Jėzuitai 2024 3 Švietimas ir švietėjai
4 Jėzuitai 2024 3 Mielieji žurnalo skaitytojai, džiaugiamės, vėl galėdami jums pasiūlyti turiningų jau pažįstamų ir naujų autorių tekstų, pasakojančių apie ignaciškąją pedagogiką, jaunimo ugdymą ir kitas mūsų tarnystes. Kadangi jėzuitų švietimo įstaigose mūsų provincijoje ir visame pasaulyje darbuojasi daugybė žmonių, šiai temai nemažai vietos skiriama ir šiame numeryje. Visos jėzuitų misijos, kuri yra globali, bet nukreipta į konkrečius žmones jų aplinkoje, ištakos – šv. Ignaco Dvasinės pratybos ir jomis paremtas dvasingumas. Tikimės, kad skaitydami žurnalą turėsite progą dar geriau mūsų misiją pažinti. Esame dėkingi, kad joje dalyvaujate ir ją remiate ne tik dėl to, kad ji jėzuitų, o pirmiausia dėl to, kad manote ją esant gerą ir prasmingą. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – naujasis kunigas jėzuitas Donatas Kuzmickas. T. Vidmanto Šimkūno nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė PROVINCIJOJE 1 Gera būti Draugijoje 28 Gimnazijoje – nuo pradinių klasių 30 Jėzuitų mokyklos yra gerose rankose DRAUGIJOJE 24 Tikėjimo ugdymas XXI a. PAŠAUKIMAS 3 Galėsiu padėti sieloms MISIJA 10 14 metų gimnazijos kapelionas 13 Buvau direktoriumi 16 Tarnystė Lemonte 20 Maldos apaštalavimas 32 Dievas vaikų akyse 34 Kas man yra MAGIS DVASINGUMAS 7 Kova, nesėkmė, meilė ISTORIJA 37 Mažos knygelės didelė istorija
2024 m. liepos 31 d. po ilgo svarstymų ir pasitarimų proceso, kuriame dalyvavo visi provincijos jėzuitai, Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa naujuoju Centrinės Europos jėzuitų provincijolu paskyrė t. Thomą Hollwecką. Šias pareigas jis perėmė iš t. Bernhardo Bürglerio, vadovavusio provincijai nuo jos įsteigimo 2021 metais. 57-erių t. Hollweckas iki šiol buvo naujokų vadovas Insbruke. T. Thomas Hollweckas yra kilęs iš Vokietijos. Ruošdamasis kunigystei, studijavo teologiją Eichštete ir Romoje. Į Jėzaus Draugiją įstojo 1992-aisiais. Darbavosi akademinėje sielovadoje Miunchene, vėliau baigė dvasinės teologijos studijas Madride. Kunigystės šventimus gavo 1999 metais. 2003 m. paskirtas Vokietijos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentu. 2009 m. tapo Hamburgo arkivyskupijos kunigų seminarijos dvasios tėvu. 2015 m. paskirtas naujokų vadovu Vokietijoje. 2021 m. įsteigus Centrinės Europos jėzuitų provinciją, tapo naujosios provincijos naujokų vadovu ir delegatu, atsakingu už jaunimą ir pašaukimus. Dabar t. Hollweckas keletą metų vadovaus kelių valstybių sienas peržengiančiai jėzuitų provincijai su maždaug 350 bendrabrolių ir daugybe institucijų, įgyvendinančių vadinamuosius Draugijos „apaštalinius darbus“ Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir šalia Čikagos esančioje lietuvių misijoje Lemonte. Provincijos veikla yra koordinuojama iš Miuncheno, kur įsikūrusi administracija ir provincijolatas. „Paprastai einu žingsnis po žingsnio ir taip judu į priekį“, – sako t. Thomas Hollweckas, SJ, žvelgdamas į savo gyvenimo T. Thomas Hollweckas (kairėje) ir t. Bernhardas Bürgleris. Christiano Enderio nuotr. Gera būti Draugijoje 1 PROVINCIJOJE
kelią ir naująsias pareigas. – Jėzuitams itin svarbus prioritetas yra cura personalis – rūpinimasis asmeniu. Tuo vadovaujuosi, tad noriu atidžiai klausytis kiekvieno bendrabrolio, juo pasitikėti ir, tikiuosi, pasitikėjimą pelnyti, atpažinti mūsų dovanas, taip pat gerbti kito žmogaus ribas ir jų paisyti. Na, o didžiausias iššūkis, kylantis dabar, yra tas, kad mes, jėzuitai, kartu su kitais vyrais ir moterimis – mūsų bendradarbiais – turėsime išsiaiškinti, ką, kur ir kokiu būdu savo veikloje galime tęsti, ką galime tęsti kitaip ir ko tęsti nebegalime. Būtų nuostabu, jei turėtume ir pakankamai erdvės svarstymui, ir užtektinai pasitikėjimo Dievu, kad, drauge pasitarę, galėtume kartu imtis naujos veiklos – ar bent pabandyti.“ Nors jėzuitų mažėja, žvelgdamas į Draugijos ateitį, t. Hollweckas išlaiko stiprią viltį. Ignaciškasis dvasingumas, kuriuo savo gyvenimą grindžia jėzuitai ir jų bičiuliai, ragina Dievo ieškoti ir jį rasti visur ir visada – kiekviename kasdienos susitikime, kiek- viename įvykyje ir savyje. „Tai dvasingumas, pagrįstas asmenine Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos patirtimi, tad ir mes galime juo kasdien remtis ir ramiai žvelgti į ateitį, – tęsia t. Hollweckas. – Jėzuitų vienuolija siūlo bendruomenę, kurioje kiekvienam jos nariui leidžiama Dievo ieškoti ir jį atrasti einant savo keliu. Dėl to man pačiam gera būti Draugijoje, neabejoju, kad jauni vyrai ir ateityje prisidės prie mūsų, – įsitikinęs jis. – Be to, atsiranda vis daugiau moterų ir vyrų, su kuriais mes, jėzuitai, darbuojamės – nuo virėjo iki administracijos vadovo, nuo rekolekcijų palydėtojų iki mokytojų ir klimato ekspertų. Kai kurie tiesiog dirba pagal savo profesiją ir daro tai labai gerai, kiti yra artimiau susiję su ignaciškuoju dvasingumu. Mes norime dar labiau kurti šią bendrystę ir skatinti įvairių žmonių bendradarbiavimą įgyvendinant mūsų bendrą misiją.“ Pradėjus vadovauti provincijai, vienas iš pirmųjų t. Thomo Hollwecko apsilankymų buvo pas jėzuitus Latvijos ir Lietuvos regione. Po vizito jis pasakė: „Pamačiau ir patyriau, kiek daug apaštaliniuose darbuose čia yra nuveikę jėzuitai ir jų bendradarbiai. Dalyvavau atidarant ir palaiminant naują Kauno jėzuitų gimnazijos pradinės mokyklos pastatą. Esu dėkingas visiems jėzuitų bend- radarbiams ir geradariams, nuoširdžiai įsitraukusiems į jėzuitų apaštalavimą. Ypač dėkoju tiems, kurie darbuojasi trijose jėzuitų mokyklose. Mano nuoširdi padėka išeivijos lietuviams, dėl kurių finansinės paramos pastatytas naujas Kauno jėzuitų gimnazijos pastatas, remiami kiti jėzuitų užmojai ir sumanymai. Tikime, kad Viešpats laimina ir toliau laimins visų mūsų – jėzuitų ir bendradarbių – darbus bei troškimus, kuriuos jis pats mums yra patikėjęs.“ Parengta pagal Centrinės Europos jėzuitų provincijos informaciją 2 PROVINCIJOJE
