių, juk dėl savo tarnysčių gana retai susitinkame kartu pasvarstyti apie bendrą apaštalavimą mūsų regione. Kad geriau apaštalautume 4 PROVINCIJOJE
Džiugu, kad nuvykę į simpoziumo vietą, be kitų provincijos jėzui- tų, jau radome ir mūsų regiono naujokus Valentiną Kliukovskį ir Andrių Baranauską bei iš Paryžiaus, filosofijos studijų, atvykusį Gabrielių Zavecką. Iš viso mūsų regionui atstovavo 11 jėzuitų. Dažnai vakarus leisdavome kartu, kalbėdamiesi apie ateities apaštalinius darbus. Studijuojantys jėzuitai vasarą yra pasirengę grįžti į Lietuvą ir padėti palydint žmones rekolekcijose, organizuojant šeimų stovyklas. Balandžio 22 d., antradienis. Įžanga ir simpoziumo pradžia Pirmieji dalyviai atvyko po pietų, o vakare vyko simpoziumo atidarymas. Provincijolas Thomas Hollweckas ir organizatoriai pasveikino susirinkusiuosius, pristatė renginio temą bei aptarė praktinius klausimus. Vėliau tėvas provincijolas pasakė įvadinę kalbą, kuri visus padrąsino nebijoti diskutuoti, kelti klausimų ir išlaikant tarpusavio pagarbą ieškoti sprendimų, kaip efektyviau darbuotis socialiniuose apaštaliniuose baruose. Vakaras baigtas bendra dvasine peržvalga ir jaukia broliška bendryste. Kaip žinome, t. Thomas Hollweckas provincijai vadovauja dar tik pirmus metus. Jo įžanginė kalba ir bendravimas viso simpoziumo metu padėjo pažinti jį kaip nuoširdų ir rūpestingą vadovą, su kuriuo lengva būti atviram. Visi jėzuitai džiaugiamės jam tapus provincijolu. T. Thomas nuoširdžiai palaiko mūsų regioną ir skiria jam dėmesio. Yra pramokęs nemažai frazių lietuviškai. Ir šiais metais 10 savo atostogų dienų planuoja praleisti Lietuvoje ir Latvijoje. Daugelis vokiečių ir šveicarų jėzuitų klausinėjo apie t. Antano Saulaičio mirtį bei paskutiniąsias jo gyvenimo dienas. Dalinosi prisiminimais apie t. Antaną, sakė, kad buvo didis jėzuitas. Balandžio 23 d., trečiadienis. Socialinio apaštalavimo dabartis ir iššūkiai Rytas prasidėjo malda ir bendra dvasine įžanga. Vėliau klausėmės įkvepiančių liudijimų iš įvairių socialinio apaštalavimo sričių. Tai buvo trumpi, bet uždegantys pasidalijimai, atskleidę įvairiapusę jėzuitų tarnystę visuomenei. Klausas Väthröderis ir Europos jėzuitų socialinio centro (JESC) Briuselyje direktorius Filipe'as Martinsas pristatė socialinio apaštalavimo situaciją Centrinėje Europoje ir visoje Jėzaus Draugijoje. Po pietų vyko aktualus pokalbis apie solidarią laikyseną ištikus krizei, jam vadovavo Bernhardas Emundsas. Vakare bazilikoje šventėme Eucharistiją su naujaisiais provincijos kunigais šveicarais Pascaliu Meyeriu, Werfeliu Mathiasu, mūsiškiu Donatu Kuzmicku ir vokiečiu Fabianu Retschke. Mišioms vadovavo Pascalis Meyeris, šaunų pamokslą pasakė Fabianas Retschke, patarnavo naujokai ir scholastikai. Po Mišių visi gavo asmeninį primicijų palaiminimą. 5 PROVINCIJOJE
Vakarą vainikavo kūrybingas „galimybių turgus“, kuriame dalyviai galėjo susipažinti su įvairiomis iniciatyvomis – nuo bažnytinio prieglobsčio pabėgėliams iki socialinio darbo mokyklose. Įsiminė t. Ludgerio Hillebrando pasidalijimas apie darbą su pabėgėliais bei kaliniais Eseno mieste Vokietijoje. Jis pasakojo: „Išgirstu daug sunkių, skaudžių ir baisių kalinių istorijų. Tačiau tarp tų tamsių istorijų būna ir šviesių pasakojimų apie atsivertimą į Dievą, apie pasiaukojimą. Kai sekmadieniais sakau pamokslą jėzuitų bažnyčioje, niekuomet nepasakoju blogų istorijų, jų ir taip pilna spaudoje, visada kalbu apie tas gerąsias istorijas, kurios liudija Dievo buvimą visur, apie jo veikimą bei artumą ir kalėjime, ir pabėgėlių stovyklose.“ Balandžio 24 d., ketvirtadienis. Refleksija ir vizija Ši diena buvo skirta gilesnei refleksijai. Po įžangos vyko intensyvus darbas teminėse diskusijų grupėse, kuriose dalyviai gilinosi į vakarykščių pranešimų turinį ir dalijosi įžvalgomis. Pokalbiai prie stovimųjų stalų padėjo išgryninti esminius iššūkius ir pasiūlymus. Gauti rezultatai buvo pristatyti visai bendruomenei, o į juos atsakė provincijolas bei delegatai. Popietę pasivaikščiojimo metu vyko neformalūs pokalbiai, o vakare – meninė programa ir broliška šventė. Lietuvių komanda padainavo dvi dainas. Bend- rabrolius ypač sujaudino lietuvių partizanų daina „Auksinės vasaros“. Dėkojame t. Eugenijui Puzyniai už dainavimo repeticijas, padėjusias geriau pasiruošti pasirodymui. Balandžio 25 d., penktadienis. Atsisveikinimas Paskutinę dieną provincijos vadovybė dalijosi ateities vizija, buvo išsakyta padėka organizatoriams, savanoriams ir šeimininkams. Po baigiamojo Eucharistijos šventimo su viltimi ir džiaugsmu išvykome į savo misijas – atnaujinti dvasiškai ir dar labiau pasiryžę būti vilties ženklais pasaulyje. Simpoziumas ne tik patvirtino jėzuitų įsipareigojimą socialiniam apaštalavimui, bet ir sustiprino brolystę bei siekį veikti kartu tarnaujant Dievui ir žmonėms. Truputį kitu keliu – šį kartą per Čekiją, – pernakvoję tuose pačiuose rekolekcijų namuose Lenkijoje, automobiliu parvykome į Lietuvą. Kadangi daug bendravome tarpusavyje, tarsi pratęsėme simpoziumą planuodami ir kalbėdamiesi apie ignaciškosios programos jaunimui Magis atgaivinimą Lietuvoje, kaip vieną iš būdų, galintį sudominti jaunus žmones ignaciškuoju dvasingumu. T. Aldonas Gudaitis, SJ, t. Donatas Kuzmickas, SJ 6 PROVINCIJOJE
