Jėzuitai 2025 1 Keliaujame drauge
4 Jėzuitai 2025 1 Mielieji žurnalo skaitytojai, jėzuitų veiklos rėmėjai, bičiuliai, džiaugiamės, kad vėl atsiverčiate mūsų žurnalą. Šį kartą jums siūlome straipsnius apie kelionę per Dievo nušviestą kasdienybę, apie fizinės ir dvasinės piligrimystės aspektus, apie asmenines tikėjimo patirtis bei jėzuitų tarnystę šiandien ir seniau. Būsime ne veltui stengęsi, jei tarp įvairių tekstų rasite tokių, kurie jus praturtins, o gal ir sustiprins, įkvėps drąsos, pasitikėjimo savimi, primindami, kad įvairiais keliais Dievo link keliaujame kartu. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – Šv. Sebastijono už mūrų bazilikos Romoje lubų fragmentas. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė DVASINGUMAS 1 Kada tampame vilties piligrimais 4 Piligrimystė su šv. Ignacu 6 Ekologija ir Dvasinės pratybos 10 Kasdien keliauti su Viešpačiu 18 Klausytis Dievo per vaizduotę 20 Jėzuitiški mano pamatai 25 Ganytojo rūpestis 35 Pas ką veda Kelio Mergelė? MISIJA 29 Jėzuitų misija Latvijoje tęsiasi ISTORIJA 31 Talentingasis poetas jėzuitas PROVINCIJOJE 37 Jėzuitiškojo ugdymo(si) oazė
2024 m. gruodžio 24-osios vakare, atidarydamas Šv. Petro bazilikos Jubiliejinių metų duris, popiežius Pranciškus Bažnyčioje pradėjo Jubiliejinius metus, duodamas pradžią ir daugybei pilig- riminių kelionių, pirmiausia – į Romą. T. Michaelis Hainzas, SJ, knygoje „Piligrimystė“ rašo: „Pilig- rimystė turi savotiškos magijos. Ji žavi ir traukia šimtus tūkstančių, net milijonus įvairiausių socialinių sluoksnių ir kartų, pasaulėžiūrų ir tikėjimų žmonių leistis į nepatirtas, dažnai ilgas ir nepatogias keliones. Per pastaruosius 50 metų galima kalbėti apie tikrą piligrimystės bumą: 1970 m. tik 68 žmonės, įveikę paskutinius 100 km (pėsčiomis) arba 200 km (dviračiu ar asilu), gavo Šv. Jokūbo kelio į Santjago de Kompostelą piligrimo pažymėjimą. 2022 m. jų jau buvo daugiau nei 430 tūkstančių. Be plačiai išsišakojusio Šv. Jokūbo kelio tinklo, yra daugybė kitų – naujai sukur- tų – piligriminių maršrutų: Jeruzalės kelias, Via Francigena, arba Frankų ir romėnų kelias, Martyno kelias, Olavo kelias, maždaug 2500 km ilgio Liuterio kelias ir kt. Esama ir trumpesnių maršrutų, pvz., Ignaco kelias, Pranciškaus kelias, Ekumeninis piligriminis kelias, Tylos kelias, Lėtėjimo kelias, Knygos kelias ir daugelis kitų. Europoje yra apie 6 tūkst. krikščioniškųjų piligrimystės vietų, kurios kasmet pritraukia iki 70 mln. piligrimų. Jungtinių Tautų Turizmo organizacijos skaičiavimais, kasmet visame pasaulyje piligriminėse kelionėse į religines vietas dalyvauja apie 330 mln. žmonių. Tai sudaro beveik trečdalį visų ne verslo kelionių.“ Ir vis dėlto nėra paprasta paaiškinti, kas yra piligrimystė. Kaip religinė praktika, ji nuo neatmenamų laikų aptinkama daugelyje religijų: judaizme – į Sichemą, Bet-Elį ir Beer Šebą, į senąją Jeruzalės šventyklą, prie dabartinės Raudų sienos ir prie garsių rabinų kapų; hinduizme – į tirthą (upių brastas) ar į Kumbh Melą – vieną didžiausių religinių festivalių Indijoje; budizme – į keturias vietas, susijusias su Budos gyvenimu: Lumbinį, Bodh Gają, Sarnathą ir Kušinagarą; islamo išpažinėjams tokios piligrimystės yra hadžas, umra ir zijara, o mes keliaujame į krikščionims šventas vietas ir pas šventus žmones – tiek mirusius (lankydami relikvijas), tiek gyvus. Kada tampame vilties piligrimais T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 1 DVASINGUMAS
Kas gi yra piligrimystė? Pirmiausia, tai galėtų būti kokių nors religinių motyvų įkvėpta kelionė. Painiavos įneša turizmo pramonė, kuri ją mato kaip verslo modelį. Todėl galime klausti, kuo gi piligriminė kelionė skiriasi nuo turistinės? Jos abi turi daug bendra, abiem būdingas judėjimas tikslo link. Piligrimus ir turistus domina pakylėjanti patirtis, tam tikras atsipalaidavimas ir akiratį plečiantys dalykai. Tačiau piligrimai pasakoja, kaip kartais grynai turistinės kelionės metu prasideda vidinė, sakytume, dvasinė kelionė. Ji giliau prakalbina keliaujantį ir tampa reikšminga jo gyvenimui – daugiau nei vien pažintinė ar turistinė. Piligrimai, kaip ir turistai, gali keliauti įvairiomis transporto priemonėmis ar eiti pėsčiomis, naudotis turistine infrastruktūra ir rengtis pagal oro sąlygas, tačiau tikra piligrimystė prasideda tada, kai išorinė kelionė tampa ir vidine – dvasine. Šiandien ji nebūtinai reiškia religinių patirčių, sakytume, Dievo ieškojimą, tai gali būti ir prasmės ar savęs paieškos. Popiežius Pranciškus dažnai kalba apie gyvenimą kaip apie piligrimystę, o paskutiniu metu – ir apie vilties piligrimystę, t. y. nuolatinę tikėjimo kelionę nebijant iššūkių ir sunkumų. Vilties piligrimai – tai žmonės, kurie, įkvėpti Evangelijos, liudija viltį savo gyvenimu, veikla ir tarnyste kitiems. Viltis nėra vien naivus optimizmas ar paprasta ateities projekcija – tai gili, tikėjimu pagrįsta laikysena, leidžianti žmogui keliauti per gyvenimą pasitikint Dievo gailestingumu ir meile. Viltis – ne iliuzija, bet reali jėga, kuri padeda žmonėms įveikti sunkumus, likti ištikimiems Dievui net tada, kai atrodo, jog viskas prarasta. Viltis skatina nebijoti ateities ir suvokti, kad net tamsiausiomis akimirkomis Dievas yra šalia. Ši piligrimystė vyksta kasdienybėje – per šeimos gyvenimą, darbą, tarnystę kitiems, maldą ir tikėjimo liudijimą. Vilties pilig- rimai – tai žmonės, savo gyvenimu liudijantys krikščioniškąją viltį. Tai gali būti paprasti tikintieji, kunigai, vienuoliai ar pasauliečiai, savo veikla ar laikysena skatinantys kitus nepasiduoti nevilčiai. Popiežius Pranciškus kaip vilties pavyzdžius dažnai mini šventuosius, kurie sunkiais laikais liko ištikimi tikėjimui, taip pat paprastus žmones, tyliai, bet atkakliai ir ištikimai nešančius viltį kitiems. Tokie vilties piligrimai dažnai veikia nepastebimai, tačiau jų darbas yra esminis. Tai gali būti socialiniai darbuotojai, medikai, mokytojai, savanoriai, padedantys vargstantiems, sergantiems, vienišiems. Taip pat tai yra šeimos tėvai ir motinos, apgaubiantys savo vaikus tikėjimu ir meile, mokydami juos pasitikėti Dievu. Tai gali būti ir žmonės, savo kasdieniu gyvenimu bei malda primenantys pasauliui, kad Dievas niekada neapleidžia žmogaus. 2 DVASINGUMAS