Mielieji skaitytojai, rudeniška nuotaika vėl braunasi į širdį... Šis metų laikas turi kažką melancholiško ir retrospektyvaus, todėl, manau, yra gera proga su jumis glaustai pasidalinti praėjusių kelerių metų įspūdžiais. 2021 metais, baigęs savo magisteriumo praktiką Kaune (dirbau tikybos mokytoju ir buvau vienas iš Kauno MAGIS klubo koordinatorių), išvykau į Romą, į Grigaliaus universitetą, studijuoti teologijos. Čia atvyko ir kitas lietuvis – Marius, su kuriuo kartu praleidome teologijos studijų metus. Pirmieji metai tikrai nebuvo lengvi. Nežinau, ar jums yra tekę būti Romoje liepos–rugpjūčio mėnesiais? Jei taip, žinote, kad temperatūra čia būna tokia aukšta, kad apie normalų miegą galima tik pasvajoti... Įsikūriau tarptautinėje Il Gesù kolegijoje, pačiame Romos senamiesčio centre. Viena vertus, gyventi centre yra didžiulė prabanga, antra vertus, atsiduri pačiame veiksmo sūkuryje. Nežinia, ko jame yra daugiau – italų ar turistų... T. Donatas Kuzmickas, SJ Galėsiu padėti sieloms Su bendrabroliais kolegijos valgomajame 3 PAŠAUKIMAS
Atvykęs į kolegiją supratau, kad čia gyvenimas bus visai kitoks nei ankstesniais jėzuitiško ugdymo metais. Kolegijos rektorius, namų ministras bei du dvasios tėvai buvo ką tik naujai paskirti. Taigi, už mus atsakingi žmonės patys dar nelabai žinojo, kas ir kaip šitoje kolegijoje turi vykti. Kai įstojau, joje gyveno apie 60 jėzuitų iš 34 šalių. Tai buvo unikali patirtis, padėjusi praplėsti suvokimą apie skirtingas šalis ir kultūras. Studijuojant vienos įdomiausių paskaitų buvo susijusios su Šventuoju Raštu, nes turėjome tikrai nuostabių dėstytojų. Per egzaminų sesijas laikydavome po aštuonis ir daugiau egzaminų, taigi akademinio krūvio tikrai netrūko. Pirmieji teologijos studijų metai man turbūt buvo patys sunkiausi per visą jėzuitiško ugdymo laikotarpį. Tačiau turiu pripažinti, kad tie iššūkiai, su kuriais susidūriau kolegijoje ir studijose, mane ir praturtino. Suorganizavau penkių scholastikų pasidalinimo grupelę, kurioje galėjome atvirai kalbėtis apie savo džiaugsmus ir iššūkius. Užsimezgė labai gražių draugysčių, kurios, tikiuosi, liks ir ateityje. Turėjau nuostabų dvasios tėvą iš Puerto Riko, jis man padėjo atrasti sveikesnę pusiausvyrą tiek dvasiniame, tiek ir studentiškame gyvenime. Kai viduje atsirado daugiau ramybės, ir pati Roma pradėjo atrodyti mielesnė. Pasibaigus pirmiesiems akademiniams metams, mūsų laukė kelionė į Ispaniją – aplankėme visas pagrindines ignaciškąsias vietas: Lojolą, Manresą, Monseratą, Barseloną ir kt. Buvo labai gera pabūti vietose, kurias Ignacas mini savo „Piligrimo pasakojime“. Antraisiais metais tapo šiek tiek lengviau, nes jau buvome apsipratę su kolegijos ir universiteto ritmu. Tačiau lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė rektoriaus sprendimas paskirti mane būti atsakingą už liturgiją kolegijoje ir scholastikų Mišias Il Gesù bažnyčioje. Neslėpsiu, nerimavau, nes atsakomybių mastas atrodė lyg sniego lavina, kuri tuoj mane sutriuškins. Tačiau priėmiau rektoriaus sprendimą ir stengiausi tiek, kiek galėjau, kad ir kolegijoje, ir bažnyčioje turėtume orią liturgiją. Esu dėkingas už šią patirtį, nes per ją dar labiau pamilau Bažnyčios liturgiją. Baigiantis antriesiems akademiniams metams buvo suorganizuota nuostabi kelionė į Šventąją Žemę, kurioje lankiausi pirmą kartą. Visų įspūdžių išsakyti čia nepavyks, bet didžiausią paguodą jaučiau trijose vietose: šalia Petro namų Kafarnaume, Šventajame Kape ir prie Raudų sienos. Šventojoje Žemėje 4 PAŠAUKIMAS
Tretieji studijų metai prabėgo greičiausiai. Nemažai laiko užėmė bakalauro darbo rašymas, drauge bandant laviruoti tarp visų kitų atsakomybių bei tarnysčių. Dvejus metus iš eilės palydėjau kunigus ir vienuoles ignaciškose rekolekcijose kasdieniame gyvenime. Buvo gera matyti, kaip Dievas veikia įvairių žmonių kasdienybėje. Šių metų balandžio 2 dieną kartu su kitais dvylika jėzuitų buvau pašventintas diakonu. Tai buvo ypatinga diena. Dalis mano šeimos atvyko pasveikinti į Romą, kiti stebėjo šventimus per nuotolį. Akademiniams metams baigiantis ir artėjant vasarai, į širdį pradėjo brautis liūdesys, kad reikės atsiskirti nuo man brangių draugų. Atrodo, kas čia tokio, juk prabėgo tik treji metai… Tačiau tie metai buvo nepaprastai svarbūs mano kaip jėzuito ugdyme(si). Pamenu, kaip atsisveikindamas su dvasios tėvu pamačiau jo akyse besikaupiančias ašaras... Abu susigraudinome ir atsisveikinome su viltimi, kad dar kada nors pasimatysime. Dažnai gyvenime labiausiai įvertiname dalykus, kai suprantame, jog greitai jų neteksime. Esu be galo dėkingas Jėzaus Draugijai už studijas Romoje. Grįžęs į Lietuvą turėjau pakankamai laiko atgauti jėgas ir prisidėti prie jėzuitiškų veiklų, tokių kaip vasaros MAGIS ir palydėjimas rekolekcijose. Nuo rugsėjo pirmosios dirbu Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, man patikėtos kapeliono pareigos. Dar tik pradedu suprasti, ką jos reiškia. Mokausi iš t. Algimanto Gudaičio, kuris mane kantriai įveda į šią tarnystę. Esu labai dėkingas jam už pagalbą ir palydėjimą. Kartu važiuojame į Guopstų stovyklavietę, ten švenčiame Mišias su įvairių klasių mokiniais. Gražu matyti, kaip buvę VJG mokiniai įsitraukia į sielovados komandos darbą ir palydi kitus mokinius. Žemai lenkiuosi prieš šios gimnazijos direktorę, mokytojus ir visus darbuotojus, nes matau, su kokiu užsidegimu jie atlieka savo pareigas. Manau, čia daug išmoksiu ir galėsiu pasitarnauti tiek sielovadoje, tiek ir paprastu draugišku palaikymu. Žmonės kartais klausdavo, ar esu pasirengęs kunigystės šventimams, ar nebaisu žengti tokį žingsnį ir pan. Apie šį sprendimą mąsčiau jau apie 10 metų, per tą laiką perėjau visokių etapų, tačiau, kad ir kaip sunku būdavo, niekada rimtai nesudvejojau dėl kunigystės pašaukimo. Ir tai ne mano nuopelnas, bet malonė, kuri duota. Žinau, kad yra žmonių – tiek gyvų, tiek ir jau iškeliavusių pas Viešpatį, – kurie už mane meldžiasi, be jų maldų nebūčiau, kur dabar esu. Na, o kunigystės šventimų ypač laukiau todėl, kad dabar labai konkrečiai galėsiu padėti sieloms artėti prie mūsų tikriausio draugo ir Viešpaties – Jėzaus. Ta konkreti pagalba vyks visų pirma per sakramentines tarnystes. Ypač didelę trauką jaučiu Atgailos ir sutaikinimo sakramentui, nes jis buvo labai svarbus mano paties ti5 PAŠAUKIMAS
