Jėzuitai 2024 2 Kviečiami bendradarbiauti
4 Jėzuitai 2024 2 Mielieji mūsų žurnalo skaitytojai, bičiuliai, geradariai, daugelio šio numerio straipsnių autoriai pasakoja apie plačią Jėzaus Draugijos misiją – žmones ir įvairias bendruomenes, su kuriomis jėzuitai dirba ar dirbo, palydėjo arba palydi dvasiškai. Abipusis ryšys yra brangus tiek mums, jėzuitams, tiek žmonėms, su kuriais kartu keliaujame Dievo link ne per dausas, o per mūsų pasaulį. Visomis išgalėmis stengiamės, kad jis būtų geresnė vieta gyventi visiems, ir nenuleidžiame akių nuo Prisikėlusiojo, nes kaip sakė t. Jonas Lauriūnas, SJ: „Nueisime ten, kur žiūrime.“ T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivės. Robertos Banevičienės nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė DVASINGUMAS 1 Apie ignaciškąjį dvasingumą 2 Bendruomenė, kurios norėjo Dievas 6 Jėzuitų ir ateitininkų bendrystė 10 Šeima visam gyvenimui PAŠAUKIMAS 18 Dievui tavęs pakanka 34 Ženklai kunigo kelyje MISIJA 20 Kaip kūrėsi Kauno „Arka“ 23 Kristaus misijos bendradarbiai PROVINCIJOJE 25 Ko tikėtis iš pokyčių 28 Dovana ir vertybė 30 Užsitarnauti žmonių nuoširdumą ISTORIJA 14 Jėzuitų paveldas Pietų Amerikoje
Apie ignaciškąjį dvasingumą T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Ignaciškasis dvasingumas – tai gyvenimas tikint, kad Dievą galima rasti visur. Šventasis Ignacas tikėjo, kad su Dievu susitinkame kiekvieną savo egzistencijos akimirką. Jau daugiau kaip 450 metų Ignaco Lojolos dvasingumas, paremtas jo asmeninėmis mistinėmis įžvalgomis ir išplėtotas Dvasinėse pratybose, kviečia žmones užmegzti artimesnį santykį su Dievu ir įkvepia energijos tarnauti kitiems. Ignaciškojo dvasingumo centre yra Jėzaus gyvenimas, mokymas, mirtis ir prisikėlimas. Šis dvasingumas kviečia žmones labiau pažinti ir mylėti Jėzų bei juo sekti, kaip tai darė Ignacas. Nors gyvename pasaulyje, kupiname tamsos, susiskaldymo ir neteisybės, tikime, kad Dievas aistringai dalyvauja visos kūrinijos gyvenime, stengdamasis visiems nešti išgydymą ir susitaikymą, teisingumą, viltį, atleidimą ir meilę. Ignacas mokė, kad Dievą galima rasti veikiantį kiekvienoje žmogaus gyvenimo situacijoje, santykyje ir patirtyje – kasdieniame darbe, auklėjant vaikus, rūpinantis artimaisiais, ieškant teisingumo visuomenės gyvenime, saugant žemę ir kuriant žmonių bendruomenę, taip pat – puoselėjant draugystę ir solidarumą, išgyvenant džiaugsmą ar didelę laimę, liūdesio ir sielvarto, vienatvės ar baimės akimirkomis. Ignacas įnešė naują aspektą į katalikiško dvasingumo tradiciją. Būtent jo pasiūlyta įžvalgumo praktika ir šiandien padeda žmonėms atpažinti Dievo impulsus širdyje ir aiškiau suvokti, kokio tikslo Dievas juos kviečia siekti gyvenime. Tie, kurie priima ignaciškąjį dvasingumą, – nesvarbu, ar jėzuitai, ar priklausantys kitoms vienuolijoms, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės nariai ar šiaip pasauliečiai vyrai ir moterys, ilgainiui jie pastebi, kad vis labiau tampa „kontempliatyvūs veikloje“. Žmonės vis lengviau atranda Dievą bet kokioje veikloje, jei tai daro nuoširdžiai ir dėmesingai. Daugelis jėzuitų bičiulių, „išplėstinės ignaciškosios šeimos narių“, remdamiesi šv. Ignaco paveldu, su meile ir dėkingumu stengiasi surasti Dievą drauguose ir bendradarbiuose, maldoje, giesmėje, vienatvės apmąstymuose, dirbdami kartu su kitais, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi. Tėvas Geraldas M. Faginas, SJ, knygoje „Atrask savo svajonę“ (Discovering Your Dream) teigia, kad Dvasinių pratybų teikiamas malones galima apibendrinti šešiais trumpais sakiniais: Mes esame mylimi. Esame apdovanoti. Esame surasti. Mums atleista. Esame pašaukti. Esame siunčiami. 1 DVASINGUMAS
Ne pirmus metus gyvenome laisvoje Lietuvoje, džiaugėmės pilnomis bažnyčiomis, atsikūrusiomis sovietų uždraustomis organizacijomis, jautėme ir troškimą pertvarkyti savo gyvenimą taip, kad jo centre būtų Jėzus – toks ir yra kiekvieno krikščionio pašaukimas. Tie, kurie anuomet lankėme jėzuitų aptarnaujamas bažnyčias, išgirdome apie būsimas dvasines pratybas. Aiškumo nedaug, bet kad bus įdomu ir dvasiškai naudinga – supratome. Kaip tik tais 1998 metais leidykla „Aidai“ išleido t. Liongino Virbalo iš ispanų kalbos išverstą Ignaco Lojolos knygą „Autobiografija. Dvasinės pratybos“, kurią dauguma tuoj pat ir įsigijome. Susidomėję skaitėme apie šventojo gyvenimą, Jėzaus Draugijos įkūrimą, Ignaco bendražygius ir vėlesnį jėzuitų gyvavimą, bet prie Dvasinių pratybų išdėstymo ir taisyklių, deja... turėjome sustoti, supratę, kad savarankiškai nepajudėsime iš vietos. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje tuomet dirbo neseniai iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs t. Antanas Saulaitis, patarnavo seserys eucharistietės. Vėliau iš JAV atvyko ir dar vienas jėzuitas – t. Leo Leise. Šioje bažnyčioje jie ir buvo mūsų „gerieji ganytojai“, padėję žengti pirmuosius žingsnius ignaciškojo dvasingumo kelyje. Šv. Kazimiero bažnyčioje dvasinėms pratyboms vadovavo tuo laiku čia dirbęs t. Lionginas Virbalas. Iš rekolekcijų medžiagos ilgainiui sudaryta jo knygele „Eik į savo kambarėlį“ rekolekcijų rengėjai ir dalyviai sėkmingai naudojasi iki šiol. Kas gi vyko praėjus pirmiesiems dvasinių pratybų metams? Sunku būtų tiksliai pasakyti už visus jų dalyvius, bet vienas dalykas tikrai buvo bendras – nesinorėjo išsiskirstyti. Tad 1998 m. rudenį susibūrę į dvasines pratybas kasdieniame gyvenime, pamažu transformavomės į ignaciškojo dvasingumo grupeles. Vilniuje kurį laiką keliavome lydimi t. Algio Baniulio. Pamažu mus pasiekė žinios apie jėzuitų palydimą Europos krikščioniškojo gyvenimo (KG) bendruomenę. T. Leo Leise iš Jungtinės Karalystės atvežė jų bendruomenės lankstinuką, kurio pavyzdžiu parengėme ir savąjį, nors didelio supratimo apie bendruomenės veiklą dar nebuvo. Tik po to, kai t. Stasio Kazėno rūpesčiu mums buvo paskirti „krikštatėviai“ – pati gausiausia ir didžiausią patirtį Europoje turinti Prancūzijos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė, – pamažu atsivėrė akys. 1996 m. Kaune pradėjęs darbuotis t. Vytautas Sadauskas, savo ruožtu, irgi būrė žmones, siekiančius gilesnio dvasinio gyvenimo, pristatė jiems ignaciškojo dvasingumo principus, vadovavo pirmosioms pratyboms kasdieniame gyvenime, rengė ignaciškąsias rekolekcijas su dvasiniu palydėjimu, kurių organizavimą vėliau perėmė Gyvenimo ir tikėjimo institutas, o besidominčius, Daiva Pagirytė Bendruomenė, kurios norėjo Dievas 2 DVASINGUMAS
