15 PAŠAUKIMAS prisiimti įsipareigojimus, atpažinti savo talentus ir silpnumus buvo didžiulė dovana. Tai praplėtė mano galimybių ribas. Kadangi filosofiją jėzuitų gimnazijoje dėsčiau nepaprastai gabiems ir smalsiems mokiniams, neretai galvodavau, kad turiu „ūgtelėti“, norėdamas atsiliepti į jų poreikius. Su jais buvau ne kaip mokytojas, žinantis atsakymus į visus filosofinius klausimus, bet kaip tas, kuris mokosi kartu. Dalyvavimas mokinių rekolekcijose leido pamatyti, kaip nuostabiai Dievas artinasi prie kiekvieno iš jų. Labai daug džiaugsmo teikė tarnystė studentų sielovadoje. Esu dėkingas Vilniaus universiteto kapelionui t. Eugenijui Puzyniai, su kuriuo labai artimai bendradarbiavome, stengdamiesi pasiekti universiteto studentus, dėstytojus, darbuotojus ir atsiliepti į jų dvasinius poreikius. Kiekvienas atėjęs ir klausimus keliantis studentas buvo dovana; jų atvirumas, nuoširdumas ieškant Dievo savo kasdienybėje ir man pačiam buvo proga liudyti, kaip Viešpats labai konkrečiai veikia kiekvieno žmogaus gyvenime. Daug paguodos ir Dievo veikimo patyriau lydėdamas įvairias grupeles, knygų klubus bei Magis – ignaciškojo jaunimo – klubą. Taip pat gera buvo gyventi drauge su kitais jėzuitais, iš jų sulaukti padrąsinimo, palaikymo atliekant tarnystes. Džiugino bendros mūsų ryto maldos bei bendruomenės vakarai, kai kalbėdavomės apie mūsų kasdienybę, patirtis, tarnystes, patirtas paguodas ir nepaguodas. Ir galiausiai – santykis su Dievu. Rašau apie jį paskutinėje pastraipoje ne dėl to, kad tai būtų mažiausiai svarbus dalykas. Atvirkščiai, būtent santykis su Dievu yra visų šių tarnysčių, gyvenimo bendruomenėje pagrindas ir tikslas. Jėzuito gyvenime tarnystės ir bendruomenės keičiasi, bet išlieka tas pats Dievas, kuris visada yra kartu, lydi ir palaiko. Ne kartą esu girdėjęs iš pasauliečių, kad jūs – vienuoliai, jėzuitai – galite skirti daugiau laiko maldai, o mes, pasauliečiai, neturime tiek laiko. Tačiau man asmeniškai ir buvo iššūkis visame tarnysčių sūkuryje įsipareigoti ir išsikovoti laiko pabūti su Viešpačiu vienumoje. Tai nebuvo lengva, bet kiekvienas susitikimas su Dievu maldoje, per kasdienį Eucharistijos šventimą, dienos peržvalgą, dvasinį palydėjimą, Susitaikinimo sakramentą bei per kasdienes veiklas ir susitikimus buvo atgaiva širdžiai. Esu dėkingas Viešpačiui už patirtas dovanas bei pamokas per šiuos dvejus magisteriumo metus, atlydėjusius iki teologijos studijų Toronte, kurios, tikiu, padės pasirengti kitoms ateities misijoms ir tarnystėms Bažnyčioje. Lieku maldoje už Jus visus ir prašau to paties iš Jūsų. Baigęs filosofijos studijas Miunchene, 2020 m. vasario 14 d. grįžau į Lietuvą. Kurį laiką praleidau savo gimtajame Vilniuje, vėliau atvykau į man provincijolo paskirtą magisteriumo praktikos vietą Kaune. Turėjau dvi pagrindines užduotis. Pirmoji buvo Kauno jėzuitų gimnazijoje dėstyti tikybą, o antroji – palydėti Kauno Magis klubą. Pradėti norėčiau nuo bendruomenės, kurioje gyvenau. Esu labai dėkingas kiekvienam bendruomenės nariui už nuoširdų priėmimą. Kauno jėzuitų bendruomenėje, kurioje praleidau pusantrų metų, jaučiausi kaip namie. Čia daug ko galėjau pasimokyti iš kiekvieno savo bendrabrolio. Darbas mokykloje man buvo visiškai naujas dalykas. Žinojau, kad turėsiu dėstyti tikybą devintokams. Neslėpsiu, nešokinėjau iš laimės ir šiek tiek jaudinausi, kai artėjo Rugsėjo pirmoji, o man reikėjo surinkti medžiagą ir sukurti patrauklų mokymosi metodą paaug- liams. Kulautuvos rekolekcijų namuose tuo metu vyko remonto darbai. Gimnazijos kapelionas t. Eugenijus Markovas beveik kiekvieną dieną važiuodavo ten, mes su magisteriumo praktiDonatas Kuzmickas, SJ
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==