Vilties piligrimystė yra kelias, kuriuo eidamas krikščionis atranda tikrąjį džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Popiežius Pranciškus kviečia kiekvieną žmogų tapti vilties piligrimu, savo gyvenimu liudyti tikėjimą ir skleisti gėrį pasaulyje. Tai nėra lengvas kelias, tačiau jis kupinas prasmės ir leidžia žmonėms atrasti Dievo artumą net sunkiausiose situacijose. Vilties piligrimai yra tie, kurie nenustoja tikėti geresne ateitimi, kurie savo malda, darbais ir pasiaukojimu kuria meilės ir užuojautos kupiną pasaulį. Jie yra gyvas Evangelijos liudijimas, rodantis, kad Dievas niekada neapleidžia žmogaus ir kad viltis visada yra įmanoma ir prasminga. Šitaip svarstant, gali susidaryti įspūdis, kad piligriminės kelionės, susijusios su tikru keliavimu, netenka prasmės. Ir vis dėlto, jei kelionė, be pažintinių patirčių ar poilsio, pakylėja ir dvasiškai, įkvepia vilties, tampančios veiklios meilės tikrove, ją galime laikyti piligrimine, o jos keliautojus – vilties piligrimais. POPIEŽIUS PRANCIŠKUS RAGINA KIEKVIENĄ TIKINTĮJĮ TAPTI VILTIES PILIGRIMU SAVO KASDIENIAME GYVENIME. TAI GALIMA DARYTI ĮVAIRIAIS BŪDAIS: 1. Maldingu gyvenimu. Malda yra pagrindinis kelias stiprinti viltį. Ji leidžia žmogui pasitikėti Dievu ir priimti jo valią net tada, kai aplinkybės atrodo sudėtingos. 2. Dėkingumu ir pozityvumu. Viltis gimsta iš gebėjimo dėkoti už tai, kas jau duota, ir su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. 3. Pagalba kitiems. Viltis nėra tik asmeninis dalykas, ja turi būti dalijamasi su kitais. Net maži geri darbai gali tapti šviesa tamsoje. 4. Bendruomenėje. Viltis stiprėja, kai žmonės buriasi į bend- ruomenes, dalijasi savo tikėjimu ir remia vieni kitus. 5. Tiesa ir teisingumu. Stengiantis gyventi pagal Evangeliją, nebijoti stoti už tiesą ir kovoti su neteisybe. 6. Rūpinantis aplinka ir saugant gamtą. Tai yra ir vilties ženk- las ateities kartoms. T. V. Šimkūno nuotr. 3 DVASINGUMAS
Dar studijų metais labai susižavėjau Tomu Mertonu – žymiu XX a. rašytoju, vienuoliu, mistiku. Mane intrigavo ne tik jo asmeninė dvasinė kelionė, bet ir gebėjimas suprantamai perteikti giliausias krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Labai žavėjo jo gebėjimas rasti daug sąlyčio taškų su kitomis religijomis, ypač per patirtį. O mintys apie piligrimystę kaip geografinę ir vidinę kelionę, kurios esmė – ne tik fizinis judėjimas, bet ir dvasinis augimas bei Dievo ieškojimas, įsiminė visam laikui. Mertonas rašė, kad tikroji žmogaus kelionė yra vidinė – tai ėjimas savęs pažinimo ir Dievo link: „Mūsų gyvenimas yra piligrimystė į tiesą, o tiesa yra tai, kas mus išlaisvina.“ Piligrimystė nėra tik ėjimas į šventą vietą, bet ir nuolatinis sielos atsivėrimas didingesnei realybei: „Tikrasis tikslas yra ne pasiekti vietą, o būti pakeliui atvira širdimi.“ Mūsų kelionė į Romą su mokytojais iš Šiaulių, Kauno ir Vilniaus jėzuitų mokyklų – tai ignaciškosios lyderystės programos dalis. Tikslas – keliauti šv. Ignaco Lojolos vietomis, aplankant didžiąsias bazilikas, kaip darė pirmieji jėzuitai prieš iškilmingus paskutiniuosius įžadus. Beje, visas Ignaco gyvenimas ir mokymas yra kvietimas į piligrimystę, apimančią fizinį judėjimą, vidinį atsivertimą ir nuolatinį Dievo valios ieškojimą. Ignacas į gyvenimą žvelgė kaip į kelionę, kurioje žmogus, vadovaujamas Dievo Dvasios, ieško, kur Dievas jį šaukia. Jis pabrėžė mobilumą ir pasirengimą keliauti ten, kur reikalinga tarnystė. Ignacas save vadino „piligrimu“, o jėzuitų ordino nariai buvo skaPiligrimystė su šv. Ignacu T. Vytautas Sadauskas, SJ 4 DVASINGUMAS
tinami būti „pasaulio piligrimais“ – neprisirišti prie vietos ar ko nors kito, bet eiti ten, kur Dievas siunčia. Ši idėja atspindi piligrimystės esmę: atvirumą, pasitikėjimą ir ėjimą su tikėjimu, net jei kelias neaiškus. Kalbėdamas apie dvasinę piligrimystę, Mertonas akcentavo vidinę kontempliaciją ir tylą, o Ignacas – išorinį veikimą ir jo apmąstymą. Lankydami didžiąsias bazilikas, didesnį dė- mesį skyrėme su šv. Ignacu susijusiomis vietomis, ypač jo kambarėliams ir Švč. Jėzaus Vardo bažnyčiai. Čia mes lankėmės du kartus, pirmą kartą siekdami daugiau apie šią vietą sužinoti, antrą – pasimelsti. Tiesą sakant, ne didingosios bazilikos su aukštais skliautais ir puošnia architektūra daugumai paliko giliausią įspūdį. Jos neabejotinai įkvepia savo didybe, bet tikroji širdies ramybė ir emocijų banga užplūdo būtent esant Ignaco kambarėliuose. Šios kuklios patalpos, alsuojančios intymumu, su paprastais baldais ir šventajam priklausiusiais daiktais, liudija jo žmogišką artumą. Čia nėra vietos pompastiškumui – tik tyli šventumo jėga, kurią jutome kiekviename kampelyje. Būtent čia, tarp šių sienų, kilo stipriausios emocijos – noras pabūti, giliai įkvėpti ramybės, melstis ir dar kartą sugrįžti. Tai buvo erdvė, kuri ne tik priartino šv. Ignaco asmenybę, bet ir kvietė mus pačius rinktis panašų dvasinį kelią, jungiantį veiksmą ir kontempliaciją. Šv. Ignaco Dvasinės pratybos yra tarsi vidinės piligrimystės vadovas. Jose jis kviečia žmogų keliauti per savo sielos gelmes – apmąstyti savo gyvenimą ir susieti jį su Kristaus gyvenimo istorija. Iš jų kyla ignaciškosios refleksijos svarba asmeniniame gyvenime ir pedagogikoje. Todėl kiekvieną vakarą po dienos įspūdžių susėdę ratu prisimindavome dieną lankytas vietas ir kaip jos paveikė mus, kas teikė džiaugsmą, o kas liūdino, kada jautėme tikrą santykį su kitais, kokia dienos akimirka ryškiausia. Ši refleksija skatino irtis į sielos gilumą ir atpažinti ypač tas akimirkas, kurios įkvėpė ir augino mūsų tikėjimą, viltį ir meilę, įprasmindamos fizinę piligrimystę. Dėl popiežiaus Pranciškaus ligos neįvyko bendroji audiencija, tačiau lydėjome jį savo malda. Atsiliepdami į popiežiaus raginimą būti vilties piligrimais, keliaujame su viltimis, suprasdami jos svarbą ir ieškodami šviesos savo gyvenime bei pasaulio įvykiuose. Šv. Ignaco kambariuose. T. V. Sadausko nuotr. 5 DVASINGUMAS