kėjimo kelyje. Taip pat mane traukia dvasinio palydėjimo tarnystė ir šiaip nuoširdūs pokalbiai su žmonėmis, ieškančiais Dievo. Nors ir žinau, kad esu nusidėjėlis ir silpnas žmogus, tačiau taip pat žinau, kad esu pašauktas tarnauti Dievui ir žmonėms toks, koks esu. Mano silpnumas yra proga ryškiau šviesti Dievo malonei ir gailestingumui, kurio jis taip gausiai mums visiems trokšta išlieti. Prašau jūsų maldos ir telydi jus visus Viešpaties malonė! Donato Kuzmicko kunigystės šventimų Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje š. m. lapkričio 1 d. akimirkos. T. V. Šimkūno nuotr. 6
Kova, nesėkmė, meilė T. Hermann Kügler, SJ Kaip ignaciškuoju dvasingumu paremtas gyvenimas atrodo sekuliariame pasaulyje? Jeigu gebėtume paprastai atsakyti į šį klausimą, tai mums padėtų pasidalyti ignaciškosios tradicijos turtais su žmonėmis, kurie jai nepriklauso. Gavusiesiems šv. Ignaco Dvasinių pratybų dovanų, tai galėtų padėti pamatyti, kaip mūsų gyvenimas ir toliau jomis maitinamas. Siūlau tokį ignaciškojo dvasingumo apibūdinimą: „Kova – nesėkmė – meilė“, nes tas, kuris gyvenime remiasi ignaciškuoju dvasingumu, kovos už Evangelijos vertybes, nesistengs išvengti asmeninės nesėk- mės ir visa širdimi mylės Dievą, artimuosius, save bei kūriniją. Kova Nėra abejonių, kad ignaciškasis dvasingumas turi kovos elementą kaip asmens įsipareigojimą visomis priemonėmis siekti laisvės, taikos, kūrinijos vientisumo ar kito gero ir teisingo tikslo. Neužtenka vien stebėti iššūkius ir juos analizuoti. Apmąstymas turi skatinti veikti: „Kadangi padaryti reikia daug – darykime!“ Paties Ignaco gyvenimas pasižymėjo įvairia kova. Iš pradžių jis kovojo už savo socialinę padėtį, kovojo siekdamas moterų meilės ir kovojo todėl, kad buvo įsipareigojęs savo darbdaviams. Po sužeidimo Pamplonoje viską turėjo pradėti iš naujo. Vėliau kovojo už savo įvaizdį, sveikatą, kovojo su mintimis apie savižudybę, kovojo norėdamas pažinti Dievo valią ir tarnauti tikėjimui. Dar vėliau jis kovojo dėl Bažnyčios pripažinimo (keletą kartų buvo apkaltintas inkvizicijos), kad įgytų bendražygių ir, svarbiausia, kovojo dėl žmonių išganymo. Ignacas norėjo pasidalyti savo dvasinėmis įžvalgomis su kitais. Jo Dvasinių pratybų knyga – tai susisteminta praktika, kaip „nugalėti save pačius ir sutvarkyti savo gyvenimą“ (DP, 21). Vokietis jėzuitas t. Vitus Seibelis, rašydamas apie Ignaco įkurtą vienuoliją pastebi, kad jėzuitai nori eiti ten, kur pasaulyje tvyro įtampa, ir čia likti, užuot skubotai vienaip ar kitaip problemas išsprendę. Pasak jo, „Jėzaus Draugijos Konstitucijos skatina ryžtingumą, norą rizikuoti, drąsą eksperimentuoti“. 7 DVASINGUMAS
Kalbant kariniais terminais, Ignacas ieškojo bendražygių, kurie norėtų kovoti. Jam priskiriamoje maldoje sakoma: „Viešpatie, išmokyk mane tarnauti Tau taip, kaip Tu tarnavai: duoti neskaičiuojant, kovoti nepaisant žaizdų, dirbti neieškant poilsio, vargti nesiekiant jokio atlygio, išskyrus žinojimą, kad vykdau Tavo šventą valią.“ Esu įsitikinęs, kad šis troškimas būdingas ne tik jėzuitams, bet ir visiems, gyvenantiems ignaciškuoju dvasingumu ir norintiems keisti pasaulį. Tai anaiptol ne ezoterinė sveikatingumo programa, skirta asmeniniam komfortui. Ignaciškajam požiūriui būdinga drąsa, o ne baimė, iššūkių priėmimas, o ne reikalavimų kėlimas. Vaizdžiai tariant, kiekvienas, kuriam tenka brautis per pelkę, neišvengiamai susipurvins. Nesėkmė Kalbėdamas už tuos, kurie neturi balso, galiu susidurti su nenorinčiųjų klausytis pasipriešinimu ir patirti asmeninę nesėkmę, nepaisant mano geros valios ir atsidavimo. Nesėkmės nesiekiu, bet jos ir nevengiu. Įtampa tarp kovos ir nesėkmės egzistavo ir Jėzaus gyvenime. Vertinant žemišku požiūriu, galiausiai jis patyrė nesėkmę. Ignaco Dvasinėse pratybose tai – trečiosios savaitės tema. Trečiąją savaitę atliekantys pratybas tarsi tampa likimo bendrais su Kristumi ir dalijasi jo nesėkme misijoje. Su juo elgiamasi neteisingai, iš jo tyčiojamasi, mokiniai jį apleidžia, o Petras neigia jį pažįstąs. Jėzus bejėgis, priklausomas nuo priešų malonės. Jis – politinių interesų „pėstininkas“, neturintis jokių galimybių išsigelbėti, regis, net Dievo apleistas. Jei šv. Ignaco raštuose ieškotume žodžio „nesėkmė“, jo nerastume. Akivaizdu, kad tam jis neskiria daug dėmesio. Tai dar labiau stebina prisiminus, kad jis pats kelis kartus patyrė nesėk- mę. Ignacui sužeidimas patrankos sviediniu Pamplonoje reiškė jo trečiosios profesinės karjeros (dvasininko, valdžios pareigūno, karininko) pabaigą, o kartu ir nesėkmę. Baigiantis piligriminei kelionei į Šventąją Žemę, į Ignacą pataiko „dar vienas patrankos sviedinys“: viso jo gyvenimo svajonė, kad galės ten pasilikti amžinai, žlunga. Tačiau abu įvykiai paskatino jį radikaliai pagilinti santykį su Kristumi. Dvasinėse pratybose Ignacas ragina Dievo ieškoti ir jį rasti visose gyvenimo situacijose: sveikatoje ir ligoje, turte ir skurde, garbėje ir gėdoje, ilgame ir trumpame gyvenime. Šiuo keliu ėjo Jėzus. Jis neliko gyvenimo „saulėtoje pusėje“, bet „nusileido į mirties karalystę“. Ignacas pasitiki tikėjimo žmonėmis ir primygtinai ragina „ieškoti Dievo ir rasti jo valią“, taip tampant veikiančio Dievo bend- T. V. Šimkūno nuotr 8 DVASINGUMAS
radarbiais. Tada, pasak Ignaco, žemiškosios nesėkmės prasmės klausimas pasikeičia. Jis nebėra pagrindinis. Nes tai, ar gyvenimas „pavyks“, ar „nepavyks“, priklauso nuo to, ar žmogus yra susijęs su Dievu ir vykdo jo valią. Todėl tas, kuris gyvenimo pabaigoje „neturi ko parodyti“ pasauliui, nebūtinai yra toliau nuo Dievo nei tas, kuris išoriškai įnešė reikšmingą ir svarbų indėlį į pasaulį. Meilė Kaip krikščionys išgyvena meilę sau, meilę artimui, meilę Dievui, meilę kūrinijai ir kaip jis ar ji suderina šiuos keturis pamatinius santykius, apsprendžiančius mus, žmones? Pirmiausia – orientuodamiesi į Jėzaus asmenį, kuris nebijojo artumo ir gebėjo patirti gilius jausmus. Jėzus nematė prieštaravimo tarp meilės žmonėms ir meilės Dievui. Žvelgdami iš savo žmogiškosios perspektyvos, galėtume manyti, kad kuo labiau mylėsime Dievą, tuo mažiau vietos mūsų širdyje liks meilei žmonėms. Arba atvirkščiai: jei visa širdimi mylėsime žmogų, vis mažiau vietos liks Dievui. Bet Jėzus sako, kad yra visiškai priešingai: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir... mylėk