Kaip atsirado t. Antano Saulaičio, SJ, kolekcija „Misijų stotelė“? A. Saulaičio pažintis su misijomis ir misionieriais prasidėjo dar jam mokantis Šv. Juozapo lietuvių parapijos mokykloje Voterberyje. Vėliau gimnazijoje, universitete ir jėzuitų naujokyne jau teko susidurti ir su iš misijų grįžtančiais ar į jas išvykstančiais misionieriais, perskaityti brazilų jėzuitų, dirbusių misijose Amazonijos džiunglėse, užrašus, domėtis lietuvių – pasauliečių, vienuolių ir kunigų – patirtimi. Taip ilgainiui brendo noras padirbėti kitoje šalyje, realybe virtęs 1970-aisiais, kai t. Antanas Saulaitis išvyko į pirmąją savo misiją Brazilijoje, užtrukusią net septynerius metus. „Tie metai buvo tartum misijinis darbas ir švietimas, ugdymas ir lavinimas – lyg kokia tęstinė atvira malda, gyva visuotinės Bažnyčios, platesnės už savo miestelį ar parapiją, patirtis“, – prisiminimais yra dalijęsis t. Antanas. Iš pirmųjų kelionių į tolimesnį užsienį – Pietų Ameriką, Australiją, Pietų salas – jo paties parvežti suvenyrai dažniausiai atitekdavo JAV lietuvių jaunimui kaip liudijimas apie kitas šalis, kultūras, gyvenimo būdą, krikščionybę ir tikėjimą. „Lankydamasis Lietuvoje nuo 1987 m. Langas į misijų pasaulį Jolita Skinulytė T. Antanas Lemonte, JAV, pasirašinėja 2022 m. išleistą knygą „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“ (autorė – Aurelija Savickienė). Dainos Čyvienės nuotr. 7 ATMINTIS
ir čia gyvendamas 1997–2006 m. įsitikinau, kad būtų prasminga sudaryti sąlygas konkrečiau susipažinti su Bažnyčia ir kultūra plačiajame pasaulyje, gauti išsamesnį vaizdą apie žmonijos įvairovę. Jau ir anksčiau turėjau sukaupęs daiktelių, knygų ir kitos medžiagos apie įvairias šalis bei kultūras, bet tuo metu pradė- jau tikslingai jos ieškoti“, – taip apie savo kolekcijos užuomazgas yra pasakojęs t. A. Saulaitis. Apie 2000-uosius Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Gudelis jį paragino kurti „Misijų stotelę“ – vietą, kur jauni žmonės galėtų pamatyti eksponatus, surinktus misijų kraštuose, o mokslininkai rastų knygų, rankraščių ir kitų šaltinių studijoms ar mokslo darbams. Pats profesorius padovanojo kolekcijai vertingų leidinių ir daiktų iš Naujosios Gvinėjos bei kitų kraštų. Svarstyta galimybė tokią „Misijų stotelę“ įrengti arkivyskupijos globoje, prieinamoje vietoje, ten pamažu kaupti medžiagą iš visų įmanomų šaltinių ir kartu pasakoti žmonėms apie Bažnyčios misijas pasaulyje bei skatinti savanorystę. Tuokart sumanymas nebuvo įgyvendintas, o tėvo Antano kartu su bendražygiais daugiau kaip pusšimtį metų kaupta kolekcija ėmė rūpintis asociacija „Vyresniųjų skaučių židinys“. Sukaupti daiktai 2012–2017 m. pamažu buvo peržiūrėti, aprašyti, nufotografuoti ir susisteminti. Kolekcija nuolat papildoma ir šiuo metu ją sudaro daugiau nei 2 500 įvairių eksponatų – meno kūrinių, buities rakandų, drabužių, aprangos detalių, papuošalų, knygų, įvairių leidinių, suvenyrų, garso ir vaizdo įrašų, liturginių reikmenų. Šiuo metu kolekcija saugoma Vilniaus jėzuitų namuose. Kolekcijos vertė – žmonės ir istorijos Bene daugiausia eksponatų yra iš Pietų ir Šiaurės Amerikų, kuriose t. A. Saulaitis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Eksponatai iš Afrikos, Australijos, Okeanijos, Azijos dažniausiai yra jo bendražygių misionierių tuose kraštuose dovanos. Pasak t. Antano, misionieriaus užduotis – parodyti krikščioniškąjį kelią, bet nenaikinti vietos tradicijų, nepaminti žmonių poreikių, suprasti ir vertinti kitus tokius, kokie jie yra, kad nesijaustų antrarūšiai. Taigi misionieriai apaštalaudami ir evangelizuodami skleidžia krikščioniško apreiškimo žinią, tačiau nebruka savo religinių simbolių. Taip misijų kraštuose susiformuoja savita, europiečio akiai neįprasta ikonografija, kurią atskleidžia gausūs „Misijų stotelės“ kolekcijos eksponatai. Su „Misijų stotelės“ savanorėmis. Iš kairės: Eglė Andrejevaitė- Kvedarienė, Jolita Skinulytė, Rasa Bernotienė, Julija Neufeld, Ieva Lataitienė. Velykinė stula iš Bolivijos 8 ATMINTIS
Pvz., afrikietiško stiliaus ikonoje Jėzus Kristus Išlaisvintojas dėvi tenykščių vyrų nešiojamus karolius; navahų Švč. Mergelė Marija vaizduojama su kukurūzų burbuolių glėbiu; dvylika apaštalų vilki Šiaurės Amerikos genčių vadų drabužiais; Švč. Trejybę sudaro išmintingas žilagalvis senolis – Dievas Tėvas, kovos drabužiais apsirengęs karys nugalėtojas Jėzus Kristus ir plačiai sparnus išskleidęs vienas iš vietiniams šventų plėšriųjų paukščių, priklausomai nuo genties, – raudonasis vanagas arba erelis – Šventoji Dvasia; šventoji Kotryna Tekakwitha rankose laiko kryžių ir vėžlį, ant kurio kiauto įsišaknijęs medis. Tai tik keletas iškalbingų pavyzdžių iš gausios „Misijų stotelės“ kolekcijos, bylojančios apie tikėjimo pasaulio vaizdinių ir formų įvairovę tolimuose misijų kraštuose. Parodyti kitiems Vyresniųjų skaučių rūpesčiu sutvarkius kolekciją, atsirado ir pirmosios galimybės ją pristatyti viešai. 