T. Mindaugas Malinauskas, SJ Ekologija ir Dvasinės pratybos Prieš penkerius metus Jėzaus Draugija priėmė Apaštalines pirmenybes 2019–2029 metams. Tai – atsinaujinusi Draugijos pastanga grįžti prie savo šaknų ir toliau bendradarbiauti su Jėzumi šiandien. Šalia kitų trijų pirmenybių (padėti kitiems atrasti Dievą pasitelkiant Dvasines pratybas; keliauti kartu su pasaulio atstumtaisiais; lydėti jaunimą į vilties kupiną ateitį), Draugija iškėlė ketvirtąją – rūpintis bendrais pasaulio namais. Tai yra bendradarbiaujant su kitais analizuoti susiklosčiusią ekologinę situaciją ir spręsti, kaip gydyti pasaulio žaizdas, keičiant žalingus žmogaus įpročius gamtai, vystant alternatyvius gyvenimo modelius, paremtus pagarba kūrinijai, skiriant daugiau dėmesio regionams, kuriems kyla ekologinė grėsmė, bei vandenynų globai. Šiuo straipsniu norėčiau pristatyti ekologijos viziją, paremtą šv. Ignaco Dvasinėmis pratybomis ir dvasingumu. Tai, kad gražus, nuostabos vertas pasaulis su visa kūrinijos įvairove yra ištiktas ekologinės krizės, ne tik kelia neigiamų emocijų, bet ir meta iššūkį – kiekvieną žmogų kviečia atsakingai ir pagal savo jėgas, žinias bei gera valia prisidėti prie krizės sprendimo. Kalbėti šia tema – tai bandyti atkurti teisingumą, todėl tai nėra nei malonu, nei lengva. Kaip ir susidūrus su bet kokiu kitu neteisingumu, taip ir ekologijos krizės atveju svarbu matyti realybę, ją vertinti kritiškai, bet konstruktyviai, kalbėti tiesą, kad ir kokia ji būtų. O tikroji tiesa yra Dieve ir būtent ji laisvina. Kadangi ekologijos krizė ir poreikis ja rūpintis yra itin didelis, kiekviena žmogiškos veiklos sritis savaip turėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo kaip gėrio visiems pasaulio gyventojams. Šv. Ignaco dvasiniai principai, atskleisti jo Dvasinėse pratybose, – tai troškimas ir mėginimas pasiūlyti dvasines priemones požiūriui ir laikysenai keisti prisiimant didesnę atsakomybę ir konkrečiai veikiant dėl pasaulio gerinimo. Ignaco dvasingumas, skatinantis „ieškoti Dievo visuose dalykuose“ ir įgyvendinti Evangelijos žinią, yra pajėgus keisti žmogų, jo kasdienį įsipareigojimą pasaulio pašventinimui, kartu ir išmintingam ekologinės situacijos keitimui. Ekologijos krizė yra dvasinės kilmės. Ekologinės pusiausvyros griovimas, savo aplinkos naikinimas yra mūsų dvasinio santykio su Dievu krizės, į kurią per prievartą įtraukta kūrinija, rezultatas. Materialus pasaulis išreiškia dvasinio pasaulio santykį su Kūrėju. Neigdami Dievo buvimą ir jo tvarką materialiame pasaulyje, pavergiame jį savo savimeilei, savivalei, užgaidoms, nuodėmėms. Nepripažįstant Dievo buvimo pasaulyje, vis labiau tolstama nuo atsakomybės už jį. 6 DVASINGUMAS
Dievo vedamas, šv. Ignacas Lojola įsigilino į jo Žodį bei valią, tapdamas nauju žmogumi, ir pamažu atrado Dievo buvimą visur, išsilaisvindamas ne tik iš nuodėmių, bet ir visų netvarkingų egoistinių polinkių. Dvasinėse pratybose Ignacas aprašė ir savo dvasinę kelionę. Pratybas atliekantis kitas asmuo, panašiai kaip ir jis, asmeniškai gali susitikti savo ir viso pasaulio Kūrėją bei Atpirkėją, suvokti jo sukurto ir atpirkto pasaulio bei kiekvieno jo gyventojo vertę ir vietą Dievo plane: „Siela užsidega meile savo Kūrėjui ir Viešpačiui ir todėl jokio kūrinio žemėje nebegali mylėti dėl jo paties, o tik dėl jų visų Kūrėjo“ (DP, 316). Dvasinių pratybų įžangoje, „Pradžioje ir pagrinde“, sakoma, kad žmogus yra sukurtas Dievą garbinti, šlovinti, jam tarnauti ir per tai išgelbėti savo sielą, o visa kita, visa kūrinija, yra skirta padėti siekti šio tikslo. Todėl žmogus turi paklusti Dievui kaip savo Kūrėjui ir Valdovui, o kūrinijai ir gamtai ne vergauti, bet ją valdyti, tačiau su pagarba, atsakomybe ir meile, kaip elgiasi kuriantis Dievas. Pratybų pabaigoje, „Kontempliacijoje meilei įgyti“, kaip visos dvasinės kelionės viršūnėje, suvokiame, kad Dievas per kūriniją rodo save ir savo gerumą, galiausiai nori save atiduoti. Kadangi „Dievas gyvena kūriniuose“ (DP, 235), dėl manęs jis „veikia ir darbuojasi visuose sukurtuose daiktuose ant žemės paviršiaus“ (plg. DP, 236). Todėl ir visa kūrinija turi būti priimama kaip Dievo veikimo ir buvimo vieta. Kad žmogaus sprendimai ir pasirinkimai kitų kūrinių atžvilgiu būtų pagal Dievo valią, jis teikia „dovanas ir galias iš aukštybių“ (DP, 237). O kad tas dovanas žmogus priimtų savo gyvenimo tikslui pasiekti ir kūrinijai palaiminti, yra kviečiamas laisvai atsiduoti Dievo valiai, pavesdamas jam savo laisvę, atmintį, protą ir valią (plg. DP, 234). Šis laisvėjimas iš savimeilės ir savivalės tęsiasi per keturis Dvasinių pratybų etapus, trunkančius keturias savaites. PIRMĄJĄ PRATYBŲ SAVAITĘ žmogus kviečiamas prašyti malonės pažinti savo nuodėmingumą mylinčio ir gailestingo Dievo akivaizdoje, dėl to susigraudinti, atgailauti, keisti savimonę ir iš esmės atsiversti. Tai yra įmanoma tik patyrus gailestingą Dievo meilę ir jo dovanas visoje kūrinijoje. Žmogus tampa pajėgus prisiimti atsakomybę ir atpažinti kaltę prieš Dievą bei jo sukurtą kūriniją, darosi daug jautresnis ir ekologinės nuodėmės atžvilgiu. Dalykai, kurie tarsi žmogaus nelietė, tokie kaip pasaulio tarša, piktnaudžiavimas gamta, klimato kaita, bei iš to kylantis skausmas dėl ateities, pasaulio ir žmonių likimo, tampa labai aktualūs. Tačiau žmogus nepasmerkiamas už savo ekologinę nuodėmę, nes yra Dievo mylimas nusidėjėlis, o gamta, kūrinija, pasaulis išlieka pavaldūs Dievo tvarkai – ne kerštauja žmogui, bet visada yra pagalba jam, nors žmogus ir pamiršo savo atsakomybę bei rūpinimąsi ja. 7 DVASINGUMAS
