Tėvas Juozapas Pinjatelis tam tikra prasme jungia Jėzaus Draugijos priespaudos laikus su jos atkūrimu. Jis gimė 1737 m. gruodžio 27 d. didiko šeimoje. Anksti netekęs tėvu su savo broliu dvylikos metų Juozapas ima lankyti jėzuitų mokyklą, su ypatinga išimtimi įsikūrė jėzuitų bendruomenėje. Gyvenimas tarp jėzuitų sutvirtino jo pašaukimą: 1753 m. įstoja į Taragonos naujokyną, o įžadus duoda 1755 m. 1762 m. gavęs kunigo šventimus paskiriamas dėstyti berniukams gramatikos toje mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi, ir vikaru savo parapijoje.
Tačiau ši tarnystė nutrūksta, kai 1767 m. Ispanijos karalius Karolis III iš šalies išveja jėzuitus ir nusavina jų turtus. Vienu karaliaus plunksnos brūkštelėjimu be pastogės lieka apie 5 000 jėzuitų. Nors Pinjateliui, kaip kilmingajam, pasiūloma likti gimtinėje, jis pasirenka tremtį su bendrabroliais. Buvęs Saragosos rektorius įpareigoja jauną kunigą vadovauti jėzuitų dvasiniam gyvenimui tremtyje. Kai Draugijos nariai susirenka Taragonoje, susitinka su kitais uoste laukiančiais laivo likimo broliais. Tarp jų buvo ir provincijolas, kuris įpareigoja Pinjatelį būti įgaliotiniu. Šitaip jis tampa daugiau nei 600 jėzuitų provincijolu. Po keleto mėnesių kelionės jūra ir trumpų stabtelėjimų jie atvyksta į Genują, iš kurios pėsčiomis traukia į Ferarą – popiežiškos valstybės teritoriją. Nužygiuoti 300 mylių pėsčiomis buvo tikras vargas: kai kurie tėvai seni, kai kurie – ligoti, be to, nusikamavę ir išsekę.
Čia tremtinius maloniai sutiko Pinjatelio pusbrolis ir būsimasis kardinolas mons. Pranciškus Pinjatelis. Feraroje ramybė truko neilgai – 1773 m. išleidžiamas popiežiaus Klemenso XIV nurodymas uždrausti Jėzaus Draugijos veiklą. Taigi Draugijos narių nebesaisto jokie įžadai. Išgirdęs skaitomą raštą, Pinjatelis nuliūsta, bet kliaunasi Dievo valia ir pasitiki Jo Apvaizda.
Jis iškeliauja į Boloniją, ir, kiek įstengdamas, gyvena kaip jėzuitas, per 24 metus palaiko ryšius su išsibarsčiusiais bendražygiais. Vienu metu nušvito ir vilties kibirkštis: Rusijos imperatorė Jekaterina II neleido skelbti popiežiaus bulės savo šalyje, taig Rusijos imperijoje jėzuitai ir toliau vykdė savo veiklą. Išgirdęs apie jų veiklą, Pinjatelis rašo jų vyresniajam laišką, prašydamas, kad šie priimtų jį pas save. O Parmos kunigaikštis Ferdinandas vėl sumanė savo valdose turėti jėzuitų ir ėmė tartis su Rusijos imperija. 1793 m. trys jėzuitai atidarė jėzuitų namus. Pinjatelis su jais susisiekė ir 1755 m., sulaukęs 60 metų, vėl davė neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus.
Žinomas dėl savo nuolankumo, geros širdies ir pamaldumo, Pinjatelis tapo vienintelio tuometinėje Vakarų Europoje Kolorno naujokyno vadovu, vėliau – Italijos provincijolu. Išvaryti iš Parmos, jėzuitai išvyksta į Neapolį, tada vėl išvaromi, todėl traukia į Romą. Atsiradęs Romoje, Pinjatelis buvo 70 metų, iš kurių 40 metų praleido tremtyje. Jis vis dar puoselėjo viltį, kad jam dar gyvam esant, jo pamiltoji Draugija bus oficialiai atkurta, tačiau jam nepavyko to sulaukti. 1811 m. jis ramiai atidavė sielą Viešpačiui. Po trejų metų – 1814 m. – popiežius Pijus VII paskelbė visam pasauliui, kad puoselėtoji Pinjatelio svajonė išsipildė: Jėzaus Draugija atkurta.
Pinjatelio atminimo diena – lapkričio 14 d.
Šaltinis: Jozefas N. Tylenda. 1995. Jėzuitai šventieji ir kankiniai, vertė Kazimieras Ambrasas, SJ.