2018 m. gruodį Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta pirmoji ir iki šiol didžiausia kolekcijos paroda – „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias. Antano Saulaičio, SJ, kolekcija“. Pusmetį veikusioje parodoje visuomenei pirmą kartą buvo parodyta reikšminga kolekcijos dalis – apie 100 vertingiausių eksponatų. Parodoje siekta kuo plačiau pristatyti misionierystės fenomeną bei konkrečių lietuvių misionierių veiklą 1918–2018 metais. Pasak parodos kuratorės ir katalogo sudarytojos Alinos Pavasarytės, „Misijų stotelės“ kolekcija nėra tik egzotiškų daiktų rinkinys, didžioji jos vertė – istorijos apie lietuvius misionierius tolimiausiuose pasaulio kampeliuose ir žmones, išsaugojusius ir perdavusius tuos pasakojimus ir kurių dėka tūkstančiai apie lietuvių misijas pasaulyje liudijančių daiktų nugulė į vieną vietą. Vėliau Perkūno name Kaune surengta dar viena, kiek mažesnė ir šiek tiek kitokio turinio, „Misijų stotelės“ paroda – „Lietuvos jėzuitų misionierių šimtmečio kelias“. Ši paroda buvo eksponuojama ir Birštono sakraliniame muziejuje bei Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne Utenoje. Tais pačiais 2018 metais asociacija „Vyresniųjų skaučių židinys“, pasitelkusi savanorius, sumanė ir įgyvendino keliaujančios parodos idėją. Paroda „Budėti reiškia tarnauti“ buvo sudaryta iš kelių dalių atliepiant į skautų šūkį „Dievui, Tėvynei, artimui“ bei pošūkį „Budėk!“, ir parengta ant kilnojamų stendų, ant kurių buvo pateikti įdomiausi eksponatai iš t. Antano kolekcijos, iliustruojantys misionierišką veiklą, vaikų ir jaunimo sielovadą, lietuvių bendruomenes išeivijoje ir pan. Kilnojama paroda savo kelionę pradėjo 2018 m. Rumšiškėse vykusioje X tarptautinėje skautų stovykloje. Vėliau apkeliavo dar bent dešimtį vietovių Lietuvoje, o 2019 m. persikėlė į JAV, buvo eksponuota Čikagoje, Lemonte, Stulos iš Gvatemalos 9 ATMINTIS
Detroite, Mičigane. Visur parodą lydėjo ekskursijos, edukacijos, įvairūs užsiėmimai vaikams, skautiški ir lietuvių bendruomenių susibūrimai, pristatymai, kiti renginiai. Arčiau jaunimo Tėvui Antanui visuomet buvo itin svarbus ryšys su jaunimu ir vaikais. „Dar mokydamasis mokykloje, kai buvo draugininkas, norėjo priimti visus norinčius vaikus, net ir sunkaus elgesio, nors kiti vadovai manydavo, kad galbūt pas skautus jiems ne vieta. Žinoma, tai kainuodavo daug nervų, bet vėliau ateidavo tėvai ir padėkodavo“, – radijo laidoje „Laužų karta“ pasakojo sesė Bernadeta Viesulaitė, parašiusi brolio Antano skautišką biografiją. Neatsitiktinai dabar „Misijų stotelė“ rado savo vietą ten, kur gausu vaikų ir jaunimo – Vilniaus jėzuitų gimnazijoje bei edukaciniame medijų centre „Lojoteka“. Jėzuitų gimnazijoje, kurioje buvo įrengta speciali niša ekspozicijoms, šiuo metu pristatoma jau trečioji iš keturių parodų apie kunigą selezietį, misionierių, antropologą, lingvistą, etnologą, žmogaus teisių gynėją Kazimierą Bėkštą, SDB. Asmeniškai jį pažinojęs ir kartu Amazonijos džiunglėse 1976 m. lankęsis t. Saulaitis perėmė ir išsaugojo itin daug K. Bėkštos surinktos daiktinės ir vaizdinės (nuotraukos, vaizdo įrašai) medžiagos, garso įrašų, leidinių apie tenykštes indėnų gentis, jų gyvenimo būdą, kultūrą, kalbą, paties K. Bėkštos nuveiktus darbus. Kadangi medžiagos labai daug, o K. Bėkštos asmenybė įvairialypė, paroda suskirstyta į keletą dalių. Su ja gali susipažinti ne tik Vilniaus jėzuitų gimnazijos bendruomenė, bet, mokyklos darbo metu, ir visi pageidaujantys. Šias parodas kuruoja ir rengia „Misijų stotelės“ savanorės Živilė Ratavičiūtė ir Jurgita Juodytė. Šiuo metu nišoje įrengtoje parodoje pasakojama apie K. Bėkštos, kaip lingvisto ir etnologo, kelią. Edukaciniame medijų centre Lojoteka, specialiai tam įrengtose lentynose, nišose ir langeliuose nuolat rengiamos vis kitos „Misijų stotelės“ pa- rodos. Pirmieji eksponatai čia pasirodė 2021 m. parodoje „Misionierystės dovanos“, o 2022-ųjų gegužę pristatyta stulų iš Gvatemalos ir kitų kraštų paroda. 1970 m. nuo vieno kunigo mi- sionieriaus sumanymo padėti vietos gyventojams prasidėjęs stulų audimas Gvatemaloje išsivystė į visą tinklą: kaimų gyventojos audžia stulas ir daro kitus dirbinius, savanoriai juos platina ir pasirūpina, kad visos surinktos lėšos pasiektų audėjas ir jų šeimas. Stulų parodą 2023 m. sausį pakeitė ekspozicija „Rankų darbo indai iš Pietų Amerikos: gamta, Vilniaus jėzuitų gimnazijoje įrengta speciali niša ekspozicijoms. Šiuo metu joje pasakojama apie K. Bėkštos, kaip lingvisto ir etnologo, kelią. Nuotraukoje apačioje – t. Antanas su šių parodų kuratorėmis Jurgita Juodyte ir Živile Ratavičiūte. 10 ATMINTIS