ANTRĄJĄ SAVAITĘ stengiamasi labiau pažinti, pamilti Viešpatį Jėzų ir juo sekti. Taip krypsta jautrus dėmesys į jo įsikūnijimo kelionę šiame pasaulyje. Jis, būdamas Dievas, nepagailėjo savęs, bet tapo žmogumi, nes labai pamilo pasaulį – būtent šį, ne kokį kitą, su visomis ekologinėmis ir kitomis problemomis. Jėzus keliavo iš vietos į vietą, sutikdamas įvairių žmonių su jų poreikiais ir bėdomis, ėmė pavyzdžius iš gamtos, kad žmogus atpažintų juose save, ir visur meldėsi šlovindamas savo Tėvą – visko Kūrėją. Antrąją pratybų savaitę mes sutinkame ir kosminį Jėzų – Žodį, Logosą (plg. Jn 1, 1), per kurį viskas sukurta, viskas juo laikosi (plg. Kol 1, 15) ir viskas yra jam Tėvo atiduota (plg. Mt 11, 27). Rasti ryšį su juo – reiškia užmegzti santykį ir su visa kūrinija. TREČIOJI SAVAITĖ skirta suvokti Viešpaties kančios dėl mūsų vertę ir vienytis su Viešpačiu jo kryžiaus kelyje. Viešpaties kančioje telpa visos kūrinijos kankinimasis dėl žmogaus egoizmo, savanaudiškumo, silpnybių, aistrų ir nuodėmių. Viešpats Jėzus užsikrovė ant savęs žmonijos ir pasaulio ligas bei kančias. Jis – kančios vyras iki mirties, labiausiai žeminančios mirties ant kryžiaus. Visa pasaulio blogio ir negandų visuma krito ant Jėzaus. Jėzaus kančioje aidi kiekvieno pasaulio kūrinio verksmas ir aimana. Kryžiaus kelyje suvokiame ir pasiaukojimo svarbą. Gamtoje viskas rodo pasiaukojimą: grūdas atiduoda save, kad augtų, gyvūnai instinktyviai rūpinasi savo jaunikliais. Galiausiai žmogus savanoriška meilės auka ir gailestingumu išreiškia savo buvimą Dievo vaiku, kad pašventintų pasaulį. KETVIRTĄJĄ PRATYBŲ SAVAITĘ ieškome džiaugsmo su prisikėlusiu Jėzumi. Tai virsmas iš netekties, iš mirties ir išnykimo, kaip vienintelės pabaigos, į prisikėlimą amžinybei su Jėzumi. Per šventą Kristaus mirtį paliečiama mirties realybė, o per prisikėlimą atkuriamas Dievo žvilgsnis į ją: jei anksčiau mirtis reiškė žlugimą, dabar ji yra tik vartai į amžinai naują Kūriniją. Todėl ir gyvename, ir mirštame atsakingai, žinodami, kad už viską bus atlyginta to paties Teisėjo Jėzaus Kristaus. Kaip mokiniai išgyveno virsmą iš netekties, baimės, nevilties likti pasaulyje be Viešpaties, į prisikėlimą, naują pradžią, naują atsakomybę už pasaulio likimą, taip ir kiekvienas tikintysis tai gali patirti. Jėzaus prisikėlime turime visiškai naują ir drąsią viltį, kurios net mirtis negali sustabdyti, tad jau dabar galime pradėti atsakingai kurti naują pasaulį. 8 DVASINGUMAS
PRIEIKIME PRIE IŠVADŲ. Nors ir matydamas, kad pasaulis yra sužalotas ir ištiktas ekologinės krizės, bet per šv. Ignaco dvasingumą, atskleistą Dvasinėse pratybose, įsitvirtinęs Gerojoje Naujienoje žmogus gali tapti pajėgus suvokti savo kaltę dėl pasaulio ateities ir prisiimti atsakomybę kūrybingai rūpintis bendrais visų namais. Dvasinių pratybų dinamika padeda atkurti žmogaus santykį su Dievu, išgydo ir jo santykį su kūrinija. Jei Dievas sukūrė, pamilo pasaulį ir jį atperka, išgelbėja, tai ir perkeistas žmogus turi elgtis panašiai: kurti, mylėti, gydyti ir gelbėti. Nes kitas kelias – skriaudos, pykčio, baimės ar abejingumo – yra apgailėtinas. Žmonės nepajėgia visko kontroliuoti savo jėgomis ar išmanymu, visuomet reikalinga Dievo malonė, kuri pirmiausia keičia žmogų, o su juo ir visą aplinką, gamtą, pasaulį. Todėl verta priimti tą malonę per šv. Ignaco Dvasines pratybas, atpažįstant Dievo vaikų laisvę ir atsakomybę, nes „kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“, „su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 19.21). T. V. Šimkūno nuotr. 9 DVASINGUMAS
...Bandydama viską prisiminti, kaskart suprantu, kiek daug nuostabių dalykų man padovanota. Drauge noriu išpažinti, kad nesu verta ar išskirtinė. Taip sakau ne iš nusmukusios, tarsi kojinė, savivertės ar tariamo, puikybės kupino nuolankumo. Tiesiog šiandien, kai rašau, atrodo, kad yra labai netinkamas laikas kalbėti apie save... Bet, kaip sako apaštalas Paulius, „veik laiku ir nelaiku“. Tai bus mažas ignaciškųjų rekolekcijų patirties atskleidimas, nes tikrai galiu tvirtinti, jog gyvenimas iki ir po rekolekcijų pasikeitė vien tuo, kad tapo pilnas Dievo ir jo kalbėjimo. 2013-iaisiais ištinka eiliniai sunkūs laikai, kai savęs ir visko, kas su manimi, „nebepanešu“. Tad atsidūstu Viešpačiui, jog daugiau taip negaliu, ir imu maldauti, kad jis ką nors darytų. Iki to laiko jau buvau išmokusi „duoti Dievui laisvę“ veikti, nes žinojau, kad mano norai manęs niekur gerai nenuves. Netrukus prisiminiau apie Gyvenimo ir tikėjimo institutą. Jo tinklapyje pamačiau, kad būtent per mano atostogas vyks rekolekcijos „Dievo Sūnus“ ir, mano laimei, dar yra vietų. Taip pirmą kartą patyriau ignaciškąsias rekolekcijas tyloje; čia tylos buvo paisoma tiesiog didvyriškai. Mus mokė ne tik nesikalbėti tarpusavy, bet ir nesisveikinti, nežvelgti vienam į kitą valgant ar prasilenkiant miško takuose, nesiblaškyti ir susitelkti... Stebuklinga tai, kad nors tokiose rekolekcijose visi tylomis keliauja individuaRūta Lesnikauskaitė Kada ir kaip atpažįstame, jog kasdienio gyvenimo iššūkiuose nesame palikti vieni, kas padeda pamatyti juose veikiantį Dievą, dalijasi trejetas Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narių. Kasdien keliauti su Viešpačiu 10 DVASINGUMAS
lias dvasines keliones, joms pasibaigus su kai kuriais pasijusdavo užsimezgęs artimas, bičiuliškas ryšys, apie kurį Angelė Joknytė dainuoja: „Sėdėsim širdim susiglaudę, duoną ragausim – Meilės Duoną iš Viešpaties rankų.“ Kita svarbi pamoka, patirta jau pirmose rekolekcijose, – išbūti jose iki pabaigos, nes supratimas apie tai, kas vyko, ko Viešpats nori mokyti, ką parodyti, ateidavo paskutinį vakarą, dar dažniau – paskutinį rytą, besiruošiant pasidalyti rekolekcijų vaisiais. Be to, Gyvenimo ir tikėjimo instituto rekolekcijos visada siūlydavo dvasinį palydėjimą į kasdienos gyvenimą, su gairėmis, ką reikėtų daryti toliau. Žmonėms, neturintiems bendruomenės, tai yra labai svarbu. Tąkart išgirdusi apie dvasines pratybas, užsidegiau troškimu jas atlikti. Laukė netrumpa penkių vasarų kelionė. ...Rekolekcijų patirtys prasidėjo mažomis dovanėlėmis, kurios stiprino draugystę ir labai prakalbino mano širdį. Vėliau Dievo vedimas ir kalbėjimas man nebeatrodė toks aiškus, kito, glumino, kaip studijuojant – dalykai vis sudėtingėjo. Būsiu drąsi ir papasakosiu apie pradžios ir pabaigos patirtis. Jau nuo pat pradžių turiu taisyklę į rekolekcijas nesivežti jokio maisto – nežinau, iš kur atsirado toks pasiryžimas... Pirmose rekolekcijose tiesiog įkyriai užsimaniau saldainių. Kažkodėl buvo negana nuostabių maistą mums gaminusios Joanos Malinauskienės naminių pyragų... Svarsčiau, kad Kulautuvoje galėčiau nukeliauti iki parduotuvės, žinojau, kur ji yra, bet susilaikiau ir... atėjus ketvirtos valandos arbatėlės metui, ant stalo gulėjo mano išsvajotas saldumynas „Kregždutės“ pavidalu. Apsidžiaugiau kaip mažas vaikelis! Po to vykusio seminaro pradžioje t. Stasys Kazėnas, SJ, paklausė, kaip mums sekasi. Viena moteris pasakė: „Dievas mane įkvėpė nupirkti saldainių.“ Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu! Kadangi negalima kalbėtis, džiūgaudama parašiau jai laiškelį apie tai, kad tai man tų saldainių reikėjo, o ji atsakė, kad mano džiugesys buvo jai paguoda patiriamoje nepaguodoje. Kitas mano įprotis taip pat buvo panaudotas. Buvau ir esu sraigių gelbėtoja. Kai matau kokią iš lėto šliaužiant skersai kelią, kur potencialiai gali būti sutraiškyta, „paskraidinu“ į kitą pusę, judėjimo kryptimi... Keliaujant miško keliu taip ir nutiko. Tik patraukiau nelaimėlę, kai tuoj pat pravažiavo mašina. Dedant ją saugiai, mane perskrodė žodžiai: iki šiol tik sraiges gelbėjai... Oi! Ką? Labai sutrikau, suglumau, pasidarė apmaudžiai gėda. Norėčiau gelbėti žmones, pagalvojau pavymui. Čia peršasi klausimas, o kaipgi man sekasi? Šiandien atsakyčiau, kad kaip žmogui, kuriame gyvena avis ir drauge – net ne vilkas, o sėlinantis tigras ir tūnantis drakonas. Vėl atėjo sunkūs laikai, kai nežinau, kaip su daugeliu iškilusių dalykų dorotis. Bet tikiu, kad Viešpaties gelbstintis vedimas jau vyksta! 11 DVASINGUMAS
Pratybas baigiau 2019 metais. Ketvirtoji jų savaitė skirta Kristaus prisikėlimo šventimui ir susitikimams su visais, kurie pirmieji jį pamatė prisikėlusį, pradedant Marija – Šlovingąja, Nekaltai pradėtąja, Mama. Įsivaizdavau, kad tai bus labai džiugi patirtis, tiesiog pripildyta euforijos, tačiau mane įkyriai pradėjo varginti įvairios mintys. Net garsiai vijau jas šalin – neturėjau jokios ramybės. Paskutinį vakarą jau norėjau važiuoti namo, bet prisiminiau raginimą išbūti iki galo. Ryte, labai anksti, dar neprašvitus, prabudusi su sloguma širdyje, verkiau. Pradėjau ruoštis pasidalijimui dvasiniais vaisiais. Žvelgdama į užrašus, pamačiau paryškintą žodį: mūsų siekis yra prilįsti prie Jėzaus. Staiga mane tarsi žaibas pervėrė! Viskas, ką patyriau, tapo įvardijama. Per visas rekolekcijas atsiversdavau užrašus prisiminti, koks tiksliai tai žodis, kažkodėl jis man buvo labai įdomus – prilįsti... Svarsčiau, apie ką jis, ir diena iš dienos mano sąmonėje kūrėsi vaizdinys: iš pradžių tamsą retkarčiais skrodė šviesos blykstės, vėliau ėmiau matyti tranšėjas, kurių šonai aptaisyti pušimis, kaip filmuose apie karą. Mediena blizgėjo, lijo lietus. Pabaigoje pamačiau spygliuotą vielą. Juk tai karo vaizdai, juk tai karas! Karas, kuris vadinasi „prilįsti prie Jėzaus“. Esame kare! Jis nematomas, bet vis tiek labai žiaurus ir sekinantis. Štai ir dabar didžiausia kova yra rasti laiko maldai, priglusti širdimi prie Jėzaus – vienintelio teikiančio gyvenimą, sąmoningai priimti Kristų į širdį ir dar daug dalykų. Kas mane ištiko, sužinojau beveik po penkerių metų, klausydama apie Hezikijo Sinajiečio išskirtas gundymo pakopas: Pirmoji yra puolimas, antroji – mūsų ir piktųjų demonų minčių painiava. Trečioji yra sutikimas su jų siūlomomis mintimis apie blogį. Ket- virtoji – veiksmas, kurį padarai tai suvokdamas, t. y. nuodėmė. Todėl, jei blaivus protas bus dėmesingas ir ją atstums bei šauksis Viešpaties Jėzaus, sustabdys antpuolio augimą, jam neperėjus į kitą stadiją. Nes piktasis – bekūnis protas – yra įžūlus, jis negali apgauti sielų kitaip, kaip tik pasitelkdamas vaizdinius ir mintis. Tuomet supratau, kad pratybos gali tęstis net ne metus. Baigsiu nepabaiga. Rekolekcijose išgirdau juokaujant, kad trečiąją dieną mumyse „prisikelia“ senasis, ankstesnis žmogus. Rekolekcijose patiriamos malonės ir maldos vaisingumas skatina trokšti tęsti tokią pat intensyvią maldos kelionę, tačiau šį troškimą labai greitai nuneša kasdienybė su savo rūpesčiais, iššūkiais, pavargimu, apsileidimais... Ketvirtąją dvasinių pratybų savaitę tai prisiminusi meldžiau Viešpatį, kad tik neprisikeltų senasis žmogus! Nenoriu senojo! – baisėjausi aš... Viešpats maloningai išklausė – „trečiąją dieną“ prasidėjo savęs pažinimo kelionė: „Jonos knyga“, „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kėdėje“, „Sulinkusi moteris“, „12 gyvenimo taisyklių“ ir dar daug daug visko per tuos metus mane augino. Šį procesą galima pavadinti taip: vyksta šventovės (at)statymo darbai!.. 12 DVASINGUMAS
Tikriausiai visi esame stovėję prie degančio laužo. Jam pradedant degti, ugnis būna nedidelė, rami, bet vos tik gerai įsidegus malkoms ar papūtus stipresniam vėjui, liepsna stipriai šokteli ir reikia pasisaugoti, kad skraidančios žiežirbos nepridarytų žalos. Sudegus didžiajai daliai malkų, lieka žarijos, kurios dar ilgai rusena ir skleidžia šilumą. Laužas šildo, teikia šviesą, ramybę ir jaukumą, bet, kad jis degtų, reikia žmogaus pastangos. Panašiai yra su mūsų ir Dievo santykiu kasdienybėje – kartais jis labai stip- rus, kartais vos vos rusenantis, o kartais ramiai degantis. Bet aišku viena: kaip laužui degant reikia žmogaus pastangos, taip ir santykyje su Dievu, kad ryšys užsimegztų, reikia mūsų vidinio troškimo ir bent menkiausio išorinio judesio, nes Dievo širdis visada yra atgręžta į mus: „Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą“ (1 Kor 1, 9). Kai sutinki Gyvąjį Viešpatį, supranti, kad pažinti jį, vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų (plg. Jn 17, 3), ir yra amžinasis gyvenimas. Esu gimusi ir augusi tradicinių katalikų šeimoje, perdavusioje man tikėjimą, kuris buvo paremtas labiau vertybiniu pagrindu ir tuo metu man, kaip vaikui, nelabai suprantamais liturginiais Virginija Žičkaitė 13 DVASINGUMAS