savo artimą kaip save patį“ (plg. Mt 22, 37.39). Meilė Dievui ir meilė artimui persipina nesusiliedamos viena su kita. Jos yra „nesumaišytos ir neatskirtos“. Jėzus taip gyveno ir elgėsi daugeliu atvejų. Kai leisdavosi sujaudinamas, paliečiamas, pajusdavo, kad „iš jo išėjo jėga“ (Mk 5, 30). Jis džiaugėsi mažų vaikų tikėjimu (Mk 10, 13–16) ir paėmęs už rankos prikėlė mergaitę (Mk 5, 41). Jis išgydė akląjį (Jn 9, 6), leido save patepti (Jn 12, 1–11), plovė kojas (Jn 13, 1–20), Alyvų kalne ieškojo mokinių artumo (Mk 14, 32–42), kvietė paliesti savo žaizdas (Jn 20, 27), savo draugus apkabino ramybės linkėjimu (Lk 24, 36). Jėzaus meilė yra suteikianti laisvę: „Ar ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67), – klausia jis savo mokinių. Jaudinantis biblinis pasakojimas apie prisikėlusio Kristaus susitikimą su Marija Magdaliete (Jn 20, 11–18). Marija akivaizdžiai nori pasilaikyti jį vien sau. Jėzus jai sako: „nelaikyk manęs“, o ne, kaip rašoma kai kuriuose senuose vertimuose, „neliesk manęs“. Esmė ne ta, kad ji neturėtų jo liesti. Ji turi išmokti, kad meilė išlaisvina. Tą akimirką, kai jai kyla pagunda įsikibti, ji turi suvokti, kad tikros meilės vaikas yra laisvė. Tad ji eina pas kitus mokinius ir skelbia: „Aš mačiau Viešpatį.“ Jėzus yra užjaučiantis, nuoširdus savo bičiuliams. Jo elgesys rodo, kad Dievas švelniai ir su meile atsiduoda žmonėms. Tokia yra ir pagrindinė katalikiškos tradicijos, ypač jėzuitų puoselėjamo maldingumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, idėja. Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ https://www.thinkingfaith.org 9 DVASINGUMAS
Jėzaus Draugijoje ypač pabrėžiamas klusnumo įžadas. Todėl netrukus po kunigystės šventimų, gautų 1992 m. birželio mėnesį, sutikau vykti į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti religinio ugdymo, nes tuometinės Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos planuose buvo numatyta atidaryti Vilniaus jėzuitų gimnaziją, kurioje privalėjo būti kapelionas. Ar aš norėjau, troškau būti kapelionu? Iš tiesų ši mintis ne itin viliojo, nes niekuomet neplanavau dirbti mokykloje, bent jau mokytoju tikrai nenorėjau būti, bet klusnumo įžado ir žodžio „reikia“ pakako, kad sutikčiau rengtis šiai tarnystei. Po studijų grįžau 1995 m. gruodžio mėnesį, prieš šv. Kalėdas. Vilniaus jėzuitų gimnazija jau buvo atidaryta tų pačių metų rugsėjo 11 d. Kaip ir kiekvieną tarnystę pradedant, pradžioje šiek tiek neramu, kyla jaudulys, galvoji, kaip seksis bendrauti su mokiniais ir mokytojais. Prasidėjo kapeliono darbas: šv. Mišios, rekolekcijos vaikams ir mokytojams. Mokydamasis JAV lankiausi keliose lietuviškose stovyklose. Ten pasiskolinau šiek tiek dvasinio ugdymo programų. Gimnazijoje norėjau suburti sielovados komandą, bet komandos kūrimas nėra mano stipriausia pusė. Pradžioje labiausiai džiugino tai, kad itin greitai užmezgiau ryšį su mokiniais, mokytojais ir darbuotojais. Po kurio laiko savo kaip kapeliono tarnystėje prisiminiau vieną ženklą, gautą renkantis kunigystę. Dar tarnaudamas sovietų kariuomenėje, kur buvo nedaug tikinčių kareivių, klausdavau Dievo: kaip čia yra, kad Tu, Dieve, egzistuoji, o tiek mažai žmonių Tave tiki? Širdyje suvirpėjo atsakymas: „Nedaug yra norinčių pasakoti apie mane.“ Tuomet pagalvojau: tapsiu kunigu ir žmonėms pasakosiu apie Dievą. Daug kartų per 14 metų darbuodamasi gimnazijoje prisiminiau šį širdies virpesį ir, kol tarnauju būdamas kapelionu, vis pasakoju mokiniams ir mokytojams apie Dievą. Tai yra mano pašaukimo patvirtinimas. Gimnazijos kapeliono tarnystėje teko padaryti devynerių metų pertrauką, tad šiuo metu jau sutinku alumnų vaikus, lankančius mūsų gimnaziją. Džiugu, kad ankstesnės kartos leidžia savo atžalas į tą pačią gimnaziją ir nori, kad šalia kitų mokomųjų dalykų vaikai taip pat išgirstų tiesą apie Dievą. Per devynerių metų pertrauką kiti gimnazijos kapelionai, ypač ilgametis kapelionas t. Vytautas Sadauskas, SJ, sukūrė daugiau programų ir iš moky14 metų gimnazijos kapeliono tarnystėje T. Algimantas Gudaitis, SJ 10 MISIJA
tojų bei alumnų subūrė sielovados komandą. Dėl to sugrįžęs kitus septynerius metus jaučiausi drąsiau, kartu su kitais galėjome daugiau jauniems žmonėms papasakoti apie Dievą ir padėti jiems geriau save pažinti. Taip pat jaučiau, kad visa gimnazijos bendruomenė – mokiniai, mokytojai, tėvai, darbuotojai, alumnai – puoselėja tokį tikėjimo ir gyvenimo būdą, kuris visus augina. Visi tapome mokytojais ir mokiniais. Manęs vis klausia: o kas suteikia didžiausią džiaugsmą darbuojantis jėzuitų mokykloje? Atsakymas glūdi daugelyje akimirkų. Tai ir susitikimas su mokiniais koridoriuose, ir pasisveikinimas su jais; antradienio ir ketvirtadienio ryto šv. Mišios, kuriose prieš pamokas dalyvauja pamaldžių sielų grupelė; ir rekolekcijos Guopstų stovyklavietėje bei kelionės su mokiniais ir mokytojais; tai ir tradicinių švenčių šurmulys, kai švenčiame kartu; ir mokinių atsivėrimas, klausimai, noras bendrauti ir palaikyti santykį; ir sielovados komandos bei kitų bendradarbių užsidegimas. Šių metų gimnazijos šūkis „Pasilik tiesoje“ įkvepia būti savimi bei būti su kitais ir dėl kitų. Per visus mokslo metus didžiausią laiko dalį sukuosi gimnazijos reikaluose, todėl tai yra ir gyvenimas, ir malda, ir vis naujos patirtys, o tai suteikia prasmę man kaip jėzuitui, kaip kunigui ir galiausiai kaip žmogui. Ingridos Baliukonienės nuotraukos 11 MISIJA