kaip tęsti dvasinę kelionę, supažindino ir su Krikščioniškojo gyvenimo bendruomene, kaip galimybe drauge keliauti Dievo link. 1999 m. vasarą entuziastų grupelė kartu su t. Vytautu Sadausku pirmą kartą dalyvavo Europos KG bendruomenės šeimų stovykloje Šv. Arbogaste, Austrijoje. Tada buvo imtasi iniciatyvos parengti KG bendruomenės įstatus lietuvių kalba. Į Kauną dirbti atvykusio t. Stasio Kazėno iniciatyva 2001 m. sausio 20 d. buvo surengtas pirmasis ignaciškųjų grupelių susitikimas. Tų pačių metų gegužę Pažaislyje vyko grupelių savaitgalis vadovaujant t. A. Saulaičiui, o 2002 m. gruodžio mėnesį Kaune – pirmasis Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės suvažiavimas. Tais pačiais metais tuometinis jėzuitų provincijolas t. A. Saulaitis t. Stasį Kazėną paskiria bendruomenės dvasiniu asistentu. 2010 m. šiose pareigose jį pakeitė t. Algimantas Gudaitis, o pasibaigus jo kadencijai, Lietuvos KG bendruomenės Bažnyčios asistentu tapo t. Mindaugas Malinauskas. Beje, pasaulio KG bendruomenės asistentas yra pats Jėzaus Draugijos generolas, kuris dėl didelio užimtumo praktiniam bendruomenės palydėjimui skiria kurį nors jėzuitą. Pirmoji Lietuvos KG bendruomenės grupelė Šiauliuose susibūrė 2002 m. kovo 11 d. Tą įsimintiną dieną įvyko pirmasis susitikimas su grupelės palydėtoju t. Aldonu Gudaičiu. Jis drauge keliavo iki 2003 m., kol tapo Lietuvos jėzuitų provincijolu. Vėliau šiauliečius neilgai palydėjo ir kiti jėzuitai – t. Vidmantas Šimkūnas, t. Leonas Zaremba, t. Algis Baniulis, o nuo 2004 m. – jėzuitų naujokyno, tuo metu buvusio Šiauliuose, vedėjas t. Algimantas Gudaitis, kol buvo paskirtas steigti jėzuitų bendruomenę Rygoje. Panašiu metu bendruomenės grupelės t. Stasio Kazėno iniciatyva susibūrė Panevėžyje, Anykščiuose, vėliau – ir Alytuje. Tokia buvo pradinė geografija. 2003 m. birželį įvyko pirmoji KG bendruomenės stovykla Anykščiuose. Čia dalyvavo ir viešnia iš Prancūzijos bendruomenės Bertilde. Keletą metų iš eilės mus vis aplankydavo ir ugdydavo Prancūzijos KG bendruomenės atstovai. Labai įsiminė 2004 m. bend- ruomenės vasaros stovykla Kulautuvoje: dangaus malones be sustojimo pilantis lietus ir mūsų „krikštatėvių“ širdžių dosnumas. Mokymus vedė Prancūzijos bendruomenės asistentas t. Claude’as Charvetas bei bendruomenės tarybos narės Nadine Croisier ir Françoise Garcin. 2005 m. rugpjūtį – Šv. Jonų bažnyčios grupelės rekolekcijos su t. Leo Leise Druskininkuose 2003 m. 3 DVASINGUMAS
trečioji KG bendruomenės stovykla Anykščiuose. Mūsų mokytojai – buvęs Prancūzijos bendruomenės asistentas t. Edouardas O’Neilas, sesuo Anita Meng ir mums jau pažįstama Françoise Garcin. Tai buvo nuostabus laikas. Žinojome mažai, bet troškome sužinoti daug. Ką reiškia dalintis maldos patirtimis po dvasinių pratybų buvo lyg ir aišku, bet kaip kalbėti apie Dievo veikimą mūsų kasdieniame gyvenime – tuomet dar sunkiai supratome. 2006-aisiais Jėzaus Draugija minėjo šv. Pranciškaus Ksavero ir šv. Petro Favro 500-ąsias gimimo bei šv. Ignaco Lojolos 450-ąsias mirties metines. Tai – Jubiliejiniai metai, kuriuos šventė visa ignaciškoji šeima, ir bene pirmoji data, kurią kartu pažymėjo ir Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bend- ruomenė, surengusi šventę Šiluvoje. Ta pačia proga 2006 m. balandžio 1–2 d. čia vyko LKG bendruomenės susitikimas. Nepaprastasis mūsų svečias ir mąstymų vadovas buvo t. Paolo Molinari iš Italijos. Tie metai buvo gausūs svečių – birželio pabaigoje Lietuvoje lankėsi ir jėzuitas t. Alberto Brito – pasaulio KG bendruomenės tarybos narys, lankantis jau susikūrusias ir besikuriančias KG bendruomenes. Vasarą vainikavo tarptautinis ignaciškosios šeimos susitikimas Lurde, į kurį pirmą kartą oficialiai buvo pakviesti ir Lietuvos atstovai. Užmegzti ryšiai su Prancūzijos bendruomene padėjo Lietuvos bendruomenei pasirengti tapti pasaulio KG bendruomenės nare. Iš prancūzų gavome visą reikalingą metodinę medžiagą, į lietuvių kalbą išsivertėme svarbiausius dokumentus, mūsų atstovai vyko į bendruomenės ugdymo renginius Prancūzijoje ir patys juos rengė Lietuvoje. 2011 m. gruodžio 23 d. Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė užregistruojama ir tampa oficialia nacionaline bendruomene, o 2013 m. Libane vykusioje pasaulinėje asamblėjoje priimama į Pasaulio krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę. Per netrumpą praėjusį laiką įvyko aibė visokių puikių dalykų. Jau net neįmanoma prisiminti ir suskaičiuoti visų bendruomenės ugdymo renginių, regioninių susitikimų ar rekolekcijų. Visada kartu su mumis dalyvaudavo ir kuris nors iš tėvų jėzuitų. Kaip ir įpareigoja pagrindinis KG bendruomenės dokumentas Mūsų charizma, maždaug 2012 metais pradėta kalbėti apie laikinąjį įsipareigojimą bendruomenei, parodantį žmogaus norą tam tikram laikui rinktis būtent KG bendruomenės dvasingumą ir gyvenimo būdą, lūkuriuojant aiškaus ir galutinio apsisprendimo. Šis etapas ir įsipareigojimas išreiškia troškimą ieškoti atsakymo į Dievo kvietimą ir atpažinti savąjį pašaukimą. Po pasirengimo metų Šiluvoje įvyko graži bendruomenės šventė, kurioje pirmoji Šiuo metu įvairiuose Lietuvos miestuose susibūrusių 30 bendruomenės grupelių vienija 261 narį; 47 iš jų yra priėmę laikinąjį įsipareigojimą bendruomenei, 28 – nuolatinį. 4 DVASINGUMAS