veiksmais. Kasdieniame gyvenime tėvai mus auklėjo pagal Dievo įsakymus, sekmadieniais kartais nusivesdavo į šv. Mišias, kur liepdavo kartoti, ką „klapčiukai“ prie altoriaus daro. Taigi, gyvenome vadovaudamiesi taisykle, kad reikia daryti gera ir vengti blogo, idant Dievas nebaustų. Studijuojant teologiją susiformavo pojūtis, kad apie Dievą viską žinau: citavau Šventąjį Raštą, išmaniau Išganymo istoriją, Bažnyčios dokumentus, bet santykio su Dievu nebuvo. Dievas liko „danguje“, dar neįžengęs į mano gyvenimą. Jau baigus studijas pasitaikė proga nuvykti į Palendrių vienuolyną, kur patekau į Dvasinių pratybų „Pradžią ir pagrindą“ – ignaciškąsias rekolekcijas, atliekamas tyloje, nesikalbant tarpusavyje. Čia, kaip ir pranašas Elijas, tyloje sutikau Dievą: „Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis.“ Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste…“ (1 Kar 19, 11–13). Šis susitikimas pakeitė mano gyvenimą – Dievas iš dangaus „nusileido“ į kasdienybę. Jėzus įkūrė Bažnyčią – bendruomenę, kurioje mes galėtume liudyti tikėjimą ir dalintis tarpusavio meile. Po pirmųjų ignaciškųjų rekolekcijų t. Stasio Kazėno, SJ, buvau pakviesta į Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę, kuri ir tapo mano tiesiausiu keliu į Viešpatį kartu su bendruomeniškiais. Visos bendruomenės siūlomos dvasinės priemonės ir gyvenimo būdas man šiuo metu yra tinkamiausi. Tad kokios yra tos mano pastangos, padedančios išlaikyti draugystę su Dievu, „pasilikti jame“ kiekvieną dieną. Pirmiausia Biblija – malda su Šventuoju Raštu, kasdienis Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas – tai tarsi tos rusenančios žarijos, padedančios išlaikyti ramybę ir teikiančios įžvalgos kasdieniams pasirinkimams. Kitas labai svarbus momentas, padedantis palaikyti draugystę su Dievu – tai dienos peržvalga: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas“ (Įst 8, 2). Nors tai puiki priemonė pamatyti, kada, kur ir kaip Dievas veikė mano dienoje, bet kartu ji ir labai sunkiai įgyvendinama, nes kasdienis nuovargis ir rūpesčiai pasaulio dalykais atima laiką. Kai jau matau, kad žarijos ima gesti, kai pasaulio reikalai vis labiau įtraukia ir užsuka, reikia įmesti naujų „malkų“ – atsinaujinti, iš naujo atrasti ar sustiprinti draugystę su Dievu, todėl kasmet (su keliomis išimtimis) nuo 2006 m. išvažiuoju į ignaciš- kąsias rekolekcijas. Nuostabi dovana penkias septynias dienas būti tyloje su Viešpačiu, kai Dievo žodis, Eucharistija, dvasinis paT. V. Šimkūno nuotr. 14 DVASINGUMAS
lydėjimas ir visa aplinka yra išgyvenami kaip Dievo prisilietimai, susitikimai, sustiprinantys ir vėl iš naujo uždegantys tikėjimą. Nors dvasinių pratybų patirtis, visapusis ugdymas bendruomenėje, ignaciškojo dvasingumo pažinimas per šiuos 20 metų mane formavo ir kūrė, bet dažnai dvasinėje kelionėje tenka „pasimesti“. Tada vėl surasti kryptį, gyvenimo įvykius pamatyti Dievo šviesoje man padeda asmeninis dvasinis palydėjimas. Tai išskirtinė galimybė kalbėtis apie Dievą, apie maldos patirtį ir vidinius savo širdies judesius su žmogumi, turinčiu šios tarnystės dovaną, ir visai nesvarbu, kas jis: tėvas jėzuitas, sesė vienuolė ar pasaulietis, svarbu, kad tai yra pokalbis iš širdies į širdį... Kartais atrodo, kad mano santykis su Dievu yra labai buitiškas, paprastas, paremtas kasdieniais pokalbiais, dalykų svarstymu Dievo šviesoje, bet gal apie tokį santykį ir kalbėjo apaštalas Paulius Laiške korintiečiams: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31). Nežinau, koks turėtų būti tas gyvenimas su Dievu kasdienybėje, bet dėkoju, kad Jis atėjo į mano gyvenimą ir leido man Jį sutikti. 15 DVASINGUMAS
Jau septinti metai kartu su vyru kuriame mūsų šeimos fotoistoriją socialiniame tinkle. Jame viešai prieinama tik žinutė: „Vienos katalikiškos šeimos dienoraštis“. Vieną dieną mūsų paskyra sulaukė pastabos iš į ją įleisto svečio: „Tai kad čia beveik nėra nuotraukų iš bažnyčių. Eiliniai žmonės.“ Susimąsčiau, ar tikrai Tėvą esame įpratę rasti tik jo namuose? Kai buvau paprašyta papasakoti, kaip man ir mano šeimai sekasi gyventi su Dievu kasdienybėje, kažkodėl iškart prisiminiau šį komentarą. Tad apie tai, kaip Dievas gyvena kartu, o ne tik laukia manęs su šeima bažnyčioje, norėčiau papasakoti daugiau. Šv. Ignaco žodžius „rasti Dievą visur“ priimti tiesiogiai pirmiausia reikėjo drąsos. Išties turbūt šią malonę gavau tada, kai įtikinau save: „Nebijok!“ Nebijoti pripažinti, kad Jis visada šalia... Pats kasdieniškiausias pavyzdys gal būtų pusryčiai. Persižegnoju ir padėkoju už pagalbą ruošiant maistą, už produktus, kurie yra namuose. Arba per pietus kolegų jau nebestebina kryžiaus ženk- las, kurį darydama tuo pat metu prašau Tėvo laiminti maistą ruošusias moteris, produktus patiekusius ūkininkus. Padėkoju, kad leidžia man pailsėti ir pasimėgauti kitų ruoštais valgiais. Niekada neabejoju, kad ir „tarp puodų vaikšto Dievas“. Drąsa ir nuolankumas man tikrai reikalingi, kad tas santykis kasdienybėje nenutrūktų. Net ir nepaguodos metu, kuriuo netikėtai pernai tapo advento laikas, nenustojau viltis, kad Jis manęs laukia. Tik reikia išbūti! Pats tikriausias to įrodymas – dienos peržvalgose. Ir patiriant nepaguodą vis tiek kasdien yra už ką padėkoti Kūrėjui. Vieną vakarą ta padėka buvo už ramų vakaro maldos laiką, kai mažieji prie namų altorėlio neišdykavo, o tiesiog sėdėjo ir vartydami vaikišką Bibliją dalinosi savo įspūdžiais apie paveikslėlius. Trimečio itin mėgstama „namo, pastatyto ant uolos“ istorija ir tą kartą buvo favoritė. Nors tai pats paprasčiausias visos dienos momentas žmogaus akims, per peržvalgos laiką Viešpats jį išaugino į norą pasidalinti su savo Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės grupele. Tik tiek ir reikėjo. Atsinešti šią mažytę istoriją ir ją papasakoti, kad Šventoji Dvasia imtų veikti ir leistų Jį pajusti esant tarp mūsų. Išties, prieš septynerius metus visa širdimi giedotas „Viešpatie, išmokyk mus melstis“, ne tik kad buvo išklausytas, bet įsibėgėjo taip, jog saugos diržas čia jau mažų mažiausiai tampa privalomas. O pradėjus pažintį su bendruomene, šv. Ignacas savo Aistė Čyplytė-Junokienė 16 DVASINGUMAS