kasdienybė, išgyvenimas“. Šios parodos atidarymo renginyje tarp kitų svečių buvo ir Point Coeur bendruomenės misijoje Buenos Airėse, Argentinoje, savanoriavęs Edvinas Dauknys. Tų pačių metų spalį atidaryta dar viena paroda „Rankų darbo papuošalai – neperskaityta Amerikos čiabuvių kalba“. Atidarant parodą vyko virtualus susitikimas su Šiaurės Amerikos indėnų rezervate jau gerą dešimtmetį gyvenančia, už lakoto ištekėjusia ir du vaikus auginančia lietuve antropologe dr. Jurga Saltanavičiūte-Antoine. Tiesioginės transliacijos iš Lake Traverse indėnų rezervato metu mokslininkė aiškino, kokias istorijas mums gali papasakoti vietos indėnai tradicinių papuošalų „kalba“, atstojusia jiems raštą. 2024-ųjų gegužę Lojotekoje pristatyta paroda „Taškuotas Australijos čiabuvių pasaulis“, skirta šio žemyno čiabuvių teisėms, menui, kultūrai ir jos išsaugojimui. Atidaryme dalyvavo ir Lietuvos garbės konsulė Šiaurės Australijoje Eglė Maria Garrick bei Australijoje gimęs ir tarp čiabuvių savanoriavęs skautas Tomas Adamavičius. Šiuo metu rengiama nauja paroda, pavadinimą gavusi nuo medžio tošies, dovanotos t. Antanui lietuvių jaunimo stovykloje Brazilijoje, ant kurios išlikęs užrašas: „A saudade aumenta o amor“ (liet. ilgesys augina meilę). Paroda liudys šalį palikusių lietuvių troškimą išlaikyti meilę prarastai tėvynei ir sukurti savo Lietuvą svečiose šalyse. Parodą planuojama atidaryti liepos pradžioje – Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo metu. Keliaujančios parodos pristatymas Lemonte, JAV. Dainos Čyvienės nuotr. Parodos „Taškuotas Australijos čiabuvių pasaulis“ atidarymas 2024 gegužės 9 d. Lojotekoje. T. Antanas su Tomu Adamavičiumi ir Egle Andrejevaite-Kvedariene. Karolinos Nadzeikaitės nuotr. 11 ATMINTIS
„Neegzistuoja skyrybos Katalikų Bažnyčioje, neegzistuoja!“ – praeidama pro šalį išgirdau būreliui moterų karštai aiškinant vyrą iš vienos bažnytinės bendruomenės. Deja, skiriasi ir katalikai, o skyrybas patiriantys žmonės kenčia, išgyvena atskirtį, pasimetimą, baimę ir kitus stiprius jausmus. Iširus šeimai susvyruoja pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, vertingumu, prarandamas saugumo jausmas. Dažnai Bažnyčios šeimų bendruomenėje dalyvavę žmonės po skyrybų pasijunta svetimi, jaučiasi nejaukiai; matydami darnias šeimas, skaudžiai išgyvena savo šeimos subyrėjimą. Skyrybos yra viena sunkiausiai išgyvenamų krizių, nes paveikia beveik visas gyvenimo sritis. Jas lydi vaikų auginimo vienam, buities iššūkiai, dalies draugų paradimas, pakitę santykiai su giminėmis, naujas – išsiskyrusiojo – statusas, neretai – pablogėjusios materialinės sąlygos, kartais – sunkūs ir ilgi teisiniai procesai. Tą įprasto gyvenimo griūtį atlaikyti ir ištverti vienam itin sunku. Aplinkiniai dažnai negali suprasti šių praradimų gylio, patys būna sutrikę, pavargę nuo išsiskyrusiojo ašarų, besikartojančių kalbų, depresijos ir, susidūrę su savo pačių bejėgyste padėti, skatina liautis gedėti, imtis veiklos, užmiršti įskaudinusį sutuoktinį ir gyventi toliau. Tačiau gijimas po skyrybų gali užtrukti. Sunkiai, skausmingai per skyrybas einantiems suaugusiesiems bei jų vaikams (beje, ne vien katalikams, o ir kitų konfesijų ar netikintiems žmonėms) daugiau nei dvidešimt metų pagalbą teikia Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“, įsikūręs Šv. Kazimiero bažnyčios varpinės bokšte ir nuo pat įsikūrimo palaikomas jėzuitų. Pradėjęs veiklą 2004 metais kaip Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“, išsiplėtus veikloms, 2015 metais pavadinimą pakeitė į talpesnį. Tačiau bazinė veikla – pagalba skyrybas patiriantiems suaugusiesiems bei jų vaikams – liko prioritetinė. „Bendrakeleivių“ tikslas – sutelkti skyrybas išgyvenančius žmones ir, teikiant psichologinę, sielovadinę, konsultacinę, edukacinę ir teisinę pagalbą, padėti jiems atsitiesti, pasijausti visaverčiais sociumo ir bažnytinės bendruomenės nariais, nepaisant skaudžios sudužusios šeimos patirties priimti save kaip vertingus ir viltingai gyventi toliau. Išsiskyrusiųjų sielovadą į Lietuvą atvežė, pradėjo ir iki paskutiniųjų gyvenimo dienų ištikimai lydėjo neseniai į Tėvo namus Tėvo Antano Saulaičio atminimui Daiva Beliūnienė Sielovadininkė, asociacijos „Bendrakeleiviai“ pirmininkė Bendrystėje gyja išsiskyrusiųjų širdys 12 ATMINTIS
iškeliavęs kunigas Antanas Saulaitis, SJ. Jam atvykus į Lietuvą 1997 metais, tokia pagalba jau buvo teikiama Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje skyrybas patyrę žmonės nerado savo vietos Bažnyčioje, jautėsi nušalinti, nereikalingi, o Bažnyčios požiūris į išsiskyrusiuosius buvo, švelniai tariant, rezervuotas. 2000 metais Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje t. Antanas kartu su sielovadininke Elvyra Kučinskaite ir psichologe psichoterapeute dr. Rasa Bieliauskaite (vėliau visi trys tapo „Bendrakeleivių“ steigėjais) surinko grupę žmonių, nuo kurių skyrybų buvo praėjęs skirtingas laiko tarpas, tačiau skausmas neslūgo, negalėjimas atleisti stingdė gyvenimą, kaltė trikdė. Būrelis rinkdavosi kartą per mėnesį visus metus. Ieškant tinkamo formato, 2001 metais kita dešimties žmonių grupė dešimčiai kassavaitinių susitikimų (dabar išėjimo iš skyrybų krizės programą sudaro penkiolika kassavaitinių užsiėmimų) susirinko Šv. Kryžiaus namuose ir tai būtų galima laikyti 2004 metais įsteigtų „Bendrakeleivių“ pradžia. Šią grupę lankiau ir aš. Po skyrybų ilgai ir sunkiai išgyvenau šeimos iširimo, pažeistos savivertės sukeltą skausmą. Jutau, kad man netinka vien tik psichologinė pagalba, troškau, kad ji apimtų ir dvasinį gyvenimą. Todėl išsiskyrusiųjų sielovados atradimas man buvo tarsi stebuklas. Psichologijos ir sielovados metodų derinimo praktika pasaulyje laikoma