grupė apsisprendusiųjų itin iškilmingoje aplinkoje priėmė laikinuosius įsipareigojimus. Kas galėjo būti geriau nei įsipareigoti amžinajam visos kūrinijos Viešpačiui Mergelės Marijos akivaizdoje, suklupus Apsireiškimo koplyčioje prie altoriaus, t. Stasiui Kazėnui laiminant Švenčiausiuoju Sakramentu! 2015 m. gegužę žmonės, prieš dvejus metus priėmę laikinąjį įsipareigojimą, toliau trokšdami dar artimiau sekti Jėzumi Kristumi ir su juo darbuotis statant Karalystę, atpažindami Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę kaip ypatingąjį savo pašaukimą Bažnyčioje ir priimdami pagrindinius bendruomenės dokumentus – Charizmą bei Bendruosius principus, įsipareigojo visam laikui likti bendruomenėje. Sunku pasakyti, kiek belikę mūsų, įsitraukusių į pirmąsias dvasinių pratybų grupes. Vieniems tiesiog netiko ignaciškasis maldos būdas, kitiems atrodė, kad prisidėti prie bendruomenės nebūtina, juo labiau – koks siaubas! – net nario mokestį reikia mokėti. Deja, jau yra ir nemažai į amžinybę iškeliavusių bendruomeniškių. Bet tie, kurie ištikimai keliauja bendruomenėje daug metų, yra radę būdų, kaip drauge darbuotis didesnei Dievo garbei ir atpažinti jo veikimą kasdieniame gyvenime. Kristus mus kviečia sekti jo gyvenimu ir mirtimi, Dvasios dėka įgaunant tuos pačius jausmus ir tokias pat nuostatas, kurias jis išdėsto Kalno pamoksle, kad mūsų aistros ir mes patys iš mirties pereitume į tikrąjį gyvenimą. Šventosios Dvasios įkvėpta bendruomenės istorija yra neatskiriama nuo jos apaštalinės partnerystės su Jėzaus Draugija ir kitomis ignaciškojo dvasingumo vienuolinėmis bei pasaulietinėmis šeimomis. Galime pasidžiaugti, kad tėvai jėzuitai, pradėję globoti bendruomenę nuo jos ištakų, vienokiu ar kitokiu būdu nuolat yra kartu su mumis ir mes su jais. Bendruomenės stovykla Anykščiuose su „krikštatėviais“ iš Prancūzijos 2005 m. 5 DVASINGUMAS
Ateitininkų ir jėzuitų ryšys buvo užsimezgęs jau anksčiau, nes jėzuitai ir pogrindžio sąlygomis dirbo su jaunimu. Kai atsirado galimybė dirbti legaliai, tas darbas tęsėsi. Ateitininkai artimi jėzuitams įvairiais savo dvasingumo aspektais. Jų principai – katalikiškumas, tautiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas – žmogų ugdo visapusiškai, kaip pilietį, visuomenės narį, nėra sutelkti vien į maldingumą. Jėzuitams taip pat svarbūs pasaulietiniai dalykai, mes vadovaujamės šv. Ignaco mokymu, kad link Dievo einančio žmogaus kelyje svarbus visas jo gyvenimas. Tad mūsų dvasingumo bei veiklos pricipai ir tai, kaip organizuojasi ateitininkai, yra tarsi susisiejantys indai. Atgavus nepriklausomybę, ateitininkų kuopa susikūrė ir kunigų seminarijoje, kur tuo metu mokiausi. Kai išgirdome, kad atsikūrė ateitininkai, mums, klierikams, tai atrodė labai patrauklu – juk organizacijai priklausyti galėjo visi. Struktūra, nors ir atsiradusi dar tarpukariu, buvo gera ir naudinga – ji padėjo žmones ugdyti, nereikėjo išrasti naujų metodų, ir tai įtraukė daug aktyvių tikinčiųjų. Mūsų kuopoje buvo 9–11 klierikų, 5 iš jų – tuometiniai jėzuitai. Mane žavėjo tai, kad ateitininkai nebuvo spontaniškai ar dėl lyderio charizmos besiburiantys žmonės. Jie turėjo aiškius veikimo būdus ir principus, įgalinančius žmogų augti. Mes, klierikai, per mėnesį perskaitydavome kokią nors knygą ir susirinkę drauge ją aptardavome. Vienas iš ateitininkų principų ir yra bręsti intelektualiai. Nebuvome tiktai draugų būrelis, ši veikla mus ugdė. Kai reikėjo rašyti bakalauro darbą, pasirinkau temą „Ateitininkų organizacijos reikšmė Lietuvai“. Studijuodamas ateitininkų įkūrėjų Stasio Šalkauskio, Jono Dovydaičio veikalus, susidariau įspūdį, kad ši organizacija nėra pasenusi, atgyvenusi, nes tie patys principai aktualūs, veikia ir dabar, o devizas „Viską atnaujinti Kristuje“ – visiškai ignaciškas, nors ir perimtas iš popiežiaus Pijaus X. Skaitydamas ateitininkijos steigėjų darbus, radau ir daugiau sąsajų su ignaciškuoju dvasingumu. Šie vyrai buvo toliaregiški, kai kurie jų kelti klausimai svarstyti ir Vatikano II susirinkime – jau kur kas vėliau. Pirmosios moksleivių ateitininkų kuopos dažnai būrėsi dalyvaujant jėzuitams, nes klebonai ar tikybos mokytojai prašydavo mūsų pagalbos. Beveik visi aktyvūs jėzuitai įsitraukė į ateitininkijos veiklą kaip dvasios tėvai ir stovyklų dalyviai. Mus nuolat į jas kviesdavo. Ne visi kunigai turi dovaną dirbti su jaunimu, o jėzuitams tai yra natūralu. Tapęs kunigu, septynias vasaras iš eilės vykau į stovyklą Berčiūnuose. Čia iš tiesų būta itin stiprių patyrimų. Dalyvaudavo apie 100–150 vaikų, ir daugeliui jų tos stovyklos padarydavo labai gerą įtaką. Programa būdavo solidi, linksma, Jėzuitų ir ateitininkų bendrystė T. Aldonas Gudaitis, SJ 6 DVASINGUMAS
tautiška, kartais reikalaujanti ir fizinių pastangų, pvz., miškuose partizanus žaidžiant. O kartą, visą savaitę stovyklaudami kaip ateitininkai, padėjome t. Stanislovui, griovėme kažkokius senus pastatus. Viena vertus, stovykloje ir toliau atlieki kunigo tarnystę, antra vertus, pakeiti veiklą, atitrūksti nuo kasdienių darbų. Čia kunigo vaidmuo nėra vien sielovadinis. Nors pakviestas esi būtent tam, bet tenka dalyvauti visur – įvairiuose žaidimuose, užsiėmimuose ir pan. Ir vaikams smagu, ir mums tam tikras atokvėpis. Be to, stovyklose būdavo gausu savanorių, tad jų atrankoje dalyvaudavo ir kunigas kaip komandos narys. Vėliau daug vaikų atvykdavo į stovyklas ir iš jėzuitų gimnazijų, nes prie mūsų ugdymo įstaigų ir bažnyčių nuo pat jų atgavimo veikia ateitininkų kuopos. Labai džiugu, kad prie Kauno jėzuitų bažnyčios nuolat gyvuoja veikli ateitininkų kuopa, kuriai daugiausia priklauso Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniai. Ateitininkų veikla reikalauja pastangų, bet ji prasminga. Į ją įsitraukusiems jauniems žmonėms tikrai netrūksta entuziazmo, kai kuriose šeimose net tėvai atrado tikėjimą per savo vaikus, pabuvusius ateitininkų stovyklose. Tose stovyklose užaugo ištisos kartos. Nors ne visi liko ateitininkais, bet pačios stovyklos iki šiol labai populiarios ir Lietuvoje, ir išeivijoje. Pvz., į „Dainavos“ ateitininkų stovyklą Jungtinėse Šv. Mišios Berčiūnų bažnyčioje, vasaros ateitininkų stovykloje 7 DVASINGUMAS