mokymu tik patvirtino, kad bet koks darbas ar veikla gali tapti malda, jei yra atliekama su meile ir Dievo garbei. Šią meilę ir garbę Dievui liudija ir abiejų mūsų vaikų vardai. Pasak gydytojų, mūsų šeima jų negalėjo susilaukti, o Kūrėjas parodė, kad medikai klydo. Tad dabar dėkojame Viešpačiui už mums dovanotą Dievo meilę – Amadėjų ir šlovė jam už Teoklėją. Atpažinti Dievo veikimą kasdienybėje nėra sunku, ypač kai žiūri iš ilgalaikės perspektyvos. Kai tas veikimas sutampa su mums dar nė nežinomu Jo planu. Susituokę ieškojome, kur apsigyventi. Apvaizdos dėka vyras tą dieną galėjo apžiūrėti tik vieną butą. Nors kilo tiek daug kliūčių dėl apžiūros, bet jame iškart jautėmės kaip namie. Po keleto dienų pamatėme, kad kitapus gatvės yra Šeimos centras. O bėgant metams sužinojome, kad prieš mūsų buto langus esantis darželis, kurį dabar turi galimybę lankyti mūsų vaikai, – katalikiškas. Tad tas atpažintas garstyčios grūdas praeities kasdienoje geba išaugti į didelį Dievo darbų medį mūsų dabarties gyvenime. Nežinau, į ką išaugs kiti maži kasdienos susidūrimai su Viešpaties veikimu, bet gera, kad galiu jį atpažinti ir šlovinti, pvz., vėlų vakarą po repeticijų grįžusi namo daugiabučių apsuptame kieme, kuris šiais laikais vos pravažiuojamas nuo sustatytų automobilių, kaip mylimiausiai [Jo] karalaitei radusi paliktą vienintelę vietą prie pat laiptinės durų. Arba prieš kelias dienas darant implanto korekciją gydytojams susidūrus su netikėtai kilusia sudėtinga situacija į pagalbą jiems kviečiau Dievą. Jaučiau, kad ta pagalba atvyko. Jos, beje, dažnai paprašau ir vykdama į darbą, nes Jo išminties, akylumo ir ramybės įvairiuose susitikimuose dažnai prireikia. Mūsų šeimos gyvenimas gražių Viešpaties darbų kupinas kasdien. Be Dievo pagalbos vien auginti jo vaikus tikrai būtų „misija neįmanoma“. Paminėsiu tik du įvykius, kurie mums tai primena. Vienas jų – dukros gimimas šv. Luko dieną. Vėluodama beveik dvi savaites, ji atėjo kaip tik tada, kaip patvirtinimas, kad labiau Juo (pasi)tikėtume. Antrasis – apie tai, kaip pavargęs žaisti lauke, sūnus paslapčia nusprendė vienas keliauti į už 3 km nuo aikštelės esančius namus. Dėkoju Dievui, kad tuo metu siuntė giminaičius, kuriuos jis atsitiktinai susitiko netoliese ir linksmas grįžo atgal. Tą akimirką išties galėjau suprasti Marijos ir Juozapo jauseną nukeliavus dienos kelią grįžtant iš Jeruzalės ir tarp bendrakeleivių neradus Jėzaus. Kuo labiau mokausi pasitikėti Dievu, tuo labiau matau, kaip jis veikia kiekvienoje smulkmenoje – net ir ten, kur anksčiau jo nė neieškojau, taip įprasmindamas kiekvieną mūsų šeimos dieną. 17 DVASINGUMAS
Nuolat stebiuosi, kokia gausybe būdų Dievas mums kalba. Vis dar prisimenu, kaip nustebau sužinojusi, jog per savo vaizduotę galime ne tik Dievo klausytis, bet kad ši malda turi pavadinimą: ignaciškoji kontempliacija arba malda pasitelkiant vaizduotę. Pirmą kartą su tokiu maldos būdu susidūriau vidurinės mokyklos tikybos pamokose. Keletą kartų metuose viena iš mano tikybos mokytojų vesdavo mus per šios maldos patirtį. Ji kviesdavo įsivaizduoti susitikimą su Jėzumi paplūdimyje arba prie pietų stalo. Labiausiai man įsiminė, kai mokytoja kvietė mus užmerkti akis ir įsivaizduoti, kaip stebime išsivyniojantį raudonos virvelės kamuoliuką. Ji vedė mus į kelionę paskui kamuoliuką laiptais aukštyn ir žemyn, per miškus, pievas ir sodybas, kol galiausiai atvedė į susitikimą su Jėzumi. Tačiau tik kai sulaukiau dvidešimties, dvasinis vadovas įvardijo šį maldos metodą ir pamokė, kaip naudoti vaizduotę meldžiantis su Šventuoju Raštu. Šis maldos būdas pasitelkiant vaizduotę ir šiandien palaiko bei gilina mano santykį su Jėzumi kontempliuojant evangelijas ir kitus Šventojo Rašto tekstus. Maldą pasitelkiant vaizduotę dažnai apibūdinu kaip mintyse besisukančią filmo juostą. Scenarijus atsiranda ir scena susidėlioja iš Šventojo Rašto žodžių. Kelis kartus perskaitę ištrauką, kad įsimintume istorijos esmę, užmerkiame akis ir leidžiame Rašto scenai rutuliotis mūsų vaizduotėje. Kai scena skleidžiasi mūsų mintyse, mėginame stebėti, kaip viskas vyksta: kas yra veikėjai? ką jie daro? ką sako? kaip atrodo scenovaizdis? kaip skamba? kuo kvepia? Tada įsivaizduojame save toje scenoje ir mąstome, kaip ji vystosi toliau. Kreipiame dėmesį ne tik į tai, kas vyksta, bet ir į tai, kaip jaučiamės išgyvendami šią Evangelijos istoriją ir susitikdami su jos veikėjais. Dievas mums kalba ne tik per tai, ką matome savo vaizduotėje, bet ir per tai, ką girdime ir jaučiame. Man prireikė keletą kartų išbandyti maldą pasitelkiant vaizduotę, kol pasijutau patogiai. Laimei, turėjau išmintingus vadovus, kurie ne tik išmokė mane tokios maldos technikos, bet ir patys ją modeliavo bei vedė mane per šią patirtį. Kviečiu išbandyti šią maldos rūšį ir įsiklausyti, kaip Dievas nustebins kalbėdamas su jumis per vaizduotę. Klausytis Dievo per vaizduotę Becky Eldredge 18 DVASINGUMAS
https://www.ignatianspirituality.com/listening-for-god-through-our-imaginations/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ MALDOS ŽINGSNIAI 1. Pasirinkite kurios nors evangelijos ištrauką. 2. Keletą kartų lėtai perskaitykite tekstą, kad įsimintumėte istoriją taip, jog galėtumėte ją papasakoti kitam žmogui. 3. Užmerkite akis ir įsivaizduokite sceną. Kas ir ką joje veikia? Kur yra veikėjai? Ką pastebite aplinkoje? Kokie kvapai ten tvyro? Kokie garsai aidi? Leiskite Šventajai Dvasiai vadovauti šiam vyksmui jūsų vaizduotėje. 4. Kai scena pradės ryškėti, įsijauskite į ją. Atkreipkite dėmesį į tai, kur joje esate jūs. 5. Stebėkite, kas vyksta. Leiskite istorijai išsirutulioti jūsų mintyse. Būkite su ja tol, kol pajusite postūmį pereiti prie apmąstymų. 6. Reaguokite ir pailsėkite. Pasikalbėkite su Dievu apie tai, ką pastebėjote ir patyrėte. Tada ilsėkitės Dieve ir leiskite kalbėti jam. 7. Apmąstykite tai, ką patyrėte maldoje. Ką sužinojote apie Jėzų? Apie kitą Šventojo Rašto veikėją ar veikėjus? Apie save? 19 DVASINGUMAS T. V. Šimkūno nuotr.