viena veiksmingiausių gydant emociškai ir dvasiškai sužeistus žmones. „Bendrakeleiviai“ pirmieji Lietuvoje ėmė taikyti šį metodą, ir tai iki šiol mus išskiria iš paslaugas išsiskyrusiems teikiančiųjų būrio. „Bendrakeleivių“ sielovadininkų formacija remiasi ignaciškuoju dvasingumu, bet t. Antanas dar surašė „Bendrakeleivių dvasingumo pagrindus“, apibrėžiančius vadovų laikyseną palydimų žmonių atžvilgiu. Tų priesakų stengiamės laikytis. Padedant ir palaikant vadovams, išėjimo iš skyrybų krizės grupėje pripažįstamas skyrybas išgyvenančiojo skausmo gilumas, pagarbiai priimami dalyvio jausmai, individualus gedėjimo tempas. Skyrybų iššūkius patiriančiam žmogui labai svarbus padrąsinimas, nors ir mažiausio jo pasiekimo ar laimėjimo gijimo kelyje pastebėjimas, nes tai padeda patikėti savo jėgomis ir atsitiesti. Išsiskyrusiųjų grupes lankantys žmonės liudija, kaip svarbu turėti bendros patirties žmonių ratą, kuriame būtų galima išlieti jausmus, pati- „Bendrakeleivių“ steigėjai. Iš kairės: Rasa Bieliauskaitė, t. Antanas Saulaitis ir Elvyra Kučinskaitė. T. Antanas delno antspaudu užbaigia „Bendrakeleivių“ vėliavos kūrimo procesą 13 ATMINTIS
kėti baimes, saugioje ir konfidencialioje aplinkoje kalbėtis apie tai, kas yra sunkiausia, skaudžiausia, aktualiausia. Ne vieną stiprina kitų istorijose atpažinta jų pačių patirtis. Skyrybų krizėje atsidūrusiam žmogui labai svarbu įsitikinti, kad jis ne vienas, kad panašios patirties žmonių yra daugiau. Ne kartą girdėjau, kad žmonės labiausiai laukia susitikimo grupėje dienos, nes tai vienintelė saugi, atjautos ir priėmimo kupina erdvė, kur jie gali būti tokie, kokie yra, be kaukių, statusų, su nuogu savo skausmu ir trikdančiais subyrėjusios ar skeldėjančios šeimos iššūkiais. Juk žmogui, kuriam skauda, svarbiausia būti suprastam, priimtam, išklausytam. Užsiėmimuose vis labiau gilinantis į save bei situaciją, ateina laikas ne tik kitą, bet ir save, savo gyvenimą pamatyti tiesoje. O tuomet daryti išvadas, ieškoti sprendimų, ryžtis veiksmams, kuriuos daryti stabdė ne tik baimė. Galbūt – priimti tai kas vyksta, pasitikėti Dievo vedimu. Kai žmonės dalijasi skaudžiausiais, atviriausiais išgyvenimais, apie ką retas gali pasikalbėti net su artimais žmonėmis, mezgasi širdžių bendrystė. „Jaučiau, kad norisi daugiau ir giliau apie skyrybų situaciją pakalbėti su žmonėmis, kurie taip pat jas išgyvena. O būnant bendraminčių būryje lengviau išverti skausmą“, – sakė į „Bendrakeleivius“ atėjusi moteris. Paklausta kaip jautėsi po pirmojo susitikimo grupėje, prisipažino: „Tarsi grįžtum namo. Labai jauku, atvira, sava. Net neįprasta, kad tokia skaudžia patirtimi dalyviai dalinasi taip atvirai. Tai skatina ir pačią būti atviresnę.“ Kita programos dalyvė liudijo: „Patirtis labai stipri, gal net sukrečianti, kai atpažįsti savo išgyvenamas emocijas kitų veiduose, žodžiuose, kai net kūnuose matai panašų ir pažįstamą skausmą. Iš to buvimo kartu ir atvirumo kyla tokia bendrystė ir vienas kito atjauta, kokių niekur kitur nesu patyrusi.“ Saugumas grupėje augina pasitikėjimą, tuomet ir atsiverti galima giliau. Tas giluminis vienas kito girdėjimo ir priėmimo stebuklas yra brangus ir nepakartojamas. Tai patyręs, ilgėsies vėl. „Galbūt čia negavau tiesioginių atsakymų, – pasakojo dar viena grupelės lankytoja, – bet sulaukiau daug palaikymo ir suvokiau, kad tai, kaip jaučiuosi, yra normalu, kad normali jausmų ambivalencija, intensyvumas, normali ir nežinia, ir negalėjimas kontroliuoti gyvenimo aplinkybių. Grupėje ir bendrystėje tai priimti, su tuo gyventi lengviau nei vienatvėje. Jautiesi normalus tame keistame savo emociniame nenormalume.“ Patiriamas skausmas žmones suveda, o bendrystė gydo, mezgasi ryšiai. „Į grupę atėjau baisiai sunkiu laiku, kai ypač smarkiai reikėjo paramos ir pagalbos. Buvimas grupėje padėjo išsikapanoti iš baisaus sukrėtimo, atsitiesti, be to, davė keletą žmonių, su kuriais iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, pasikalbame, jau nebe grupėje, bet vis tiek palaikome tą skyrybų patirties normalizavimo praktiką, išklausome vieni kitų istorijų tęsinius, bendrau- „Bendrakeleiviai“ Šeimadienyje 2024 m. Administracijos vadovė Žiedūnė Šmakotinaitė, Daiva Beliūnienė, projektų koordinatorė Eglė Petravičiūtė. Tėvo Antano apsilankymas pas „Bendrakeleivius“ atvykus atostogų iš Amerikos 14 ATMINTIS
jame ir šeimomis – su vaikais. Manau, be grupės, šis atsitiesimo procesas būtų užtrukęs kur kas ilgiau ir galbūt viskas būtų vykę sudėtingiau, skausmingiau, su daugiau abejonių, savigraužos, atkryčių“, – svarstė kita dalyvė. Grupės draugai, su kuriais pereitas vienas sunkiausių gyvenimo etapų, tampa labai svarbūs. „Žinau, kad tais žmonėmis galiu visiškai pasitikėti. Gyvenimai visų klostosi labai skirtingai, bet, nepaisant to, ryšys, užmegztas skausme, matyt, yra labai tvirtas. Mes labai vienas kitą palaikome, džiaugiamės vieni kitų džiaugsmais, pakilimais, ir liūdime, jei kam nors sunkesnis laikotarpis. Ir žinau viena, kad su šiais žmonėmis galime kalbėtis apie bet ką. Labai džiaugiuosi, kad jie atėjo ir yra mano gyvenime“, – taip apie bendrakeleivius kalba Irutė. Aš, atsitiesusi po gniuždančių skyrybų, patyrusi sielovadinę pagalbą, praėjusi mokymus ir reikiamai pasirengusi, kaip sielovadininkė pirmąją išėjimo iš skyrybų krizės grupę palydėjau 2005 metais ir nuo to laiko jas lydžiu kasmet. Tai teikia gyvybės ir prasmės mano pačios gyvenimui, iki šiol tebejaučiu širdies troškimą tai daryti. Didelis džiaugsmas matyti po skyrybų atsitiesiantį žmogų, su viltimi akyse, tiesesniu dvasiniu stuburu, drąsa širdyje ir tikėjimu, kad, nepaisant to, kas atsitiko, pavyks gyventi toliau, išpildant savo pašaukimą, auginant vaikus, siekiant svajonių. Prisidėti prie to yra didžiulė malonė, už kurią esu dėkinga Kūrėjui. Gal todėl aš vis dar esu „Bendrakeleiviuose“. 15 ATMINTIS