Amerikos Valstijose jėzuitai būdavo kviečiami dėl to, kad gebėjo dirbti su vaikais ir jaunimu. Kol nebuvome atkūrę jėzui- tų gimnazijų, ši veikla mus išties žavėjo. Kadangi ignaciškojo jaunimo sąjūdis MAGIS gimė tik per Pasaulio jaunimo dienas Kelne 2005 metais, iki tol jėzuitai daugiau dėmesio skyrė ateitininkams ir skautams, kurie taip pat ieškojo dvasios tėvų. Ateitininkams svarbios yra žiemos ir vasaros akademijos, taip pat studentų akademijos. Jas organizuodavo patys ateitininkai, tačiau jiems reikėdavo kunigų, todėl kviesdavo mus patarnauti. Tad jėzuitai ateitininkams padėjo augti ten, kur reikėjo mūsų tarnystės. Ilgą laiką nuo ateitininkijos neatsiejamas buvo kun. Arvydas Žygas, norėjęs stoti pas jėzuitus, bet dėl didelio užimtumo taip ir neradęs laiko atlikti naujokyno programos. Jis pats, išugdytas ateitininkų JAV, ir Lietuvoje buvo jų dvasios vadas. Ateitininkams išeivijoje nuoširdžiai talkindavo ir tėvai jėzuitai Gediminas Kijauskas, Jonas Kidykas, Lietuvoje – Stasys Kazėnas, Lionginas Virbalas (dabar arkivyskupas), Algimantas Gudaitis, Gintaras Vitkus, Antanas Saulaitis. Aš, nors ir esu sendraugis, nuo šios organizacijos veiklos dabar nutolęs. Užrašė Jūratė Grabytė Vienos iš ateitininkų stovyklos Berčiūnuose vadovai ir savanoriai. 2000 m. 8 DVASINGUMAS
Albina Saladūnaitė Panevėžio ateitininkų organizacijos atsikūrimo pradžia susijusi su tuometinio Kristaus Karaliaus katedros vikaro t. Stasio Kazėno, SJ, veikla. Anuomet buvo visa ko pradžia: į žmonių gyvenimus beateinanti laisvė, draustų datų, asmenybių atminties sugrąžinimas, katalikiškų organizacijų atkūrimas ir t. t. Laukiant 1988-ųjų šv. Kalėdų, t. S. Kazėno iniciatyva ir jam padedant Panevėžio viešojoje bibliotekoje pirmą kartą surengta religinių knygų ir devocionalijų paroda. 1989 m. sausio 21 d., taip pat kunigo pastangomis, katedros kriptoje įvyko iškilmingas Panevėžio ateitininkų sendraugių posėdis. Jame ateitininkų priesakams ištikimi sendraugiai perdavė estafetę jaunimui, kuriam reikėjo mokytis tos organizacijos abėcėlės... O kunigas Stasys skiriamas Panevėžio vyskupijos ateitininkų dvasios tėvu. Jo žvilgsnis platus, nukreiptas į pasauliečiams įdomius kultūros dalykus. Vadaktėlių bažnyčioje kartu švenčiama Spaudos atgavimo šventė, Joninės, lankomi knygnešių kapai ir einama jų keliais... Didžiausias 1989 metų pavasario įvykis – pirmą kartą po 1940-ųjų visas miestas – nuo katedros iki dramos teatro – iškilmingai mini pirmąjį Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką! Visa ko iniciatorius – kunigas Kazėnas. Jis pirmasis imasi ir iniciatyvos parsivežti kun. Alfonso Lipniūno kaulelius iš Pucko... Tą vasarą atnaujinama dar viena prieškarinė tradicija: pėsčiomis keliauti į Krekenavos Žolinę... Iniciatyva – kunigo Stasio, ką tik grįžusio iš kelionės į Sibirą, tėvynėn parlydėjusio lietuvių tremtinių palaikus iš Tit-Arų salos. Pirmojo piligriminio žygio metu t. Stasys iš Paberžės atgabena koplytėlę, kuri pastatoma prie Čičinsko kalno... Prasideda Panevėžio vyskupijos ateitininkų konferencijos, stovyklos, daug kitų darbų – kartu su kunigu Kazėnu. Išvykęs dirbti į Šiaulius, t. Stasys ir toliau dalyvauja ateitininkų stovykloje Žeimelyje, kartu su Berčiūnų stovyklautojais vyksta tvarkyti Kryžių kalno... Jam dirbant Biržuose, ten rengiama ir ateitininkų vasaros stovykla, organizuojama Žolinių piligriminė kelionė į Vabalninką, Panevėžio vyskupijos jaunimo giesmių Mergelei Marijai festivalis... Ir viso to globėjas, rėmėjas ir įkvėpėjas – t. Stasys Kazėnas. Šalia jo brendo, augo kiti kunigai: Rimantas Gudelis, Algirdas Dauknys, Rolandas Makrickas, kurių nuopelnai ateitininkijai, jaunimui ir apskritai Bažnyčiai – tikrai verti dėmesio. Kaip atsikūrė Panevėžio vyskupijos ateitininkai Indrės Stulgaitės-Kriukienės nuotr. 9 DVASINGUMAS
„Skautai yra ne organizacija, o šeima“, – teigia Vilniaus universiteto sielovados komandos narės bei jūrų skautės Rasa Bernotienė ir Rūta Grigas. Joms pritaria, anot Rūtos, ir visų stovyklų skautas Nr. 1 – t. Antanas Saulaitis, SJ. Rūta: Aš esu skautė todėl, kad mano tėvelis, dar gyvendamas Lietuvoje, buvo skautas. Kai Vokietijoje pabėgėlių stovykloje susibūrė skautai, jis skautavo toliau. Turiu nuotrauką, kur aš, maždaug trejų metų, skautų sueigoje sėdžiu jam ant pečių. JAV mes gyvenome Indianoje, lietuvių telkinys čia nedidelis, bet buvo daug jaunimo, tai skautai iš Čikagos mus paskatino kurti tuntą. Kadangi tarp mūsų jau buvo jūrų skautų, tai ir kiti jais tapome. Skautavimas – labai įtraukiantis jaunimo, bendraminčių susibūrimas. Stovyklavimas miške, nakties žaidimai, ekskursijos – veikla labai intensyvi. Skautai skatinami kasdien padaryti po gerą darbelį. Ir privalo mokėti visokių praktiškų dalykų: sagą įsisiūti, žaizdą subintuoti, duoną išsikepti ant laužo ir t. t. Man tokia veikla labai patiko, tiesiog įaugau į ją. Vėliau patys pradėjome globoti jaunesnius skautus, pvz., aš daug metų dirbau su paukštytėmis. Koks skirtumas tarp jūros ir sausumos skautų? Rasa: Sausumos skautai tarnauja Dievui, Tėvynei ir artimui. Jie moka visus pionierijos darbus – kaip išgyventi gamtoje, pasirūpinti savimi ir t. t. Jūrų skautai sugeba tą patį, tačiau jie dar moka plaukti, buriuoti, studijuoja laivybos istoriją ir visada pabrėžia, kad Lietuva yra jūrinė valstybė. Jų šūkis yra: Dievui, Tėvynei, jūrai ir artimui! Jie visa galva aukštesni už „sausiokus“ (juokiasi). Na, o skautai akademikai stengiasi puoselėti skautavimą akademiniu lygmeniu. Nors miškuose stovyklauja rečiau, pagrindiniai skautavimo principai gyvenime išlieka, nes yra labai patrauklūs. Sovietmečiu buvo nuteikinėjama, kad bažnyčią lanko tik atsilikėliai, o skautų stovykloje patys susikaldavome kryžių ir atvykęs kunigas ten pat miške prie to lauko gėlėmis papuošto kryžiaus aukodavo Mišias. Tai buvo nauja ir nesuvokiama. Aš esu dalyvavusi pačiose pirmosiose Vilniaus stovyklose, kurios buvo visiškai „laukinės“. Šeima visam gyvenimui 10 DVASINGUMAS