Dalis Vilniaus jėzuitų gimnazijos ir Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenės senbuvių gal dar pamena vietoje nenustygstančią spalvotais akinukais pasidabinusią garbanotą merginą su gitara, kurią jos prašymu vadindavome Jurgiote. Jurgita UbartaitėComplojer vadovavo bažnyčios jaunimo choreliui ir bendruomenei Kaz_jau_be, vėliau prisidėjo prie Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytojų ir sielovados komandos. 2006 m. išvyko į Austriją, nes sukūrė šeimą su iš Pietų Tirolio kilusiu Manueliu. Ten susilaukė sūnaus Tomo ir dukros Angelikos. 2013-iaisiais su šeima persikraustė į vyro gimtuosius kraštus, į Italiją. Vis dėlto ryšys su Lietuva išliko, vasarą į gimtinę grįžtanti Jurga apsilanko Šv. Kazimiero bažnyčioje. Buvo įdomu sužinoti, kaip ir kuo ji dabar gyvena. Jėzuitiški mano pamatai 20 DVASINGUMAS
Tuo metu, kai aš mokiausi gimnazijoje, buvai ne „panelė mokytoja“, o labiau mokinių draugė, bendrakeleivė, parodei, kad bažnyčia gali būti nenuobodi, o giesmės – ne tik liūdnos, bet ir uždegančios širdį. Ką dabar veiki, kaip toliau sekasi keliauti su vaikais ir jaunimu? Gyvenu Briksene, Italijoje, dėstau tikybą pradinių klasių mokiniams. Taip pat esu tikybos mokytojų bendruomenės tarybos narė ir dalyvauju mūsų vyskupijos komisijoje, kuri rūpinasi pamokų kokybe. Kolegos išrinko mane joje atstovauti pradinio ugdymo sektoriui. Pagal specialybę galėčiau dirbti ir su pradinukais, ir su vyresniais mokiniais, bet Tirolyje jau studijų metu ar iškart po jų būtina apsispręsti, su kuria amžiaus grupe dirbsi. Jei vėliau nori pereiti prie kitos amžiaus grupės, turi pradėti viską „nuo nulio“. Taigi, taip susiklostė, kad pradėjau dirbti pradinėse klasėse, nors darbas su paaugliais man tikrai patiktų. Pernai teko šiek tiek pavaduoti vyresniųjų klasių mokytoją, tad prisiminiau patirtį jėzuitų gimnazijoje. Man tai buvo atgaiva! Bet ir dirbdama su pradinukais matau prasmę, nes čia gyvena įvairių religijų, įvairių kultūrų žmonių, tad pradinė mokykla yra vieta, kur visi susitinka po vienu stogu. Per ją religinis ugdymas turi didžiausią galimybę pasiekti visus visuomenės sluoksnius. Tirolyje tikybos pamokos yra katalikiškos, bet pagal Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos susitarimą atviros visų kultūrų, religijų mokiniams. Kaip sekasi įtraukti vaikus iš skirtingų konfesijų, gal ir netikinčių šeimų? Kaip pavyksta skleisti katalikišką žinią ir drauge neatmesti jų kitoniškumo? Čia man padeda ignaciškoji pedagogika, atvirumas kitam, kito patirčiai – tai, ką įgijau dirbdama Vilniaus jėzuitų gimnazijoje ar Šv. Kazimiero bažnyčioje bendraudama su jaunimu. Mano pačios tikėjimas, santykis, bendravimas su kitu yra pagrindas ir religiniame ugdyme. Jėzuitų aplinkoje mane labai patraukė atvirumas, kvietimas ne spaudžiant ar verčiant, ne įtikinant kokiomis nors tiesomis ar kitaip paveikiant, o tiesiog leidžiant būti ir augti, atsiliepti laisva valia. Pačių jėzuitų degimas savo pašaukimu ir manyje žadino norą būti panašiai. Man patiko jų kritinis mąstymas, sveikas požiūris į gyvenimą. Kaip magnetas pritraukė būtent atvirumas kitam žmogui. Su draugėmis Pietų Tirolio „centriniame taške“ Nuotraukos, primenančios darbą Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, iki šiol kabo Jurgos darbo kambaryje 21 DVASINGUMAS
Ir dabar, gyvenant Tirolyje, ta atvirumo ir priėmimo patirtis yra raktas susiduriant su įvairių kultūrų ir skirtingų tikėjimų žmonėmis. Privalau mokytis įvairiapusiškumo, vien grynai katalikiškos, gal net pavadinčiau, radikaliai katalikiškos, pasaulėžiūros nepakanka. Man patinka Alberto Einsteino mintis, kad išmatuoti tamsos neįmanoma, išmatuoti galime tik šviesą. Vadinasi, tamsos nėra, yra tik per mažai šviesos. Kai susitinku su vaikais ar suaugusiais žmonėmis, vadovaujuosi šiuo principu – stengiuosi žmoguje pirmiausia matyti šviesą. O jei kokių sunkumų kyla, – vadinasi, jos dar neatnešta, ji dar nepamatyta. Tas šviesos matymas man yra atskaitos taškas. Ne aiškinant, polemizuojant, kur čia Dievo, kur velnio darbas. Dievas visada yra tas darbininkas, kuris išlygina tai, kas suglamžyta, kas ne iki galo tvarkinga, dėl to aš ir privalau stebėti savo aplinką, jai atsiverti, būti čia ir dabar. Toks būdas yra gydantis, atveria galimybes veikti Dievui. Kokia buvo tavo pačios tikėjimo kelionė? Kai Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę kilo banga krikštytis, mama mus su broliais nuvedė į Kalvarijų bažnyčią Vilniuje, ten ir pasikrikštijom. Buvau šešiolikos metų. Vaikystėje su tikėjimu neturėjau sąlyčio, nors namuose ir buvo Kalėdų tradicijos. Mano tėvai išsiskyrę, gal todėl mama niekada pati neidavo į bažnyčią kalėdaičių, prašydavo draugės, sakydavo, kad jai negalima. Taip ir nepaklausiau jos, kodėl šitaip manė. Tokios mano patirtys leidžia suprasti ir kitokių – netikinčių – šeimų vaikus. Ir, aišku, tas laisvo pasirinkimo, atvirumo veiksnys. Aš galiu rinktis, kuo tikėti. Mano krikščioniška tapatybė, Bažnyčia yra mano pasirinkimas. Tikėjimas yra dovana, bet suvokimas, kur mano vieta, į kokią žemę konkrečiai norėtųsi būti pasodintai, atsirado dėl susitikimo, santykio su žmonėmis katalikiškose bendruomenėse. O kaip atsidūrei jėzuitų gimnazijoje? Ir kaip skleidėsi tavo pašaukimas, jau išvykus iš Lietuvos? Į jėzuitų gimnaziją atėjau dirbti baigusi pradinio ugdymo studijas, be teologinio išsilavinimo, bet turėjau didelį užsidegimą ir giedojimo dovaną, norą būti su jaunais žmonėmis. Laimei, jėzuitai žiūrėjo ne „į popierių“, kas jame parašyta, bet į žmogų. Suteikė, manau, ir dabar suteikia, galimybes pagal tai, ką tavyje mato, kuo tu gali praturtinti jų bendruomenę. Taip patekau ne tik į bendruomenę, bet buvau įtraukta į kitas veiklas – iš pradžių į Šv. Kazimiero bažnyčią, vadovavau jaunimo choreliui, vėliau – ir į gimnaziją. Čia buvau atsakinga už giedojimą, padėjau organizuoti rekolekcijas, o įgijusi edukologijos bakalaurą turėjau galimybę perimti vieną klasę ir būti auklėtoja. Jau tradicija tapęs susibūrimas Jurgai atvykus į Vilnių – chorelio senbuviai ir bičiuliai susibėga kartu pagiedoti šv. Mišiose. Antroje eilėje pirma iš kairės – šią publikaciją parengusi Monika. 22 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==