Kai gyvenimas pakrypsta kita linkme Vinita Hampton Wright Po atsivertimo Ignacas Lojola atsidavė Dievo tarnystei. Jis įsivaizdavo, kad kaip piligrimas turėtų vykti į Jeruzalę – Jėzaus gyventose vietose melstis, atgailauti ir ten tarp žmonių atlikti Dievo darbą. Šiandien daugelį krikščionių taip pat traukia keliauti ten, kur vaikščiojo Jėzus. Mes jaučiame, kad šis pasaulio regionas yra šventa žemė. Įdėjęs daug pastangų, Ignacas pagaliau pasiekė Jeruzalę. Tačiau ten ilgai neužtruko. Tuo metu Jeruzalė nebuvo saugi vieta. Pasitaikydavo, kad piligrimus nužudydavo arba pagrobdavo, už juos reikalaudami išpirkos. Tačiau Ignacas buvo taip įsitikinęs savo pašaukimu ten vykti, kad kai kurias šventas vietas aplankė slapta, be būtinos apsaugos. Kai už piligrimus krikščionis atsakingas pranciškonų vyresnysis pagrasino ekskomunika, Ignacas pasidavė ir mažiau nei po mėnesio grįžo į Ispaniją. Atsivertimas buvo didžiausias Ignaco gyvenimo posūkis. Tačiau po atsivertimo jo gyvenimas pakrypo netikėta linkme. Nusivylimas Jeruzalėje tikriausiai išmokė jį, kad įžvalgumas gali būti daugialypis ir kad puikūs tikslai bei troškimai ne visada veda prie akivaizdžių rezultatų. Mes taip pat esame tai patyrę, ar ne? Mūsų geri troškimai – netgi mūsų pašaukimas – vedė mus viena kryptimi, bet tada įvyko kažkas, ko nesitikėjome. Kaip reaguoti, kai taip atsitinka? 16
Nesigailėkite gerų troškimų ir ketinimų Dievas mus sukūrė, kad trokštume ir vėliau vadovautumėmės savo gerais troškimais. Pasikeitusi kryptis nereiškia, kad troškimas buvo klaidingas. Troškimai suteikia mums energijos veikti. Gero troškimo atpažinimas veda link Dievo svajonės mums. Tiesą sakant, kartais manome, kad mūsų troškimai veda prie konk- retaus ir vienintelio rezultato, kurį tuo metu galime įsivaizduoti. Bet galbūt Dievas tą troškimą mums įkvėpė dėl kitokio rezultato, nei mes manome tuo metu. Priimkite krypties pasikeitimą Ignacas nenorėjo palikti Jeruzalės, bet kai apsisprendė, ėmėsi veiksmų. Nėra prasmės kovoti su neišvengiamu dalyku. Kartais žlunga darbas, kuris, mūsų manymu, buvo tobulas. Mūsų suaugęs vaikas padaro sprendimą, su kuriuo nesutinkame. Socialinio teisingumo darbas, apie kurį svajojome, vis atidedamas dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių. Ar galime toliau eiti teisinga kryptimi? Ar galime atsispirti pagundai vis labiau apkartinti gyvenimą sau ir kitiems ir toliau ginčytis su žmonėmis ar su Dievu? Pasikliaukite Šventosios Dvasios kūrybiškumu Klaidinga manyti, kad gyvenimas gali judėti tik viena kryptimi arba kad tik vienas pasirinkimas yra teisingas. Šventoji Dvasia veikia mumyse, kad kasdien kurtų naujas galimybes augti ir daryti gerus darbus. Dievo plane nėra prarastų atvejų. Be to, kadangi gyvename pasaulyje, kupiname Dievo kūrinijos ir malonės, daugybė kelių veda į gerus rezultatus. Mes tiesiog negalime pamatyti visų galimybių iš savo ribotos perspektyvos. Šv. Ignacas Lojola patyrė įvairių gyvenimo pokyčių. Visą laiką jis vadovavosi Dievo duotu troškimu padėti kitiems ir vis labiau mylėti Jėzų, buvo žinomas kaip džiugus ir dėkingas žmogus, įsitikinęs, kad Dievo meilė apgaubia visas aplinkybes ir pokyčius. Nepavykę planai neabejotinai jį nuvylė, bet niekada nenuvylė ilgam. Jis pasitikėjo, kad Dievas vis tiek ves į galutinį tikslą – savo šlovę ir meilę. https://www.ignatianspirituality.com/three-ways-to-respond- when-life-goes-a-different-direction/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr. 17
Esame Daiva ir Jonas Junevičiai, Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios bendruomenės nariai. Džiaugiamės, kad prieš daugelį metų kaip žuvys pakliuvome į jėzuitų „tinklus“. Tai įvyko mums susidūrus su rimtu santuokos išbandymu, krize. Tuo metu buvome toli nuo Dievo ir Bažnyčios. Visas problemas ir sunkumus bandėme spręsti patys, savo jėgomis, kaip mokėjome, kaip supratome. Kai jau buvo labai sunku ir galvojome apie skyrybas, atsirado žmonių, kurie mums padėjo. Viena moteris iš Jonų bendruomenės pasiūlė dalyvauti judėjimo „Sutuoktinių susitikimai“ rekolekcijose. Ten pirmą kartą sutikome kunigus jėzuitus Aldoną Gudaitį ir Stasį Kazėną ir nuo tada prasidėjo bičiulystė, kuri tęsiasi iki šiol. Judėjimo „Sutuoktinių susitikimai“ ištakos siekia 1962 m., kai Barselonoje ispanų kunigas Gabrielis Calvo pradėjo rengti rekolekcijas sutuoktiniams Encuentro conyugal. Judėjimo programa į Lietuvą atvežta 1992 m. iš Lenkijos. Čia pirmosios tokio tipo rekolekcijos imtos organizuoti 1977–1978 m. Ilgainiui Lenkijoje Spotkania małżeńskie („Sutuoktinių susitikimai“) išsiplėtojo į savarankišką bažnytinį rekolekcinį judėjimą, kuris skleidėsi į gretimus kraštus, taip pat ir į Lietuvą. Pas mus savaitgalių organizavimu, metodinės medžiagos vertimu ir vedėjų – animatorių ugdymu rūpinosi gerai lietuvių kalbą išmokęs dominikonas t. Dariuszas Kantypowiczius. Jam išvykus į Lenkiją, 2000 m. judėjimo „Sutuoktinių susitikimai“ dvasinį palydėjimą perėmė jėzuitas t. Aldonas Gudaitis, prisidėjo jėzuitai t. Stasys Kazėnas, t. Eugenijus Puzynia, kiti kunigai bei seserys eucharistietės. 