• Šv. Aloyzo Gonzagos pašaukimas; Gverčino paveikslas, apie 1645–1655.
1 / 1

Šv. Aloyzas Gonzaga – atsiskyrėlis

Jaunas atsiskyrėlis ir artimo meilės kankinys

Aloyzas Gonzaga gimė 1568 m. gegužės 9 d. Jis buvo Kastiljonės markizo vyriausiasis sūnus ir turto paveldėtojas, tad, vykdamas tikrinti karinių dalinių, tėvas dažnai pasiimdavo ir jį, kad vaikas kuo anksčiau išmoktų naudotis ginklu. Tačiau būdamas septynerių Aloyzas susirgo maliarija; karščio prikaustytam prie patalo, tie kariški žaidimai ir rūmų gyvenimas pradėjo rodytis svetimi, patraukė vidinis gyvenimas, o skatinamas pamaldžios motinos jis pamėgo maldas bei psalmes. Kai tėvas, dvejus metus praleidęs svetur, 1576 m. sugrįžo iš Ispanijos, rado sąmoningą aštuonmetį, kuris, jo nuomone, iš tikro buvo vertas paveldėti Kastiljonės markgrafystę.

Po metų Aloyzas su broliu Rodolfu buvo išsiųsti į didžiojo hercogo Frančesko de Medičio rūmus Florencijoje, kur turėjo pradėti savo, dvaro tarnautojų, karjerą ir kaip kunigaikščio dvaro pažai atlikti pirmąsias oficialias užduotis. Tuo laiku Medičių dvaras visoje Europoje garsėjo itin prieštaringu gyvenimu, neišskiriant nė juodosios gyvenimo pusės – retai kur būta tiek intrigų, susijusių su smurtu bei išdavystėmis, o ginklas čia vartotas kaip konflikto sprendimo priemonė. Aloyzui ši maišatis sukėlė tokį pasibjaurėjimą, kad jis visiškai užsidarė savyje ir 1578 m. bažnyčioje pasižadėjo niekada jokia nuodėme neįžeisti Dievo.

1579 m. broliai nuvyko į Mantują, kur buvo įsikūrusi kita Gonzagų – hercogų – atšaka. Šiuose giminių rūmuose Aloyzas atrado knygą apie šventųjų gyvenimus – tokios anuomet skaitytos siekiant dvasinio tobulėjimo. 1580 m. sugrįžęs į tėvų pilį Aloyzas namų bibliotekoje rado Petro Kanizijaus „Summa doctrinae christiane“ – geriausią ano meto krikščioniškojo tikėjimo tiesų ir mokymo kompendiumą. Nuo šiol Aloyzas melsdamasis pasitelkdavo šiame katekizme sudėtas kasdienes meditacijas. Tų pačių metų liepą, vykdamas pro šalį, į Kastiljonės pilį užsuko Milano arkivyskupas, kardinolas Karlas Boromėjas ir, pasinaudodamas galimybe, parengė dvylikametį Aloyzą Pirmajai Komunijai bei pats ją suteikė. Nuo tol berniukas galėdavo Komuniją priimti, kaip anuomet buvo įprasta, kartą per savaitę, tad pasninkaudavo tris dienas per savaitę, medituodavo ryte ir vakare ir, kai tik galėdavo, kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose.

1581 m. Marija Austrė, imperatoriaus Maksimilijono II našlė ir Karolio V dukra, grįždama į Ispaniją, vyko per Italiją, čia prie jos prisijungė Gonzagų šeima. 1582 m. atvykęs į Madridą Aloyzas tapo sosto įpėdinio Asturijos hercogo pažu, vėliau – Šv. Jokūbo ordino riteriu. Tačiau juo aukščiau kilo pasaulietinių tarnybų laiptais, tuo aiškiau matė, kad šis gyvenimas yra ne tai, ko jis trokšta. Ispanijoje Aloyzo nuodėmklausys buvo jėzuitas Ferdinandas Paterno, SJ, tad jaunuolis pradėjo svarstyti, ar jam neįstojus į Jėzaus Draugiją. 1583 m. rugpjūtį Jėzuitų bažnyčioje

melsdamasis prie Šv. Marijos paveikslo, Aloyzas pajuto, kad visos abejonės dėl šio ketinimo išsisklaidė, ir savo nuodėmklausiui pasakė, ką nusprendęs. Tačiau šis pareikalavo, kad Aloyzas gautų tėvo sutikimą; tėvas sutikimo nedavė. Markizas liejo įniršį, kad jo vyriausiasis sūnus ir paveldėtojas nori užsidaryti tarp vienuolyno sienų, todėl su visa šeima sugrįžo į Kastiljonę. Kai Aloyzas ir namuose nepakeitė savo sprendimo, markizas išsiuntė abu vyriausius sūnus pakeliauti po Aukštutinės Italijos kunigaikštystes – Mantują, Ferarą, Parmą, Paviją bei Turiną, vildamasis, kad margas gyvenimas – banketai ir kaukių baliai, medžioklės ir baletai – privers sūnų persigalvoti. Tačiau įvyko priešingai, tad tėvas galiausiai nusileido. Aloyzas brolio naudai atsisakė palikimo ir 1585 m. lapkritį įstojo į Jėzaus Draugijos naujokyną. Gyvenimo užkulisiai ir patirtis jaunajam mokiniui suteikė neeilinę brandą, be to, nepaisant griežtų taisyklių, naujokyne jo gyvenimas nebebuvo toks sunkus kaip anksčiau, nes čia jam uždraudė griežtą pasninką ir saviplaką, kuriais save vargino pastaraisiais metais.

Romoje Aloyzas tęsė Madride pradėtas filosofijos studijas, o 1587 m. davęs pirmuosius įžadus, pradėjo studijuoti teologiją. 1589 m. rudenį jam teko išvykti į Kastiljonę ir pabūti tarpininku: tėvui mirus, brolio Rodolfo pulkas pradėjo aršų kivirčą dėl palikimo su Mantujos Gonzagų šeima. Aloyzui pavyko per trumpą laiką sutaikyti ginčininkus ir 1590 m. pavasarį jis sugrįžo į Romą. Kitąmet Italiją užklupo badas ir maras, ir Aloyzas netausodamas savęs stojo slaugyti ligonių. Jis prašydavo išmaldos vargšams ir pats prižiūrėjo ligonius, kuriuos surinkdavo gatvėse. Savo dvasiniam palydovui Robertui Belarminui, SJ, kuris vėliau buvo paskelbtas šventuoju, Aloyzas išsitarė jaučiąs, kad Dievas jį netrukus pasišauks pas save. Kadangi epidemija nusinešė daug jaunų jėzuitų gyvybių, Aloyzui drausta slaugyti maru sergančiuosius, bet leista talkinti ligoninėje, kur gydyti užkrečiamomis ligomis nesergantys ligoniai. Tačiau vienas Aloyzo slaugomas vyras buvo užsikrėtęs maru, tad netrukus liga pakirto Aloyzą. Jo sveikata trumpam atsistatė, bet 1591 m. birželio 21 d., būdamos vos 23 metų, jis mirė. Jo palaikai ilsisi Šv. Ignaco bažnyčioje Romoje.

Aloyzas Gonzaga, studijuojančio jaunimo globėjas, o pastaruoju metu – tiek sergančiųjų AIDS slaugytojų, tiek sergančiųjų AIDS globėjas, 1605 m. popiežiaus Pauliaus V buvo paskelbtas palaimintuoju. 1726 m. popiežius Benediktas XIII jį paskelbė šventuoju. Aloyzo Gonzagos atminimo diena minima birželio 21-ąją.

Naujienlaiškis