Pirmasis skautų dvasios tėvas Lietuvoje jiems atsikūrus buvo kunigas jėzuitas Antanas Gražulis. Iš JAV atvažiuodavo t. Antanas Saulaitis, kuris mums atrodė kaip ateivis iš kitos planetos, nes elgėsi kitaip nei visi. Nors oficialiai Lietuvoje skautų dvasios tėvu jis niekada nebuvo, bet yra vienas pagrindinių dvasininkų skautų judėjime. Rūta: Skautavimas kažką pakeičia širdyje. Tai, kad mes tarpusavyje vadinamės broliais ir sesėmis, nėra vien formalumas. Kai atvykusi į Lietuvą Šv. Jonų bažnyčioje pirmą kartą pamačiau skautus su uniformomis, širdis tiesiog sutirpo. Norėjosi juos visus apkabinti... Prie jėzuitų Jaunimo centro Čikagoje veikė lituanistinė mokykla, kurioje būrėsi ir skautai – jūrų, sausumos, akademikai, – palydimi kokio nors kunigo, o jie, suprantama, buvo jėzuitai (juokiasi). Jaunimo centre sekmadieniais 9 val. būdavo Mišios, o po jų – sueigos vykdavo, visi namai skautų pilni, keli šimtai susirinkdavo. Kadangi buvau jūrų skautė, man artimiausias buvo t. Jonas Raibužis, kuris dalyvaudavo visose mūsų stovyklose. Mėgo astronomiją, į stovyklas atsiveždavo teleskopą ir naktimis stebėdavo žvaigždes. Labai malonus, visų mėgstamas kunigas. Su sausumos skautais dirbo kitas jėzuitas – t. Juozas Vaišnys, akademikams vesti rekolekcijų iš Kanados, kur irgi dirbo su skautais, atvykdavo t. Jonas Kubilius. Lietuvių skautų buvo visose Jungtinėse Amerikos Valstijose, su jais dirbo ir parapijų kunigai. Bet stovyklose ar T. Antanas Saulaitis prie fotosienelės, kurioje užfiksuotas jo tėvas per skautų įkūrėjo R. Baden-Powellio vizitą Lietuvoje 1933 m. 11 DVASINGUMAS
kituose renginiuose visada dalyvaudavo jėzuitai, o visose skautų stovyklose Nr. 1 būdavo t. Antanas Saulaitis. Rasa: Kadangi skautai išliko išeivijoje, nereikėjo jų naujai kurti Lietuvoje, buvo išlaikytas veiklos tęstinumas. Labai glaudžiai bendradarbiavome su skautais iš JAV, aš dar buvau vaikas, kai jie atvykdavo mokyti mūsų vadovų. Kalbant apie t. Antaną, tai visa jų šeima buvo skautai. Mama yra buvusi JAV vyresnioji skautininkė, labai visų gerbiama, tėtis irgi ilgą laiką buvo vienas iš skautų vadų išeivijoje. Tad jūs neturėjote pasirinkimo – tik tapti skautu... T. Antanas: Taip, juo tapau dar prieš gimimą (juokiasi). Bet jei būčiau galėjęs, vis tiek nieko kito nebūčiau rinkęsis. Nuo vaikystės atmintyje išliko iškylos, stovyklos, ekskursijos, glaudi bičiulystė. Vokietijoje po karo 1945–1946 metais, vargingiausiomis sąlygomis, skautai pradėjo burtis pabėgėlių stovykloje. Rasa: Skautų įkūrėjas Robertas Baden-Powellis XX a. pradžioje atkreipė dėmesį į laiką gatvėje leidžiančius vaikus, kurie neturėjo prasmingos veiklos. Vokietijoje pabėgėlių stovyklose irgi buvo panašiai – vaikams reikėjo tikslo, užsiėmimo, kad jie mokytųsi, ugdytųsi. Lietuvą palikę skautai suprato, kad yra ką veikti, tad stovyklose skautų judėjimas labai greitai atsikūrė. T. Antanas: Patys skautai to ėmėsi, ne iš vadovų kas nors nurodė. Nors stokojome visko, tačiau ir išvykos būdavo, ir sueigos, ir dainų mokydavomės. Augsburge stovykloje kiekvieną sekmadienį keldavome Lietuvos vėliavą. Skautai išsirikiuodavo, kas turėjo – su uniformomis. Ne dėl savęs tai darėme, tai buvo svarbu ir kitiems, esantiems stovykloje, palaikydavome jų tautišką dvasią. Skautijoje turi būti kas nors apčiuopiamo, ne vien idėjos ir kalbėjimas apie jas. Iš stovyklos išvykome 1949 metais. Vėl toje vietoje lankiausi tik po 20 metų ir radau pievelėje tą geležinę stiebo dalį, į kurią įstatydavome vėliavos kotą. Dar po 20 metų jos jau nebebuvo... JAV stovyklose būdavau kapelionas. Pvz., Bostone septynerius metus studijavau ir buvau lituanistinės mokyklos mokytojas bei skautų Kęstučio draugovės draugininkas, globojau 40 berniukų „geltonšlipsių“. Kiti jėzuitai buvo skautavę dar Lietuvoje. Pvz., Antanas Bėkšta dalyvavo didžiojoje stovykloje Palangoje 1933 m., kai buvo atvykęs pats skautų įkūrėjas Baden-Powellis. Ir mano tėvelis ten dalyvavo. Atsidūręs po karo Vokietijoje, kur buvo pilna vaikų, neturinčių ką veikti, Bėkšta taip pat subūrė skautus. Jonas Borevičius buvo seserijos – Aušros Vartų skaučių tunto – kapelionas. Stasys Gaidelis darbavosi Australijoje. Jo brolis dirbo su lietuviais, o Stasys – su latviais, buvo ir lietuvių, ir latvių skautų kapelionas. Esu keletą kartų su juo stovyklavęs drauge. Pirmas iš kairės – t. Stasys Kulbis, pirmas iš dešinės – t. Antanas Saulaitis. „Romuvos“ stovykla Kanadoje. 1980 m. 12 DVASINGUMAS
Algimantas Kezys skautavo nuo vaikystės, visa jų šeima – skautai. Su Keziu susipažinau jau pas jėzuitus. Jis grojo akordeonu ir stovyklose muzikuodavo. Be to, buvo žinomas fotografas. Jo dėka daugybė skautų tapo profesionaliais fotografais, nes jis ir stovyk- lose turėdavo įsirengęs fotolaboratoriją. Gediminas Kijauskas, kaip lietuviškos parapijos kunigas, oficialiai buvo ir ateitininkų, ir skautų kapelionas. Jonas Kubilius, nuo seno skautas, buvo tarsi visų skautų akademikų kapelionas. Didžiąją savaitę vesdavo jiems rekolekcijas Jaunimo centre Čikagoje, nors buvo klebonas Monrealyje, kur irgi netrūko veiklos. Stasys Kulbis darbavosi Kanadoje gal nuo 1947 m., lankydavo lietuvius kasyklose, ūkiuose, nuolat keliavo. Ir visą laiką buvo skautų kapelionas, o „Romuvos“ stovyklose – nuolatinis, visų labai mylimas. Ši stovykla yra prie ežero, netoliese stūkso kalnas. Apie 16 val. kasdien ten pakyla švelnus vėjelis, tai visi sakydavo, kad čia t. Kulbio dvasia dvelkia (juokiasi). Jonas Raibužis buvo nuolatinis jūrų skautų kapelionas, gebėjo daryti rankdarbius iš medžio. Jaunimo centre buvo labai daug jo sukurtų kryžių ir kryželių. Juozas Vaišnys skautavo nuo Lietuvos laikų. Per karą ir pokariu gyveno Italijoje, dirbo popiežiškojoje šalpos organizacijoje bei su italais skautais. Vėliau JAV ir Kanadoje buvo skautų kapelionas, užimdavo įvairias vadovaujančias pareigas organizacijos valdyboje. Kodėl tiek daug jėzuitų buvo įsitraukę į skautavimą? T. Antanas: Nes tai yra darbas su jaunimu, kuris jėzuitams – žinoma, ne vien jiems – visada buvo svarbus. Su lietuviais skautais išeivijoje dirbo ir pranciškonai, ir marijonai, ir parapijų kunigai. Rasa: Po bolševikų revoliucijos Rusijoje Nadiežda Krupskaja pionierių organizaciją visiškai nukopijavo nuo skautų. Esu varčiusi jos parengtą vadovėlį pionieriams – piešinukai tiesiog nuplagijuoti nuo skautų vadovėlio. Dėl to jie ir buvo pavadinti pionieriais, nes tai yra skautai, kurie eina į miškus pirmieji, praskindami kelią kitiems ir rengdami stovyklavietes iš to, kas randama vietoje. Dievą išmetus, atsirado pionieriai su raudonais kaklaraiščiais – beje, kaklaraiščiai irgi nukopijuoti nuo skautų. Skautai tiki Dievą, bet tai nėra susieta su konkrečia konfesija, svarbu tikėti, kad yra Kūrėjas, kuris mus myli ir kuriam mes rūpime. Skautų įkūrėjas visada pabrėždavo, kad atmeta bet kokią skautybę, kuri nesusieta su dvasingumu ar religija. Aš, būdama akademikė, netgi rašiau referatą, kaip skautams parodyti Dievo buvimą per gamtą. Rūta: Esu sakiusi Rasai, kad man iškeliaujant iš šio pasaulio užrištų mano tėvelio skautišką kaklaraištį ir mano akademikės ženk- lų nepamirštų, nes skautavimas yra gyvenimo būdas. Tai – ne organizacija, o tiesiog šeima. Iš ši šeima – visam gyvenimui. Kalbėjosi Jūratė Grabytė Sveikiname t. Antaną Saulaitį, gegužę minėjusį dvi svarbias sukaktis: savo 85-metį ir kunigystės 55-metį! Rasos Darbutaitės nuotr. 