2004 m. rugpjūčio 15 d. Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba patvirtino „Sutuoktinių susitikimų“ statutą ir 2009 m. rugpjūčio Kai pakliūni į jėzuitų „tinklus“ 18 DVASINGUMAS
15 d. galutinai įteisino šį rekolekcinį judėjimą kaip „Popiežiškųjų teisių tarptautinę privačią tikinčiųjų draugiją“. Vatikane ji oficialiai patvirtinta anglišku pavadinimu „Encounter of Married Coup- les“, kiekvienai šaliai paliekant teisę vartoti pavadinimą vietos kalba. Judėjimą palydintys kunigai kartu su keliomis sutuoktinių poromis dalyvauja pamatinėse „Sutuoktinių susitikimų“ rekolekcijose, liudija kitoms poroms ir per dialogą padeda kurti gilesnius ryšius su savimi, sutuoktiniu, kitais žmonėmis ir Dievu. Mūsų dalyvavimas šio judėjimo rekolekcijose ir įsitraukimas į aktyvią tarnystę padėjo „atrasti“ gyvą tikėjimą, bendrą veiklą poroje, kaip sutuoktiniams sugrįžti vienam prie kito, apmąstyti tarpusavio ryšį, naujai suvokti pasikalbėjimų bei bendro laiko svarbą, suprasti savo pašaukimą kaip Dievo planą ir patirti, kaip kitų porų liudijimai padeda mokytis dialogo, t. y. bendravimo būdo, vedančio į asmenybių susitikimą. Klausytis svarbiau nei kalbėti, suprasti svarbiau nei vertinti, dalytis geriau nei diskutuoti, ir visa tai vainikuoja atleidimas. Šiuos dialogo principus stengiamės naudoti kasdieniame gyvenime. Labai svarbu tai, kad šis gyvenimo posūkis mus atvedė į Šv. Jonų bažnyčią. Šiemet jau 20 metų, kai mes aktyviai dalyvaujame judėjimo „Sutuoktinių susitikimai“ veikloje. Ši bendruomenė ir kitos poros mums yra kaip šeima, padedanti gyventi mūsų pašaukimu. Santuokoje mums reikalingi kiti žmonės, t. y. poros ir bendrystė su jomis, – tai padeda spręsti problemas, įveikti kylančias krizes. Savo patirtimi ir mes dalijamės su kitomis poromis. Prieš daugelį metų Šv. Jonų bažnyčioje tuomet tarnavęs t. Stasys Kazėnas mums pasiūlė pradėti vesti užsiėmimus sužadėtiniams, norintiems tuoktis Šv. Jonų bažnyčioje. Kartu su juo ir kitomis bendruomenės poromis sužadėtinius santuokai rengėme pagal Lietuvos šeimos centro (LŠC) programas. Prieš keletą metų, gavę LŠC pritarimą, užsiėmimus sužadėtiniams pradėjome vesti pagal judėjimo „Sutuoktinių susitikimai“ programą sužadėtiniams, kuri mums yra artimesnė. Išvykus t. Stasiui, sužadėtinius drauge su mumis toliau palydi dabartinis bažnyčios rektorius t. Vidmantas Šimkūnas ir (ar) sesė eucharistietė Aistė Balčiūnaitė. Kiekvienais metais santuokai rengiasi apie 20 porų. Labai džiugu matyti, kai viena kita sužadėtinių pora ir po santuokos lieka Šv. Jonų bažnyčioje ir įsitraukia į bendruomenės veiklas. Šiandien dėkojame Dievui, kad kažkada mus suvedė su tėvais jėzuitais. Dalyvavome ir tebedalyvaujame rekolekcijose, ugdančiose ignaciškąjį dvasingumą. Puoselėjame artimus ir draugiškus ryšius su tėvais jėzuitais. Tai labai svarbu ir brangu kiekvienam iš mudviejų bei mums kaip sutuoktinių porai. 19 DVASINGUMAS
Už daugelį geriausių dalykų esu skolingas moteriškajai giminei: motinai, mokytojai, žmonai, draugėms, galiausiai – dukroms. Tikriausiai dar nemokėjau gerai vaikščioti, o ant motinos rankų jau buvau aplankęs garsiausias Vilniaus šventoves. Vėliau mane tempdavo, na, jei norite mandagiau, – vesdavo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir neklausdavo, noriu to ar nenoriu, o aš neklausdavau, kokia to ėjimo prasmė. Galbūt prasmė pačiame ėjime?.. Kai buvau pradinių klasių moksleivis, sekmadieniais motina dažnai likdavo namie su mano jaunesniais broliais, o mane į bažnyčią išlydėdavo vieną. Duodavo du rublius, vieną – rinkliavai, o kitą galėdavau išleisti kinui ir ledams. Motina, nujausdama mano minčių vingius, pareikšdavo, kad ją gal ir galiu apgauti, bet viską matančio Dievo... Na, suprask, abu rubliai turi būti išleisti pagal paskirtį. Grįžus namo lyg tarp kitko paklausdavo, apie ką pamokslas ar evangelija, o išgirdusi, kad kunigas vėl barė girtuok- lius, ramiai tęsdavo namų ruošą. Taip prasidėjo mano asmeninė pažintis su „viską matančiu Dievu“ ir kelias į bendruomenę. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad praleidau dar vieną labai svarbų dalyką, kurio prasmės vaikas būdamas nesupratau, tačiau kuris giliai įsirėžė į širdį, – tai susitikimas su Jėzumi jo kančios kelyje. Kai man buvo ketveri ar penkeri metai, motina dažnai skaitydavo pasakas, bet vieną vakarą (gal pasakų knyga pasibaigė) atsivertė Vilniaus Kalvarijų knygelę ir pradėjo skaityti: pirmoji stotis, antroji stotis... Jėzus ramina verkiančias moteris... Jėzus sutinka savo motiną... Jėzus nuplakamas, kalamas prie kryžiaus... Dėkoju, Jėzau, kad per mano motinos norą melstis leidai man Tave sutikti kryžiaus kelyje... Dar norėčiau padėkoti mokyklos pionierių vadovei. Nežinau, kaip jos pareigybė tiksliai skamba, nežinau net vardo ar pavardės. Nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, bet ačiū už parodytą dėmesį. Ji atsirasdavo netikėtai per matematikos ar geografijos pamoką, liepdavo atsistoti tiems, kas ne pionieriai. Užduodavo keletą klausimų: kodėl ne pionierius? gal blogai mokaisi? eini į bažnyčią? Diagnozė aiški – tikintis, ir taip pat paskubomis ji išnykdavo iki kito karto. Ačiū už šituos klausimus. Bažnyčia man Alfonsas Vinclovas Kaip mane surado... 20 DVASINGUMAS