Be abejo, reikėtų sau pateikti ir kitą klausimą: kokie gimnazijos kapeliono iššūkiai? Pats paklausiau, pats ir atsakau: tikybos pamokos nėra tai, kur aš geriausiai jaučiuosi, todėl vis prašau neskirti daug savaitinių pamokų. (Čia pacituosiu posakį vieno jaunuolio, nutarusio, kad vienuolinis kelias ne jam: „Režisierius sako, kad viskas gerai, žiūrovai sako, kad jiems patinka, o širdy jaučiuosi ne savo vietoje.“) Kartos keičiasi, aš jau nebe jaunas, tad tenka kūrybingai ieškoti būdų bendrauti su jaunais žmonėmis ir stengtis juos suprasti. Kaip ir kitų dalykų mokytojams bei gimnazijos vadovybei, daug sumaišties įneša švietimo reformos. Tuomet visi drauge bandome iš naujo „mokytis plaukti“. (Dėkui Dievui, šiuo metu turime puikią gimnazijos direktorę seserį kazimierietę Editą Šicaitę, tad visiems kartu drąsiau sunkumus įveikti.) Mokinių artimųjų mirtys primena apie žmogaus trapumą. Tuomet svarbus yra gebėjimas būti šalia. Esi kapelionas – lyg ir amžinybės tarpininkas, nors ir tiesų – tik žmogus. Vilniaus jėzuitų gimnazija nėra vienintelė mokslo įstaiga Lietuvoje, kur bręsta jauni žmonės, todėl iššūkiu sau laikau šeimų patirtis, kai neįstojus dukrai ar sūnui žmonės nuliūsta, o kartais ir skaudžiais priekaištais palydi stojimo į gimnaziją tvarką. Vilniaus jėzuitų gimnazija atsikūrė 1995 m. rugsėjo 11 d., tad kitais metais švęs 30 metų sukaktį. Esu laimingas, kad 14 metų galėjau būti šios gimnazijos dalimi. Dievas žino, kiek dar metų ji gyvuos, bet viena jaučiu – Kūrėjas džiaugiasi tokios mokyklos egzistavimu, ir norisi dėkoti, kad leidžia jo misijoje dalyvauti būnant gimnazijos kapelionu. Prisimindamas iššūkį, daugelio šeimų patiriamą stojant į į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, noriu perfrazuoti savo brolio t. Aldono Gudaičio, SJ, buvusio Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus, atsakymą šeimai, kurios atžala neįstojo į gimnaziją: „Baigiau tarybinę mokyklą, buvau ne pats geriausias mokinys, bet dabar esu Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius.“ Tad kiekviena mokykla ar gimnazija, kurioje yra atsidavusių mokytojų, augina šaunią jaunąją kartą. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotraukos 12 MISIJA
T. Aldonas Gudaitis, SJ Gyvenimo bei jėzuito pašaukimo kelionėje tris kartus buvau Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi. Kiekvienąkart būdavau paskirtas dėl susidariusios situacijos gimnazijoje, pavaduodamas arba laikinai pakeisdamas ankstesnį direktorių. Paskutinį kartą šias pareigas ėjau penkerius metus. Niekada nesijaučiau visiškai pasirengęs jų užimti, tačiau puikiai supratau, kad šis apaštalinis darbas Lietuvoje jėzuitams yra labai svarbus ir nešantis daug vaisių, todėl kaskart sutikdavau tapti direktoriumi. Kauno jėzuitų gimnazijoje šiuo metu mokosi beveik 900 mokinių, dirba per 100 mokytojų ir darbuotojų. Tai apaštalinis darbas gausioje bendruomenėje, kurią papildo ir mokinių tėvai. Atlikdamas direktoriaus pareigas, labiausiai jaučiau prasmę ir dėkingumą, kad galiu būti tarp jaunų žmonių. Eidamas gimnazijos koridoriais, mačiau mokinių entuziazmą ir jaunatviškumą, mokinių pagarbą man kaip direktoriui. Nors, kaip minėjau, nesijaučiau iki galo pasirengęs juo būti, tačiau administracijoje nuolat dirbo nuoširdžių, kompetentingų žmonių, kuriais, kaip komanda, galėjau pasitikėti. Priimant mokinius į gimnaziją patyriau daugelio šeimų iš Kauno ir Kauno rajono troškimą, kad jų vaikai patektų į šią mokyklą. Kad Kauno jėzuitų gimnazija gyvuoja ir gerai parengia vaikus stoti į aukštąsias mokyklas, tai vyksta nuoširdžių, kompetentingų ir darbščių mokytojų dėka. Todėl kaip direktorius gimnazijoje jaučiausi saugiai. Tačiau ir būdamas direktoriumi likau kunigas jėzuitas. Šias dvi atsakomybes reikėjo derinti. Buvau su bendruomene esant džiugiems ir skausmingiems įvykiams. Ne tik gimnazijos alumnų santuokos, jų vaikų krikštai, bet ir palydėjimas į amžinybę mirus mokytojams, jų artimiesiems, mokinių šeimų nariams aiškiai primindavo, kad esu ne tik direktorius, bet ir dvasininkas. Buvau direktoriumi 13 MISIJA
Mano pasvarstymai apie Kauno jėzuitų gimnaziją buvo ir išlieka pozityvūs bei kupini vilties. Šią gimnaziją baigia ir į gyvenimą išeina daug gerų, subrendu- sių jaunuolių. Retkarčiais girdėdavau kritikuojant gimnaziją, kad joje mokydamiesi kai kurie mokiniai praranda tikėjimą. Tačiau, reikia pripažinti, kai kurie čia tikėjimą ir atranda! Ypač daug mokinių šeimų galėtų paliudyti klasikinę patirtį, kad per savo vaikus tėvai sugrįžo prie Dievo, atnaujino ryšį su Bažnyčia. Mane guodė ir stiprino kunigo jėzuito Vaclovo Gutausko, dirbusio Kauno jėzuitų gimnazijoje prieš karą, pasakymas: „Jėzui- tų gimnazijos tikslas – kad ją baigę mokiniai būtų geri katalikai ir geri žmonės. Nors ne visi mokiniai tapdavo gerais katalikais, tačiau labai daug jų tapdavo gerais žmonėmis.“ Tikiu kiekvieno asmens išganymo istorija, kurią kartu su mumis kuria gerasis Dievas. Šv. Ignaco devizas „Rasti Dievą visuose dalykuose“ padėjo man tikėti ir patirti, kad Viešpats veikia ir atlieka savo darbą gimnazijoje. Ne vienus metus čia dirbdamas išmokau darbo vaisių laukti kantriai. Daugelis mūsų gimnaziją baigusių mokinių, sukūrę šeimas ir leisdami į ją jau savo vaikus, kalbėdavo apie tikėjimo kelionę, kaip keliaudamas nutolsti nuo Dievo, maldos, Bažnyčios ir kaip vėl tą ryšį atrandi. Tai, ką jie patirdavo gimnazijoje – religines praktikas, rekolekcijas, šv. Mišių šventimą, – vėliau gyvenime ši religinė patirtis jiems būdavo stiprinantis mo- tyvas rasti kelią pas Dievą. Dirbdamas gimnazijoje jaučiau didelį mokinių tėvų palaiky14 MISIJA
mą. Su daugeliu jų susipažinau ir bend- rauju iki šiol. Jie ir visa gimnazijos bendruomenė išlieka mano kasdienėje maldoje. Kai Lietuvos jėzuitų provincija susijungė su trimis vokiškai kalbančiomis jėzuitų provincijomis, naujosios provincijos vadovui atvykus į Lietuvą prasitariau, kad jau yra pakankamai pasirengusių pasauliečių perimti direktoriaus pareigas. Mano iniciatyva, pasitarus su kitais jėzuitais ir pasauliečiais, įvyko direktorių pasikeitimas. Dabartiniam gimnazijos direktoriui Mindaugui Grigaičiui linkiu prasmingo ir džiugaus laiko vadovaujant Kauno jėzuitų gimnazijai. Jam irgi bus reikalinga pagalba bei parama priimant sprendimus, tad šalia lieka visa administracijos komanda. Ne viskas pas mus tobula, gimnazija vis dar neturi geros sporto salės. Ir aš ne viską atlikau tobulai. Išliko ir keletas skaudžių patirčių dėl susiklosčiusių aplinkybių atleidžiant mokinius iš gimnazijos. Deja, su kai kurias mokinių tėvais iki dabar nesu susitaikęs. Tokios patirtys lydi direktoriaus darbą... Tačiau esu dėkingas, kad jėzuitų vyresniųjų valia dalį savo gyvenimo praleidau gimnazijoje. Savo pasidalijimą baigiu perfrazuodamas apaštalo Pauliaus mintį: būdamas silpnas esi galingas, nes leidi Dievui veikti gyvenime. Toks jaučiausi būdamas direktoriumi. 15 MISIJA
