13 PAŠAUKIMAS venimo būdą, savo krikščionišku pašaukimu nusprendžia gyventi kitaip. Bet kuriuo atveju, galime sakyti, kad pašaukimą esame gavęs kiekvienas. Šitaip teoriškai svarstant apie pašaukimą iškilo ir konkrečių prisiminimų. Paskutinį jėzuitų ugdymo etapą – terciatą – atlikau Vestone, ramiame Bostono priemiestyje JAV. Ant buvusios jėzuitų kolegijos koridorių sienų kabo teologijos absolventų fotografijos. Tarp jų miela rasti ten studijavusių t. Gedimino Kijausko, t. Antano Saulaičio veidus. Nuo mano terciato praėjo 13 metų. Dar daug ką gerai prisimenu iš tos „širdies mokyklos“: puikius terciato vedėjus t. Kennethą Hughesą (vedusį rekolekcijas ir Guronyse), šviesaus atminimo t. Williamą Barry, mūsų tarpkontinentinę 12 asmenų grupę, didžiąsias rekolekcijas Atlanto pakrantėje Glosteryje (Gloucester), kur anksčiau dirbo labai mėgstamas rekolekcijų vedėjas t. Jonas Kirdiejus. Prisimenu gretimo Rokporto (Rockport) miestelio vaizdingas gatves su gontais apkaltais namais ir prieplaukas su krabų žvejų laiveliais, sielovados praktiką Baltimorės ligoninėje ir lietuvių parapijoje, darbą benamių valgykloje ir sutiktus mielus žmones. Tarp kitų prisiminimų vis iškyla vienas, lyg ir niekuo neišsiskiriantis epizodas iš vadinamųjų terciato instrukcijų (paskaitų). Tėvas W. Barry kalbėjo apie pašaukimą apskritai ir jėzuito pašaukimą, apie artimą draugystę su Jėzumi, padedančią įveikti sunkumus. Tą kartą jis atsinešė JAV leidžiamą žurnalą. Baigęs kalbėti, atvertė vieną straipsnį ir pasakė: „Pažiūrėkite, gal jums ką sakys šis tekstas.“ Istorija maždaug tokia. Jaunuolis rašo, kaip į jo miestelį JAV atvyksta įvairių rūšių kariuomenės atstovai ir mėgina verbuoti vaikinus stoti į jų dalinius. Pirmasis kalba reguliariosios armijos karininkas. Jis sako: „Vaikinai, jeigu stosite į mūsų dalinius, jūsų tarnyba bus įdomi, neblogai apmokama, turėsite sveikatos draudimą, galėsite gyventi mūsų bazėse daugelyje Europos ir Azijos šalių, netoli didesnių miestų, tad laisvadieniais bus progų poilsiui ir pramogoms. Galiausiai baigę tarnybą gausite neblogą pensiją...“ Po jo kalba laivyno karininkas: „Jeigu pasirinksite mūsų dalinius, galingiausiais pasaulyje laivais ir lėktuvnešiais plaukiosite po visus Žemės rutulio vandenynus, tarnybos metu būsite viskuo aprūpinti, gerai maitinsitės ir gausite gerą atlyginimą, aplankysite daugybę šalių ir miestų, ten merginos jus iš karto pastebės, nes dėvėsite tokią puikią uniformą, kaip aš.“ Pagaliau prabyla desantinių dalinių karininkas, vilkintis paprastą lauko uniformą: „Jeigu pasirinksite mūsų dalinį, pirmiausia jūsų lauks sunkus pasirengimas, vėliau būsite siunčiamai į tokias vietas, į kurias patys nė už ką nevyktumėte; jus gali sužeisti, galite net žūti, bet šalia jūsų bus ištikimi būrio draugai, kurie tokios pat ištikimybės tikėsis iš jūsų. Jie – jūsų tėvynė. Tarnybos metu jūs tikrai pažinsite save ir daug ko išmoksite.“ Toliau straipsnio autorius rašo, kad jis pasirinko būtent šį dalinį. Kai po sunkios tarnybos grįžo namo, motina didžiavosi, kad jos sūnus puikiai pasižymėjo tarnaudamas tėvynei, o jam pačiam buvo svarbiausia, kad subrendo ir tapo geru žmogumi, tikru vyru, jaut- riu ir stipriu, nebijančiu sunkumų, gebančiu prisiimti atsakomybę, pasirengusiu padėti, o jei reikia – ir apginti kitą. Nežinau, kodėl terciato instruktorius paliko tą žurnalą mūsų pokalbių kambaryje. Galbūt manė, kad kartais tokios paprastos istorijos apie pašaukimą prakalba labiau nei įmantrios teorijos. Pabaigoje – dar vienas kito bendramokslio jėzuito pašaukimo istorijos epizodas. Baigęs ekonomikos studijas, Christianas dirbo Aust- rijos Raudonojo kryžiaus organizacijoje, paskui įstojo į Jėzaus Draugiją ir yra laimingas, galėdamas joje tarnauti žmonėms ir Dievui. Apie savo pašaukimą jis sakė: „Baigęs vidurinę mokyklą negalvojau apie kunigystę ar jėzuito kelią, nemaniau, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Norėjau tik vieno – pasirinkti tokį gyvenimą, kad ryte atsibudus būtų prasmė keltis. Nenusivyliau.“ O kas man teikia prasmės kas rytą keltis iš lovos?
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==