13 DVASINGUMAS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato užsienio lietuvių sielovadai arkivysk. Liongino Virbalo, SJ, praėjusiais metais lankiusio buvusias lietuvių jėzuitų misijų vietas Urugvajuje, Brazilijoje ir Argentinoje, įspūdžiai. Gausiausias iki šiandien išlikęs jėzuitų paveldas, be abejo, Urug- vajuje. Montevidėjuje yra Cero rajonas, kuriame nuo seno gyveno vien tik atvykę migrantai, nes ten veikė skerdyklos, kur žmonės gaudavo darbo. Net gatvės iki šiol išlaikiusios atskirų šalių, iš kur jie buvo atvykę, pavadinimus. Yra ir Lietuvos gatvelė. Jėzuitų įkurtoje parapijoje ir JAV lietuviams remiant pastatytoje Fatimos Mergelės Marijos bažnyčioje dirbęs paskutinis lietuvis jėzuitas buvo Jonas Giedrys. Kai sulaukė vyresnio amžiaus, jam paskyrė kitą jėzuitą kaip pagalbininką, tik šis buvo ne lietuvis. Tuo rūpinosi vietos jėzuitų provincija. Parapijoje iki šiol dirba jėzuitai, o bendruomenės vyresnysis, pasirodo, mokėsi su t. Eugenijumi Puzynia Prancūzijoje. Cero rajonas iki šiol pasižymi tam tikra specifika, čia daugiau skurdžiai gyvenančių žmonių, kyla nemažai socialinių problemų. Jėzuitai vadovauja dviem šiame rajone esančioms parapijoms. Labai miela jų bendruomenė, puikiai susipažinusi su lietuvių paveldu. Bažnyčioje viskas tebėra lietuviška: presbiterijoje – Vilniaus katedros ir varpinės, kitoje pusėje – Šiluvos koplyčios ir bazilikos vaizdai, tolėliau prie šoninės sienos – Šiluvos altorėlis, vitražuose – šv. Kazimieras, Aušros Vartai, Vytis, Trispalvė. Ant sienų – pamink- linės lentos bažnyčios statytojams ir joje dirbusiems jėzuitams V. Mikalauskui, J. Bružikui ir J. Giedriui. Pati bažnyčia daug metų neremontuota, kai kur drėgmės paveikta, nes parapija neturtinga, nedaug žmonių susirenka, sunku rasti lėšų. Lietuviškų šaknų turintys žmonės lanko bažnyčią ir toliau, bet jų jau nėra dauguma. O jėzuitai gražiai darbuojasi, pvz., patalpas suremontavę vaikams, kad mokytojai galėtų konsultuoti po pamokų tuos, kam sunkiau sekasi mokytis. Iš Montevidėjuje esančios jėzuitų kolegijos šeštadieniais ateina studentai. Tądien, kai lankiausi, tikrai buvo judru, studentai bendravo su vaikais, vedė tikybos užsiėmimus. Jėzuitų universiteto psichologijos specialybės studentai ateina konsultuoti gyventojų – tie, kuriems reikia, gali šia paslauga pasinaudoti. Parapijoje renkasi ir kitokios suaugusiųjų grupės, pvz., anoniminiai alkoholikai. Jos nėra gausios, bet veikla juntama, tai nuoseklus ir gražus jėzuitų darbas. Jėzuitų paveldas Pietų Amerikoje Prie lietuviško koplytstulpio Beriso mieste (Argentinoje) 14 ISTORIJA
Urugvajuje ir Brazilijoje dirbę lietuviai jėzuitai visada palaikė ryšius, iš San Paulo maždaug per 36 valandas autobusu atvykdavo į Montevidėjų. San Paule jie turėjo erdvų namą su Šv. Kazimiero koplytėle. Įėjimas į ją buvo iš lauko, tad per Mišias žmonės net gatvėje stovėdavo. Jėzuitams išvykus, misiją perdavė saleziečiams. Dabar ir jų neliko, veikia tik katalikų Šv. Juozapo draugija. Ji perėmė viską savo žinion ir misiją išnuomojo kultūros centrui. Jokios lietuviškos veiklos ten nebėra, net ir koplyčios vietoje įrengta svetainė, tik grindys išlikusios tos pačios, ant įėjimo dvigubas jogailaičių kryžius matosi, vienoje vartų pusėje – Brazilijos vėliavėlė, kitoje – Lietuvos. Kitas lietuvių centras – Šv. Juozapo bažnyčia San Paulo rajone, vadinamame Vila Zelina, kur gyveno daugiausia lietuvių. Bažnyčioje anksčiau dirbo lietuviai kunigai, tad joje lietuviškų ženklų taip pat yra. Kai lietuvių kunigų neliko, parapiją perėmė vyskupija. Lietuvių bendruomenė ten rinkdavosi, iki pandemijos dar pagiedodavo lietuviškai, dabar jau to nebėra. Priešais bažnyčią – Lietuvos aikštė, stovi Zikaro Laisvės paminklo kopija, ten dirbusių kunigų vardais pavadintos net kelios gatvės. Lietuvių kilmės seserys Dievo Apvaizdos pranciškonės, įsteigtos JAV, netoliese turi didelę savo kolegiją. Teko pasikalbėti su viena senyva lietuvių kilmės seserimi. Vyresnioji, nors nieko bendro su Lietuva neturi, labai gerbia lietuvišką vienuolijos paveldą. Lietuvių sodyba Vila Lituanica, įsikūrusi keliasdešimt kilometrų už San Paulo, buvo nupirkta kelių lietuviškų organizacijų pastangomis. Teritorija išAtminimo lentos bažnyčioje čia dirbusiems jėzuitams Fatimos Mergelės Marijos bažnyčia Montevidėjuje (Urugvajuje) ir lietuviški akcentai presbiterijoje 15 ISTORIJA
ties didelė, joje vykdavo įvairios stovyklos. San Paule iki šiol prisimenamas t. Antanas Saulaitis – kaip veiklus ir daug su jaunimu dirbęs kunigas. Į Argentiną lietuviai jėzuitai tiktai nuvažiuodavo, lankydavo vietos lietuvius, o marijonai turėjo savo bažnyčią, kuri dabar priklauso Argentinos marijonams. Kadangi bažnyčia yra Aušros Vartų Gailestingumo Motinos titulo, – visur matyti šio paveikslo kopijos: ir kieme, ir mokykloje, ir valgykloje, – visur lydi Aušros Vartų Dievo Motina. Parapijos klebonas t. Sebastianas lietuvišką paveldą tikrai brangina. Jis yra vietinis, pažinojęs lietuvius kunigus marijonus, tad jam artimas tas palikimas. Nors žmonės tose vietose lietuviškai jau beveik nebemoka, tačiau sielovados galimybė yra, nes dar išlikusi lietuvių kultūrinė veikla. Jeigu vyksta kokios nors lietuviškos draugijos renginys, jame gali būti ir dvasinis, sielovadinis elementas. Pvz., Pietų Amerikos jaunimo suvažiavimai arba rugsėjo mėnesį Buenos Airėse vykstantis įvairių čia gyvenančių tautų festivalis – lietuviai aktyviai jame dalyvauja, pristato savo tautinius rūbus, maistą, iki šiol namuose audžiamas tautines juostas. Atrodytų, veikla grynai kultūrinė, bet galima mąstyti apie tai, kaip įterpti Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia San Paule (Brazilijoje) Laisvės paminklo kopija priešais Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią Alėjos lietuvių sodyboje netoli San Paulo 16 ISTORIJA