Lietuviai tėvai jėzuitai Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tarnauja nuo pat jos įsteigimo pradžios – 34 metus, tad daugelis jų Čikagos apylinkių lietuviams puikiai pažįstami. Tačiau kai 2020-ųjų pradžioje misijos direktoriumi tapo jaunas, neseniai iš Pietų Afrikos į Lietuvą sugrįžęs jėzuitas misionierius t. Vaidas Lukoševičius, niekas apie jį nebuvo girdėjęs, bet misijos bendruomenė naująjį vadovą pasitiko viltingai. Ir ne veltui – jis iškart buvo atviras, paprastas, prieinamas visiems, nuostabiai lengvai bendravo ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, sakė puikias homilijas, tuo iš karto pelnydamas misijos narių dėkingumą. Pasak t. Vaido, į Lemontą – didžiausią lietuvių misiją Čikagos apylinkėse – jis atvyko turėdamas nedaug parapijos vadovo patirties, ir čia jo tarnystė kai kuriais aspektais labai skyrėsi nuo ankstesniųjų Pietų Afrikoje ir Lietuvoje. Pvz., vadovaujant JAV parapijoms ir jų sielovadoje įprasta aktyviai bendradarbiauti su pasauliečiais. Jie prižiūri, kaip tvarkomi finansai ir telkiamos lėšos, rūpinasi kapitalinių remontų projektais, organizuoja įvairius renginius ir veiklas. Jie taip pat įgyvendina arkivyskupijos Birutė Norvaišaitė O’Brien Misionierius nuo krepšinio aikštelės iki ligonio lovos Prikepęs blynų, t. Vaidas švenčia Užgavėnes su misijos vaikais 16 MISIJA
bei valstijos nurodymus, susijusius su nepilnamečių saugumu, pateikia rinkliavų ir atlyginimų buhalterines ataskaitas, tarpininkauja įvairiuose bankiniuose reikaluose, yra atsakingi už bend- radarbiavimą su kitomis lietuviškomis išeivijos organizacijomis bei rūpinasi kasdieniais misijos sielovados aspektais. T. Vaidas mielai priėmė pasauliečių bendradarbių ir savanorių pagalbą, užmezgė šiltą ryšį su misijoje talkinančiomis seselėmis vienuolėmis, visada likdamas atviras naujoms idėjoms ir ramiai svarstydamas kilusias problemas. Per puspenktų tarnystės metų iššūkių misijos direktoriui tikrai netrūko. Vos jam atvykus į JAV, prasidėjo pasaulinė kovido pandemija. Bažnyčios užsidarė, kontakto su žmonėmis neliko. Tai buvo didžiulis iššūkis jaunam, naujam misijos vado- vui – juk nespėjo nė kojų apšilti! Misijos nariai serga, kenčia ir miršta – negalima jų aplankyti, sustiprinti, paguosti. Mišių nėra, rinkliavų nėra, sąskaitos auga, kaip misiją išlaikyti? Rūpesčių padaugėjo ir pandemijos įkarštyje atvežus naująjį bažnyčios fasado kryžių, kuris buvo užsakytas ankstesnės administracijos, o sąskaitą apmokėti reikėjo nedelsiant. Tačiau t. Vaidas neišsigando užgriuvusios naštos ir nepalūžo. Tvirtai pasitikėdamas Dievo pagalba ir misijos žmonių gerumu, kvietė (tiesa, iš pradžių labai nedrąsiai, bet pamažu vis drąsiau) tikinčiuosius net ir šiuo baisiu laikotarpiu remti misiją. Jis pradėjo pamaldų transliaciją internetu ir su misijos komanda ieškojo būdų, kaip mūsų žmones pasiekti, sustiprinti, padrąsinti. Tikintiesiems pamažu ėmus rinktis į bažnyčią, vėl naujas iššūkis – anksčiau sekmadieniais į Mišias misijoje susirinkdavo daugiau kaip 600 žmonių, o per pandemiją buvo galima įleisti mažiau nei šimtą. Tad kaip padėti visiems tikintiesiems ir kaip išsilaikyti finansiškai? Taip gimė įvairiausios naujos ir efektyvios iniciatyvos – pagalbos linija misijos nariams, rudens vajus finansinei padėčiai sustiprinti, nuotolinės rekolekcijos, įtraukdavusios net tik PJM misijos narius, bet ir lietuvius iš įvairiausių Amerikos valstijų bei kitų pasaulio šalių. Rūpindamasis jaunų šeimų sielovada, t. Vaidas įvedė sakramentams besirengiančių vaikų ir jų šeimų Mišias, kasmėnesinius susitikimus su tėveliais, vėliau išaugusius į ateitininkų vedamus Alfa kursus. Dėl to atsirado Mišios ateitininkams jaunučiams, anglų ir lietuvių kalba aukojamos šv. Mišios su nauju anglakalbių choru lietuviškai nekalbantiems misijos nariams bei Šventojo Rašto būrelis, kurio kassavaitiniams susitikimams t. Vaidas nuosekliai ir entuziastingai ruošdavosi. Drauge su bendradarbiais jis ieškojo būdų, kaip efektyviau pasiekti tame pačiame pastate esančios Maironio lituanistinės mokyklos vaikus ir jų šeimas, pats prisidėdamas prie misijos darbuotojų, dėstančių tikybą lituanistinėje mokykloje. Rūpindamasis, kaip pasiekti bažnyčios nelankančiuosius, misijos vadovas Viena iš didelio populiarumo sulaukusių t. Vaido iniciatyvų – gyvūnų laiminimo šventė, kurios metu laiminami ne tik šeimų augintiniai, jų šeimininkai, bet ir vaikų mylimi pliušiniai žaislai 17 MISIJA
įvedė kasmetinę gyvūnų laiminimo šventę, šeimų pietus Ukrainai ir Caritas paremti bei Velykų šventę vaikams po Mišių su kiaušinių, prikimštų saldainių, „medžiokle“, Velykų zuikio apsilankymu, smagiais žaidimais bei rungtimis. T. Vaidas plėtojo ir tęsė įprastas misijos veiklas: lėšų telkimo vajų vargstančioms vienišoms mamoms bei besilaukiančioms moterims paremti, Visų Šventųjų Mišias (net ketverias) Maironio mokyklos vaikams, Kalėdų vajų našlaičiams ir vargstančioms šeimoms Lietuvoje paremti, Užgavėnių blynų šventę, jos nenutraukiant net per pandemiją, sudarius galimybę blynų išsinešti. Darbuodamasis PJM misijoje, įsikūrusioje Pasaulio lietuvių centre, kuriame glaudžiasi arti 60 kitų lietuviškų ir nelietuviškų organizacijų, t. Vaidas plėtojo tarporganizacinį bendradarbiavimą. Dalyvavo kitų organizacijų renginiuose, laimino konferencijų dalyvius, veiklos metų pradžios ar pabaigos susirinkimus, darželių ir lituanistinių mokyklų vaikus, skaitė paskaitas, tiesiog bendravo. Glaudžiai bendradarbaujant su Pasaulio lietuvių cent- ru ir Lietuvių fondu, po devynerių metų pertraukos pavyko atnaujinti Bendruomenės dieną, kasmet įtraukiančią arti keturiasdešimties lietuviškų organizacijų bei sulaukiančią daugiau kaip šešių šimtų dalyvių – misijos narių ir bičiulių. T. Vaido įžvalgos prisidėjo ir prie jėzuitų vienuolyno komplekso bei Jaunimo cent- ro pastatų perdavimo-dovanojimo pasauliečių Jaunimo centro organizacijai. Su dideliu entuziazmu jis dalyvaudavo suaugusių ir vaikų ateitininkų bei skautų vasaros stovyklose „Dainavos“ ir „Rako“ stovyklavietėse, talkino „Neringos“ stovykloje JAV Rytų pakrantėje. Vesdamas konferencijas, aukodamas šv. Mišias, drauge stovySu dideliu užsidegimu vasarą t. Vaidas talkindavo lietuviškose ateitininkų ir skautų stovyklose Su Pal. Jurgio Matulaičio bendruomenės nariais – vargšų misionieriais Misijų sekmadienį 18 MISIJA
