17 PROVINCIJOJE darbai ir kūno kultūra. Mokytis čia nebuvo lengva, nes kelti gana aukšti reikalavimai ir pažymių šykštėta. Gana dažnai mokiniai likdavo antriems metams arba pereidavo į kitą mokyklą, ypač žemesnėse klasėse. Gimnazijoje buvo įrengti specializuoti kai kurių dalykų kabinetai. Mokyklos muziejus garsėjo įvairių anatominių, biologinių, geologinių ir mineraloginių eksponatų rinkiniais. Jie būdavo nuolatos papildomi geradarių kolekcionierių ir Afrikos misijose dirbančių jėzuitų dėka. Biblioteką sudarė du atskiri knygų rinkiniai: mokytojų biblioteka (1937 m. turėjo 4689 pavadinimų veikalus bei 46 pavadinimų tęstinius ir periodinius leidinius) ir mokinių biblioteka (1937 m. ji disponavo 3533 leidiniais, neskaitant periodikos). Dabartinės gimnazijos aktų salės vietoje veikė sporto salė, 1930 m. dovanotas sklypas mokyklos sporto aikštynui. Svarbią vietą mokymo procese užėmė mokomosios išvykos – lankymasis muziejuje, bažnyčioje, mokslo įstaigoje, botanikos ar zoologijos sode, fabrike, išvyka į Vilniaus apylinkes (Trakus, Jašiūnus, Žaliuosius ežerus) ir ilgesnė, 1–2 savaičių trukmės mokomoji pažintinė kelionė po Lenkiją. Mokytojai ir mokiniai Iš pradžių daugumą mokyklos pedagogų sudarė jėzuitai ir vien jie ėjo klasių auklėtojų pareigas, tačiau ilgainiui persvarą įgijo mokytojai pasauliečiai, o 1939–1940 mokslo metais, mokyklą sulietuvinus, atsirado ir pirmosios mokytojos moterys. Jėzuitai visą laiką dėstė tik tikybą ir filosofijos įvadą. Pedagoginio personalo kaita (pirmiausia dėl dažnos jėzuitų rotacijos) buvo dažna – darbo stažo vidurkis gimnazijoje sudarė pusketvirtų metų. Ilgiausiai (net 17 metų) gimnazijoje išdirbo tėvas jėzuitas Wincenty Orsaczekas. Vilniaus jėzuitų gimnazijoje tarpukariu mokėsi berniukai katalikai. Mokinių skaičiumi ji buvo šešta tarp visų Vilniaus mokyklų (ir trečia pagal dydį berniukų mokykla); 1938–1939 m. m. joje mokėsi 580 moksleivių. Mokinių skaičius klasėje svyravo nuo 30 iki 40 (vidurkis – 33). 1925 m. gimnazijoje įvesta privaloma tamsiai mėlynos spalvos uniforma: kariškas švarkas su stačia apykakle ir sidabriniais, vyšniniais arba raudonais apsiuvais-galionais, ilgos kelnės, ilgas kariškas apsiaustas su galionu ir konfederatė – kepuraitė, apsiūta sidabro skardele, su privalomu gimnazijos ženkleliu – lauro lapų rėminama monograma GJ. Vėliau leista dėvėti ir peleriną, kurią su pasididžiavimu nešiojo daugelis labiau pasiturinčių mokinių. Dauguma mokinių buvo vilniečiai; iš kitur atvykę arba atvažiuojantys vaikai sudarė maždaug trečdalį. Dalis jų (vidutiniškai – apie 50, t. y. maždaug kas dešimtas gimnazistas) gyveno internate. 1927 m. šis bendrabutis buvo įkurdintas jėzuitų įgytuose Abramavičienės rūmuose Didžiojoje gatvėje (sovietmečiu pastatas atiteko J. Tallat-Kelpšos konservatorijai). Gyvenimas internate kainavo nepigiai, tad čia gyventi įstengdavo tik turtingų tėvų vaikai. Tvarką bendrabutyje prižiūrėjo keli kartu su mokiniais gyvenę jėzuitai. Užklasinė ir socialinė veikla, sielovada ir šventės Per visus gimnazijos veiklos metus iš viso apie 400 gimnazistų dalyvavo muzikinėje veikloje. Pirmiausia susikūrė pučiamųjų, vė- liau – styginių orkestras, kurį sudarė 10–12 muzikantų. Pastarojo orkestro pagrindu, pridėjus pučiamuosius, buvo suformuotas ir simfoninis orkestras (25 muzikantai). Mokyk- los chore dainavo 80 gimnazistų, jo repertuare buvo apie 40 kūrinių. Dalis orkestrantų ir choristų sudarydavo kamerinius instrumentinius bei vokalinius ansamblius, kurie muzikuodavo savarankiškai, grodavo džiazą bei šokių muziką. Tokia buvo 1937 m. susibūrusi septynių moksleivių šokių muzikos grupė „Pocket-Jazz“. Dabartinės gimnazijos valgykloje tarpuka-
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==