sielovadinį elementą, kad žmones būtų galima palaikyti ir padrąsinti. Aišku, tai nebus nuolatinė sielovada, labiau epizodinis susitikimas, parodantis, kad Bažnyčios Lietuvoje jie nėra pamiršti, kad yra palaikomi. Toks buvo ir mano vizito tikslas – pirmiausia susipažinti ir pamatyti realią padėtį. Po prel. Edmundo Putrimo mirties šių vietų žmonės buvo šiek tiek pasimetę, nežinojo, ar jie dar kam nors rūpės, tad tikrai vertino mano apsilankymą. Smagu buvo, kad Argentinoje ir Urugvajuje galėjau susikalbėti ispaniškai. Tai, kad galima bendrauti tiesiogiai, labai svarbu, iš karto nukrenta tam tikras barjeras. Apsilankymas buvo išties naudingas. Kol nepabendrauji vietoje, nepaklausai, kaip kas kalba apie save ir kitus, kokios ten tendencijos, niekaip tikro vaizdo nesusidarysi, kad ir kiek žinių apie tai anksčiau būtum turėjęs. Užrašė Jūratė Grabytė „Mindaugo“ katalikų draugijos pastatas Berise Su lietuvių „Nemuno“ draugijos vaikais Berise. Arkivysk. L. Virbalo asmeninio archyvo nuotr. 17 ISTORIJA
Effie Caldarola yra Ankoridže, Aliaskoje, gyvenanti žmona, mama ir močiutė, Sietlo universitete įgijusi sielovados magistro laipsnį. Nuo 2000 m. – „Catholic News Service“ apybraižų autorė ir apžvalgininkė, pelniusi ne vieną apdovanojimą. Kai kurie netiki stebuklais. Kiti stengiasi matyti nedidelius stebuklus kasdien. Bandau būti pastarojo tipo žmogumi, bet kartais Dievui tenka pasistengti, kad atkreiptų mano dėmesį... Per atostogas susilaužiau riešą, operacijos laukiau net 10 dienų. Dar prisidėjo keletas savaičių pooperacinio sveikimo, tad laiką nekantriai leidau kankindamasi su ligoninėje atmestinai pritaisytu nepatogiu įtvaru. Jei kada bandėte (ir kam jums to reikėtų, žinoma...) prisirišti, pvz., dešinę ranką (jeigu esate dešiniarankis ar dešiniarankė) sau už nugaros, turėtumėte suprasti, koks bejėgiškumas apima norint ką nors nuveikti. Prašiau Viešpaties, kad padėtų atrasti ką nors pozityvaus toje situacijoje, bet vis tiek buvau labai nekantri. Tuomet internete pastebėjau vieno jauno jėzuito pasakojimą apie tai, kaip jo bendrabrolis Rickas padarė jam įtaką. Ta pavardė pasirodė kažkur girdėta, tad paieškojau daugiau informacijos apie šį jėzuitą. Ir – koks netikėtumas! Richardas Curry gimė 1943 m. Filadelfijoje be dešiniojo dilbio. Nors nuotraukose šypsosi mielas kūdikis, jam gimus, tėvai katalikai jautėsi palūžę, tėtis tą dieną praleido bare. Bet Rickas tapo jėzuitu ir tai, kas kitiems atrodė negalia, virto nepaprasta dovana ir galimybe padėti žmonėms. Po truputį ėmiau suprasti, kad Dievas bando parodyti, jog mano dešinės rankos lūžis yra palyginti nedidelis sutrikimas. Vis dėlto vėliau kunigu tapęs Richardas Curry, miręs 2015 metais, man priminė dar svarbesnį dalyką – Dievo akyse mes visi esame gražūs tokie, kokie esame. Jam esame „pakankami“. Tą suvokti kartais iš tiesų yra didelis stebuklas. Šio žmogaus istorija man primena šv. Ignacui Lojolai priskiriamą citatą: „Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, ką Dievas su jais nuveiktų, jei tik jie atsiduotų jo veikimui.“ Tėvas Curry pakeitė daugelio žmonių gyvenimą, atskleisdamas jų talentus ir dovanas. Jis įkūrė Nacionalines teatro dirbtuves neDievui tavęs pakanka tokio, koks esi Effie Caldarola 18 PAŠAUKIMAS
įgaliesiems, kuriose tūkstančiai žmonių su įvairiomis negaliomis dalyvavo performansuose ir kūrybiniuose projektuose. Apsigynė mokslų daktaro laipsnį teatro srityje, įkūrė Veteranų akademiją ir kūrybines rašymo dirbtuves sužeistiems kariams, kad paskatintų juos sveikti pasakojant istorijas. Laikraštis „The New York Times“ publikavo straipsnį apie tai, kaip t. Richardas padėjo atidaryti kepyklą veteranams ir netgi parašė dvi knygas apie maisto gaminimą, viena iš jų – „Jėzuitų duonos kepimo paslaptis“ (The Secret of Jesuit Breadmaking). Ir nors kartą dėl to, kad neturi rankos, buvo išjuoktas burnos skalavimo skysčio reklamos atrankoje, vėliau Rickas pasirodė televizijos serialo „Vienuolis“ (Monk) epizode. Šis linksmas ir geraširdis jėzuitas juokėsi paskutinis. 2009 m. Richardas Curry tapo kunigu. Kodėl tai neįvyko anksčiau? Tėvui Curry reikėjo pašaukimo patvirtinimo, ir pasakojama, kad jis tokį gavo po to, kai vienas žmogus amputuotomis galūnėmis atėjo pas jį pasikalbėti ir paprašė nuodėmių atleidimo. Richardas paaiškino, kad negalės jam suteikti oficialaus nuodėmių atleidimo, nes nėra pakviestas kunigystei. „Kodėl?“, – paprieštaravo prašantysis. „Kas tave turi pakviesti?“ Richardas atsiliepė, kad kviečia Dievas ir krikščionių bendruomenė. „Na, tuomet aš tave kviečiu tapti kunigu“, – pareiškė vyras. Čia ir buvo tas momentas, kai Dievas paragino Richardą Curry rinktis kunigystę. Kai Rickas mokėsi pirmoje klasėje, Filadelfijoje buvo galima pamatyti žymiąją relikviją – išsaugotą šv. Pranciškaus Ksavero dešinę ranką. Jėzuitas t. Jamesas Martinas pasakoja, kad jo būsimą bendrabrolį mama nusivedė aplankyti šios relikvijos. Berniuko klasės draugai laukė stebuklo. Tačiau jo sesuo džiaugėsi, kad stebuklas broliui neįvyko, ir vėliau pasakė: „Man tu patinki toks, koks esi.“ Kaip šie žodžiai paveikė tolimesnį t. Curry gyvenimą?.. Pagalvokime apie visas galimybes, kai galime kam nors kitam pasakyti: „Man tu patinki toks/tokia, koks/kokia esi.“ Dažnai tą priminti turime ir sau patiems, užuot bandę „įtilpti į pasaulio standartus“. Tavęs užtenka. Tokio ar tokios, koks ar kokia esi. Pagal Northtexascatholic.org publikaciją parengė Monika Smalinskaitė Nuotr. iš jėzuitų žurnalo „America“ 19 PAŠAUKIMAS