klaudamas, sportuodamas su jaunimu, t. Vaidas ne tik rūpinosi stovyklautojų sielovada, bet daugeliui tapo artimu bičiuliu. Nuostabu būdavo, kai skautų ir ateitininkų vaikai atpažindavo jį kaip kunigą, „kuris su mumis stovykloje žaidė krepšinį ir žvejojo“. Tarnystės PJM misijoje metu atsiskleidė ypatinga tėvo Vaido dovana tarnauti ligoniams. Nuvykęs suteikti sakramentų, jis ne kartą likdavo pabendrauti, išklausydavo visas ligonio ir jo šeimos narių gyvenimo istorijas, tai darydamas su tikru susidomėjimu, meile ir kantrybe. Nors tarnystės laikas Pal. Jurgio Matulaičio misijoje prabėgo nepaprastai greitai, dėl drąsaus misijos direktoriaus nusistatymo labai daug atlikta – bažnyčios fasadą puošia naujas kryžius, suremontuotos vandenį praleidusios bažnyčios sienos, pakeista grindų danga ir įgarsinimo įranga, įvesta nuotolinio transliavimo sistema. Svarbiausia – sustiprintos sielovados programos, užmegztas glaudus bendradarbiavimas su kitomis lietuviškomis organizacijomis ir Čikagos arkivyskupija, išplėtota vaikų ir šeimų sielovada, atnaujinta Bendruomenės diena ir daugybė kitų prasmingų veiklų. Nors teko išgyventi pasaulinę pandemiją su visomis jos pasekmėmis, t. Vaidas palieka misiją dvasiškai ir finansiškai gerokai stipresnę bei vieningesnę. Susirinkę į išleistuvių šv. Mišias daugelis negalėjo sulaikyti ašarų, nuoširdžiai dėkojo t. Vaidui už jo nuoširdumą, prieinamumą, nuostabius pamokslus, bendrystę ir ištikimą tarnystę. Esame palaiminti, kad Lietuvos tėvų jėzuitų dėka t. Vaidas Lukoševičius PJM misijos bendruomenei buvo tokia didelė Dievo dovana ir tapo mūsų tėvu, mokytoju ir brangiu bičiuliu, kurį lydėsime maldoje ir visada su meile lauksime sugrįžtant į Lemontą. Su vadovavimą misijai perėmusiu t. Artūru Sederevičiumi, SJ, Bendruomenės dienos, kuri buvo atgaivinta t. Vaido dėka, Mišiose 19 MISIJA
Apie tai kalbėjomės su Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo koordinatoriumi Lietuvoje t. Mindaugu Malinausku, SJ, ir rugsėjo pradžioje Lietuvoje viešėjusiu tinklo Rytų Europos asistentu t. Tierry Monfilsu, SJ. Pasaulinis popiežiaus maldos tinklas – jau daugiau kaip pusant- ro šimto metų veikiantis reformuotas ir naują institucinį pavidalą įgavęs popiežiaus Maldos apaštalavimo judėjimas. Manoma, kad šiuo metu tinklas 89 šalyse apima maždaug 22 milijonus besimeldžiančiųjų. Maldos apaštalavimo judėjimo pradininkas buvo kunigas jėzuitas Francois Xavier Gautrelet’as, dar 1844 m. misionierišku uolumu degusiems, tačiau į misijų kraštus išvykti negalėjusiems Prancūzijos Vals près le Puy jėzuitų kolegijos seminaristams pasiūlęs naują būdą būti apaštalu ir misionieriumi kasdieniame gyvenime, pavedant Kristui visus dienos darbus. „Tapkite apaštalais per maldą“, – kvietė jis, ragindamas studentus visas kasdienes veiklas su meile aukoti Dievui, vienijantis su Kristumi, kuris nesiliauja savęs aukojęs dėl žmonijos išgelbėjimo. T. Gautrelet’as pabrėždavo, kad būtent Jėzaus Širdis, jos meilės ugnis juos pašaukė, todėl jie turi išgirsti, ko ji prašo, ir jai atsiliepti. Labai greitai ši idėja ėmė plisti kitose vienuolių bendruomenėse ir parapijose. Netrukus nusistovėjo mūsų dienas pasiekusi tradicija, kad kiekvieną mėnesį yra paskelbiama popiežiaus maldos intencija ir ja gali melstis kiekvienas prie bendros maldos norintis prisidėti tikintysis. Maldos apaštalavimo judėjimui visą laiką vadovavo tėvai jėzuitai, o šio judėjimo globėjais ilgainiui buvo pasirinkti šv. Pranciškus Ksaveras ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė – veikliosios ir tyliosios misionierystės bei apaštalavimo pavyzdžiai. Tam tikrų pakeitimų judėjimo organizacinėje struktūroje įvesta Bažnyčioje švenčiant Gailestingumo jubiliejų. Dabar kiekvieno mėnesio intenciją specialiame vaizdo įraše pristato pats popiežius Pranciškus. Popiežius kalba ispaniškai, o jo žodžiai titruose verčiami į kitas kalbas. Šiuos vaizdo įrašus bei Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo naujienas galima rasti tinklo internetinėje Kaip tapti apaštalu per maldą? 20
svetainėje www.popesprayer.va, o pristatymą su titrais lietuvių kalba – svetainėje www.vaticannews.va/lt. Gailestingumo metų proga startavo įvairiais formatais prieinama nauja skaitmeninė Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo platforma clicktopray.org (analogas lietuviškai galėtų būti www.kasdienapmastau.lt), kad kuo daugiau žmonių įtrauktų melstis kartu su Šventuoju Tėvu už žmonijai ir Bažnyčiai kylančius iššūkius. 2018 m. Pasauliniam popiežiaus maldos tinklui suteiktas popiežiškosios institucijos statusas ir patvirtinti jo įstatai. 2020 m. lapkričio 17 d. popiežiaus Pranciškaus potvarkiu įkurtas fondas „Pasaulinis maldos tinklas“, turintis savo būstinę Vatikane bei kanoninio juridinio asmens statusą Katalikų Bažnyčioje. Kartu jis ir toliau patikėtas globoti Jėzaus Draugijai. Fondo direktoriumi popiežius paskyrė kunigą Fredericą Fornosą, SJ, iki tol vadovavusį Pasauliniam popiežiaus maldos tinklui. Jis paskirtas ir Eucharistinio jaunimo judėjimo, kaip vienos iš Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo šakų, vadovu. Nuo 2025 m. sausio 1 d. Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo vadovo pareigas perims t. Cristóbalis Fonesas, SJ, garsus muzikas ir giesmių kūrėjas iš Čilės. Dažnam kyla klausimas, kodėl būtent jėzuitai iki šiol yra aktyviai įsitraukę į šį judėjimą ir rūpinasi jo sklaida. Pasak t. Tierry Monfilso, Dvasinės pratybos leidžia jėzuitams pristatyti Evangeliją padedant besimeldžiančiajam užmegzti asmeninį ryšį su Kristumi. Maldoje su popiežiumi už pasaulį ir Bažnyčią itin svarbu palaikyti šią bičiulystę, kurią Viešpats mums atveria. Jėzuitai yra ne vien intelektualai, bet ir apaštalai, darantys visiems prieinamą Kristaus viziją šiandienai. Kaip sako popiežius savo enciklikoje „Evangelijos džiaugsmas“, visi pakrikštytieji yra misionieriai, ir mes turime dalį Jėzaus atjautos misijoje. Nebūtina būti baigus specialių studijų, kiekvienas gali gauti Viešpaties malonę ir savu būdu būti jo mokiniu misionieriumi. Kai popiežius Bažnyčiai siūlo intenciją, tai nėra jo įgeidis, jis tai daro kaip Kristaus vietininkas žemėje. Tad popiežiaus maldos intencijos tam tikra prasme yra Jėzaus Širdies intencijos. Į jas įsigilinę matome, kad jos apima žmonijai ir Bažnyčios misijai kylančius iššūkius. Pvz., prašymas melstis už pasaulio politinius lyderius arba „žemės šauksmą“ jaudina ne tik tikinčiuosius. O kadangi dalykai, už kuriuos meldžiamasi, tikrai yra rimti, siūloma už juos aukoti ir savo vargus, ligas, bėdas, savo kančią vienijant su Kristaus kančia už Bažnyčią ir pasaulį. Per maldą, apmąstymą, veikimą, pagalbą tiems, kurie šiandien patiria sunkumų, krikščionims Bažnyčios misijoje siūlomas Jėzaus Širdies kelias. Popiežiaus intencija gali suvienyti, sutelkti įvairias parapijoje veikiančias grupeles ir bendruomenes. Ir yra atvira visuomenei. T. Mindaugas Malinauskas sako, kad lankydamasis Lietuvoje įvairiuose susitikimuose su žmonėmis t. Tierry norėjo pabrėžti T. Mindaugas Malinauskas, SJ T. Tierry Monfilsas, SJ 21 MISIJA
būtent popiežiaus intencijų aktualumą ir didinti žmonių sąmoningumą jas priimant, įtraukiant į savo gyvenimą. Skatino sąmoningiau gyventi tuo, kuo gyvena Bažnyčia, o mes tikime, kad ir Jėzus tuo gyvena. „Pasaulinis maldos tinklas yra atidus žmonijos poreikiams. Popiežiaus intencijos susietos su Kristaus kvietimu, kylančiu iš Trejybės, žvelgiančios į pasaulį, kuriam reikia išgelbėjimo. Galima sakyti, kad iš „Trejybės širdies“ kilo Žodžio įsikūnijimas Jėzaus Kristaus asmenyje, Tėvas atsiuntė Sūnų mūsų gelbėti, – tęsia t. Mindaugas. – Per Eucharistiją Kristus labai intymiai pasilieka mumyse, mes esame viena su juo. Visos pakrikštytųjų širdys gali susivienyti per Kristaus, kuris mus įtraukia į savo atjautos misiją žmonėms, Širdį. Tai yra „su Jėzaus Širdimi susivienijusių širdžių tinklas“, pranokstantis bet kokias institucijų ar net konfesijų ribas.“ Kaip įsitraukti į šį Pasaulinį popiežiaus maldos tinklą ar tapti jo nariu? Anot pašnekovų, galimi du būdai: laisvas ir prisiimant tam tikrą įsipareigojimą. Abu būdai gali būti tiek asmeniniai, tiek pasirinkti bendruomenės. Asmeniškai įsitraukti į apaštalavimą malda gali kiekvienas pakrikštytasis, tereikia melstis popiežiaus mėnesio intencija, ypač pirmąjį mėnesio penktadienį. Kitas būdas – įsipareigojimas – sietųsi su gilesniu ir sąmoningesniu, asmeniniu ar bendruomeniniu atsiliepimu: ryte kartu su Jėzumi paaukoti dieną sukalbant Dienos paaukojimo maldą ir pasimelsti popiežiaus pasiūlyta mėnesio intencija, per dieną stengtis prisiminti, jog nuolat esame Dievo akivaizdoje, vakare drauge su Jėzumi peržvelgti savo dieną atkreipiant dėmesį, kaip, per kokius įvykius ar žmones, Viešpats leido būti apaštalu ir misionieriumi, ir už tai padėkoti. Tai jau tam tikras įsipareigojimas, pareiškimas Viešpačiui, kad jis gali manimi remtis, aš noriu būti Viešpaties mokinys misionierius. Žmogus dar geriau supranta, kad jo gyvenimas vertingas ne tik jam pačiam, bet ir visai Bažnyčiai, kai, norėdamas pelnyti atlaidus, be kitų sąlygų išpildymo, yra skatinamas pasimelsti ir to mėnesio popiežiaus intencija. Bendruomeniškai į šį apaštalavimą malda Bažnyčios labui gali įsitraukti visa parapija ar bendruomenė, susirinkdama melstis popiežiaus intencija, pvz., pirmąjį mėnesio penktadienį. Prieš susitikimą ar šv. Mišias galima peržiūrėti intenciją pristatantį vaizdo įrašą. Arba visos parapijoje veikiančios maldos grupelės savo susirinkimus gali pradėti malda to mėnesio popiežiaus intencija, taip dar labiau susivienydamos Bažnyčios misijoje ir apaštalaujant. Mūsų maldai patikėdamas mėnesio intencijas, popiežius kviečia išplėsti savo akiračius, širdžių horizontus ir atjautos ribas iki žmonijos bei Bažnyčios pakraščių. Parengė Jūratė Grabytė T. V. Šimkūno, SJ, nuotr 22 MISIJA
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA Gerasis Tėve, štai esu tavo akivaizdoje – žinau, kad tu visuomet su manimi. Šiandien vėl panardinu savo širdį į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje. Tegul tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu, jo misijos bendradarbiu. Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus, visa, kas esu ir ką turiu. Drauge su Marija, Bažnyčios Motina, ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos melsdamasis šio mėnesio popiežiaus intencija. 23
2024 m. birželio 24–28 d. Indonezijoje, Džogdžakartos mieste, vyko jėzuitiško švietimo seminaras „Tikėjimo ugdymas XXI amžiuje“. Seminare daugiau nei 100 dalyvių iš viso pasaulio diskutavo apie jėzuitiškų mokyklų atsakomybę sprendžiant vieną didžiausių iššūkių – kaip jėzuitiškos mokyklos gali ugdyti tikėjimą jam abejingame pasaulyje. Man, kaip pirmajam pasauliečiui, pakviestam tapti Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi, dalyvauti tokiame globaliame renginyje buvo didžiulė garbė ir ypatinga patirtis. Pirmą seminaro dieną itin džiugu buvo stebėti, kokie aktyvūs pasauliniame kontekste yra Lietuvos jėzuitų mokyklų alumnai: video pranešime savo refleksijomis, ką duoda jėzuitiška mokykla, dalijosi alumnai iš viso pasaulio, tarp jų buvo ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnės Gertrūda Bazytė ir Monika Juchnevičiūtė. Esame maža šalis, bet garbinga jėzuitiškų mokyklų tinklo dalis! Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa savo sveikinime kvietė drąsiai reflektuoti ir atvirai diskutuoti apie iššūkius. Jis iškėlė idėją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo neįgyvendinama, bet savo esme yra giliai krikščioniška: mes gyvename epochų lūžio laikais ir globalizaciją turėtume matyti ne kaip apokalipsę, o kaip galimybę tapti viena žmonija. T. Sosa pabrėžė, kad jėzuitų mokyklos visame pasaulyje yra akademinio ir socialinio prestižo dalis, bet dėl prestižo negalima išsižadėti misijos ugdyti žmones, norinčius transformuoti pasaulį ir parodyti Dievo veikimo ženklus. Taip buvo duota pradžia Tikėjimo ugdymas XXI a. Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus Mindaugo Grigaičio refleksija po tarptautinio jėzuitiško ugdymo seminaro. V. Raupelio nuotr. (LRT) 24 DRAUGIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==