tebuvo vieta, kur renkasi tikintys žmonės, tačiau šitas smulkus terorizmas padėjo pamatyti Bažnyčią kaip bendruomenę, su kuria gera būti ir suvokti – aš priklausau šitai bendruomenei. Tuo metu dar nepastebėdavau, kad kažkas skiria daug savo laiko ir meilės tam, kad man būtų gera, kad aš augčiau tikėjimu. Kažkas organizuoja ekskursiją po Žemaitiją, kažkas – susitikimus su kunigais, kažkas rengia rekolekcijas, kažkas pakviečia pas Eucharistijos bičiulius. Viena iš tų kažkas – tai kukli moteris, vardu Verutė, dabar man atrodo lyg įsikūnijusi Veronika, kuri kryžiaus kelyje nušluostė Jėzui veidą ir tą atvaizdą mums, paaugliams ir jaunuoliams, parodė. Mes ją vadindavome antra mama... Ačiū tau, Verute, kad padėjai suprasti, jog Bažnyčia – tai ne tik mūro sienos ir altorius, bet pirmiausia mylinčios ir pasiaukojančios širdys, sekančios Jėzumi. Kad buvimas Jėzau mokiniu turi savo kainą, patyriau būdamas antro kurso studentu. Vasaros metu dalyvavau rekolekcijose prie Molėtų, kurias organizavo kun. Ričardas Černiauskas, vedė kun. Jonas Kauneckas (dabar vysk. emeritas). Saugumiečiai susekė... Nesileisiu į detales, bet nuosprendis – pašalintas iš universiteto už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, – buvo įvykdytas. Taip iki šiol likau beraštis ir netikintis mokslu. Su žmona Loreta Šv. Jonų bažnyčioje. T. V. Šimkūno nuotr. 21 DVASINGUMAS
Kad Kristaus mokinių bendruomenė nėra tik parapinių bend- ruomenių suma, padėjo pajausti ir suprasti Eucharistijos bičiulių judėjimas. Iš jų mokiausi drąsos ir pasitikėjimo Dievu, kai nesiseka, per juos patyriau Dievo meilę ir atsidavimą mums. Ačiū Jums, mieli Bičiuliai. Tikėjimas ne auga vien kylančia linija, bet tarsi upelis daro vingius, sutinka kliūčių ir išsilieja į platesnį tvenkinėlį; kartais jį maitina šaltiniai ar lietaus vanduo, o neretai ištinka sausra ir atrodo, kad jis gali visai išnykti, tačiau visada savo vandenis neša į tikslą, kur subėga su kitais upokšniais ir upėmis... Nutolau nuo savo gimtosios parapijos, mudu su žmona blaškėmės po Vilniaus bažnyčias, ieškodami, kur protingesnis kunigas sako geresnius pamokslus, ilgiausiai užsibuvome katedroje (kurį laiką negalėjome atsidžiaugti atgauta šventove), kol galiausiai atsidūrėme Šv. Jonų bažnyčioje. Motyvai paprasti: žmona Loreta dirba universitete, o bažnyčioje tarnaujantis kunigas Eitvydas Merkys – mano bičiulis. Gal pabandom čia įleisti šaknis? Nespėjus kaip reikiant kojų apšilti, pirmas iššūkis – bičiulis kunigas išeina į kitą bažnyčią, o dalis bendruomenės žmonių kažin kur dingsta. Apie ką mes buriamės, kas mus sieja? Žinoma, Eucharistijos šventimas, tačiau labai svarbūs ir žmonės, su kuriais Ta Duona dalijamės, juk taip smagu šv. Mišioms pasibaigus dar kokią valandą prie bažnyčios durų šnektelėti. ...Šv. Ignaco Dvasinės pratybos veikia kaip rišamoji medžiaga, cementas. Nebuvau pratęs šnekėti apie tikėjimą ar dvasines patirtis. Per šias pratybas išmokau išgirsti kitą. Turi klausyti, kad galėtum atliepti. Pamažu tas kitas tampa savas, tolimas tampa artimas. Baigę pratybas, nenorėjome išsibėgioti. Bendrystė turi tęstis. Taip bažnyčioje gimė šeimų būrelis. Penktadieniais rinkdavomės skaityti Šventąjį Raštą. Neseniai buvome įsikraustę į naują butą, patogų privažiuoti, todėl dažniausiai susirinkimai vykdavo mūsų namuose. Skaitomas Dievo žodis persipindavo su mūsų kasdieniais rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais, su laimėjimais ir praradimais. Jis tarsi nejučiomis įsiterpė į mūsų gyvenimus ir tapo mūsų savastimi. Vaikai augo gretimame kambaryje – ir savi, ir tie, kurie ateidavo su tėvais. Augome ir mes tikėjimu. Durys buvo visiems atviros, vieni ateidavo dažniau, kiti – kai reikėdavo paguodos ar palaikymo, dar kiti atsivesdavo naują žmogų, kuriam reikėjo bendrystės. Visus mus jungė ta pati Dvasia. Vaikai užaugo, šeimų būrelį pakeitė Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė. Ne vienas, užkrėstas ignaciškojo dvasingumo, pasirinko tokį keliavimo su Jėzumi būdą, reikalaujantį ir drausmės, ir įsipareigojimo. Pusę savo gyvenimo Bažnyčioje buvau vartotojas, – kad aš gerai jausčiausi, darbavosi kiti. Pasirinkdamas Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę, galbūt nesąmoningai pasirinkau tai, ko vengiau ir stokojau, – būtent drausmę ir įsipareigojimą. 22 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==