Kauno „Arkos“ bendruomenės, vienijančios asmenis su negalia ir savanorius, misija – kurti orią ir bendruomenišką aplinką. Žvelgiant į jos istoriją, bendruomenė turėjo kelias esmines sankirtas su jėzuitais bei ignaciškuoju dvasingumu. Tai ypač brandino siekiant suprasti, ko Dievas nori iš mūsų kaip iš „nenaudingų tarnų“. Pirmas susidūrimas įvyko plėtojant bendruomenės idėją. Norėdami pradėti veiklą, nusprendėme gauti palaiminimą iš tuometinio arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus. Kad jis yra jėzuitas ir turi įžvalgos dovaną, kaip jėzuitams būdinga, netgi nežinojome. 2010 m. rugsėjo mėnesį susitikome su arkivyskupu, jis ilgai klausėsi ir aiškinosi, ką mes norime įkurti. Iki šiol prisimenu jo klausimą: „Dažnai man tenka išgirsti visokių idėjų, iniciatyvų, bet po kelerių metų, prablėsus jaunatviškam entuziazmui, viskas subliūkšta – kas tada imsis atsakomybės?“ Išpylė šaltas prakaitas, nes supratau, kad arkivyskupas Sigitas netiesiogiai manęs klausia: „Kas imsis atsakomybės, kai bus sunku?“ Labai aiškiai pajutau: kad bendruomenė atsirastų, turiu imtis atsakomybės. Tik pamatęs mano tvirtą pasiryžimą, arkivyskupas laimino ir suteikė vietą mūsų veiklos pradžiai. Antrasis, dar intensyvesnis, susidūrimas su ignaciškuoju dvasingumu ir jėzuitais įvyko 2013 metais. Bendruomenei ieškant savo misijos, susisiekėme su tarptautinės „Arkos“ bendruomenės palydėtoja Manca R. Kastelic, kuri tuo metu kuravo vienintelę Lietuvoje gyvuojančią „Arkos“ bendruomenę, įsikūrusią netoli Vilniaus. Išaiškėjo, kad šios bendruomenės modelių yra įvairių, dėl to svarbu suburti iniciatyvinę įžvalgos grupę, kuri svarstytų stengdamasi suprasti, ar tikrai nori tapti „Arkos“ bendruomene. Pirmą kartą išgirdome įžvalgos, dvasių atpažinimo terminus, nes grupės eiga, procesas ir susitikimai buvo parengti pagal ignaciškąjį dvasingumą, o grupę lydėti turėjo vietos kunigas. Nieko nelaukdami subūrėme grupę, kurią sudarė keli aktyvesni žmonės: Gedas, Miglė, Paulina, Ugnė, Aušra, Monika, Rasa, Ernesta, taip pat Erika ir Redutė – merginos su negalia. O mus lydėti ir padėti pažinti dvasių veikimą pasikvietėme jėzuitą t. Vaidą Lukoševičių. Iki šiol prisimenu jo taiklius klausimus: „Palaukite, palaukite. Svarbu sustoti ir savęs klausti, kokios dvasios esame kviečiami kurti „Arkos“ bendruomenę? Ar tai tikrai iš Dievo? Kas bus, jei atiduosite visą energiją bendruomenei, o apiplėšite savo šeimą?“ Teko neskubėti, diskutuoti komandoje, laukti asmenų su negalia įžvalgų, o grįžus namo kalbėtis su šeimos nariais. Užtrukome visus metus, kol supratome, jog Dievas iš tiesų mus veda ir nori, kad bendruomenė augtų ir stiprėtų. Tik tada drąsiai kreipėmės į tarptautinę „Arkos“ federaciją, prašėme pritarimo mūsų idėjoms Kaip kūrėsi Kauno „Arkos“ bendruomenė Gedas Malinauskas 20 MISIJA
ir būsimai veiklai. Įrodyti, kad esame auganti bendruomenė, užtruko keletą metų ir 2015 m. tapome pripažintu projektu – Kauno „Arkos“ bendruomene. Pradėję įžvalgos procesą supratome, kad norime tapti ne tik susitikimų bendruomene, svajojome turėti ir savo nuolatinę vietą. Šis tikslas palietė t. Vaido Lukoševičiaus širdį, jis mus suvedė su tuometiniu Lietuvos jėzuitų provincijolu Gintaru Vitkumi ir ekonomu Vidmantu Šimkūnu. Iki šiol manau, kad čia tikra veikė Dievo apvaizda, nes tuo metu jėzuitų provincija kaip tik svarstė vieno jiems dovanoto namo likimą. Ir štai jų kelyje „pasipainiojome“ mes! Jėzuitai pasiūlė naudotis namu, kurį jiems padovanojo dvi garbaus amžiaus moterys – Ona Rasimaitė ir Marija Baranauskienė (mirusios 2014 ir 2015 metais), su sąlyga, jei jos pačios tam neprieštarautų. Iki šiol prisimenu mūsų susitikimą su Onute, į kurį vykome su tėvu jėzuitu Aldonu Gudaičiu. Važiuodami diskutavome, kaip garbaus amžiaus moterys reaguos, kad į jų namą, kol jos dar gyvos, nori atsikraustyti judrūs, triukšmingi jauni žmonės? Kaip jos vertins tai, kad mes norime melstis, dirbti ir šnekėtis susėdę net ir lauke? Tėvas Aldonas ne kartą pabrėžė: „Su šeimininkėmis turime elgtis jautriai. Nors namas ir didelis, bet jei tik pajusime, kad jos to nenori ar tai kelia per didelį stresą, – turime neforsuoti. Moteriškės tikisi ramiai sulaukti senatvės šiame name.“ Marija jau buvo garbaus amžiaus ir nelabai suprato sudėtingų mano kalbų apie „Arkos“ bendruomenę, tačiau Onutė atidžiai klausėsi, įdėmiai žvelgė į mane ir tepasakė: „Jaučiu, kad negaliu tam prieštarauti. Norėtume gyventi su sese pirmame aukšte, o jūs galite kurtis antrajame ir, jei turite galimybių, įsirengti palėpę.“ Tai buvo taip netikėta, kad ilgai kalbėjomės su tėvu Aldonu: „Ar tai iš Dievo? Negali būti, kad viskas taip greitai.“ Reikėjo nemažai laiko, kol supratome, kodėl Onutė nedvejodama bend- Dr. Gedas Malinauskas Kauno „Arkos“ bendruomenei vadovavo 2010–2022 m. 21 MISIJA
ruomenę priėmė. Praėjus metams, ji prie arbatos puodelio papasakojo, kad sutiko ne dėl to, jog atvykome su teisėtais namo savininkais, t. y. su jėzuitu tėvu Aldonu, bet todėl, kad sesuo, kuri buvo vienintelė ištekėjusi, visą gyvenimą bijojo susilaukti vaikų (vyro giminėje būta daug apsigimimų). Ji pasakė: „Kai išgirdau apie jus, apie žmones su negalia, supratau: tai, ko mano sesuo visą gyvenimą bijojo, Dievas surado būdą atsiųsti. Mano sesuo vaikų atsisakė, o aš jau nebegalėjau jums pasakyti ne.“ 2014 m. rudenį po dalinio remonto, pastato perorganizavimo, Kauno „Arkos“ bendruomenė įsikraustė į namą Pienių g. 3 Sargėnų mikrorajone. Žvelgiant į praeitį, darosi aišku, kad Kauno „Arkos“ bendruomenės augimą skatino būtent draugystė su jėzuitais. T. Vaidas Lukoševičius lydėjo įžvalgos grupėje, patarnavo aukodamas Mišias, vėliau klausyti išpažinčių ir atnešti Jėzų Eucharistijoje sutiko tėvas Aldonas. Jis neretai vadovaudavo ir kasmetinėms Kauno „Arkos“ bendruomenės rekolekcijoms Kulautuvoje. O kur dar neįtikėtina tuometinio Kauno arkivyskupo, taip pat jėzuito, Liongino Virbalo kelionė su neįgaliais asmenimis ir savanoriais į Romą bei Vatikaną švenčiant Dievo Gailestingumo metus! Nuoširdus ryšys su jėzuitais, įžvalgos, vykusios pagal ignaciškuosius principus, grupės patirtis stiprino bendruomenės pamatus ir leido įleisti šak- nis bendruomeniniame name. Norėdami daugiau sužinoti apie Kauno „Arkos“ bendruomenę, aplankykite mūsų svetainę www.kaunoarka.lt arba užsukite į pag- rindinę būstinę Pienių g. 3, Kaunas. G. Malinausko nuotr. 22 MISIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==