Juozapas de Ančieta (José de Anchieta) gimė 1534 m. kovo 19 d. San Kristabal de La Lagūnoje, Tenerifėje, Kanarų salose, mirė 1597 m. birželio 9 d. Reritiboje (dabar Anšieta), Espirito Santas valstijoje į pietvakarius nuo Vitorijos (Brazilija).
Juozapas gimė kilmingoje šeimoje, baigė Koimbros universitetą. Čia 1551 m. gegužės 1 d. įstojo į Jėzaus Draugiją ir jau 1553 m. buvo išsiųstas į misiją Brazilijoje. Po metų kartu su bendrabroliu Manueliu de Nobrega įkūrė kolegiją Šv. Pauliaus gyvenvietėje, iš kurios išaugo dabartinis San Paulas. Rio de Žaneire jis įkūrė misijų namus, bažnyčią bei ligoninę; ypač rūpinosi sergančiaisiais raupsais. Jis triūsė ne tik kaip misionierius, bet ir kaip kalbos tyrinėtojas bei rašytojas. Lotyniškai rašė religines dramas, o jų turinį čiabuviams padėjo suprasti indėnų kalba parengtais draminiais intarpais. Jis išleido pirmąją tupių ir gvaranių kalbų gramatiką, taip pat eilių bei katekizmą vietos kalba. 1566 m. Juozapas buvo įšventintas į kunigus, o po metų paskirtas San Paulo kolegijos vyresniuoju; 1578–1586 m. buvo Brazilijos provincijos provincijolas.
Juozapas de Ančieta laikomas vienu žymiausių kolonijinio laikotarpio Brazilijos sūnų. Jis nusipelno pagarbos kaip indėnų apaštalas, nacionalinis šventasis ir pirmasis Brazilijos kultūros istorijos bei literatūros atstovas.
1980 m. birželio 22 d. popiežius Jonas Paulius II „Brazilijos apaštalą“ paskelbė palaimintuoju. Jo atminimo diena yra birželio 9-oji. Juozapas de Ančieta buvo vienas iš 2013 m. Brazilijoje vykusių Pasaulio jaunimo dienų globėjų. Popiežius Pranciškus, pats jėzuitas, 2014 m. balandžio 3 d., pasinaudodamas jam priklausančia „ekvivalentinės kanonizacijos“* teise, savo dekretu paskelbė de Ančietą šventuoju.
* Ekvivalentinė kanonizacija yra lygiavertė įprastinėms kanonizacijoms, popiežiaus vykdoma tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju įrašymas į šventųjų sąrašą ir kulto išplėtimas Visuotinėje Bažnyčioje gali įvykti nepaskelbus galutinio formalaus nuosprendžio, nepradėjus juridinio proceso ir be įprastinių liturginių apeigų. Tokios beatifikacijos ir kanonizacijos buvo Bažnyčios vykdomos visais laikais, tačiau ganėtinai retai. Ekvivalentinei kanonizacijai būtinos trys sąlygos: gyvas kultas nuo seniausių laikų, bendras ir pastovus pamaldžių istorikų liudijimas apie dorybes arba kankinystę, nenutrūkstantis šventumo garsas. Šias normas, ligi XVIII amžiaus taikytas išskirtiniams palaimintųjų skelbimo atvejams, popiežius Benediktas XIV Lambertini pritaikė kanonizacijoms. (Vatikano radijo informacija)