Buvęs anglikonas pal. Džonas Salivanas (1861–1933) yra kilęs iš Airijos. 1896 m. gruodžio 21 d., būdamas 35-erių, jis perėjo į Katalikų Bažnyčią, ir jo tikėjimo kelyje matome dvigubą radikalų atsivertimą. Pirmasis atsivertimas įvyko 1900 metų rugsėjį, kai pasirinkdamas jėzuito kelią įstoja į naujokyną, 1907 m. liepos 28 d. tapo kunigu. Antrasis atsivertimas įvyko, kai paklusdamas malonei visomis jėgomis siekė evangelinio tobulumo praktikuodamas krikščioniškas dorybes. Tėvas Salivanas buvo pavyzdinis vienuolis, pasižymėjęs ypatingomis neturto ir klusnumo dorybėmis. Liudininkai dažnai kartoja, kad tėvas Salivanas buvo „vargšas tarp vargšų“, „neturto dvasios įasmeninimas“. Nors kilęs iš turtingos šeimos, tapęs jėzuitu, nesirūpino patogumais ir apsiribojo būtiniausiais dalykais. Jo kambarys buvo apstatytas pranciškoniškai: turėjo paprastą medinę kėdę, apdužusį ąsotį, klauptą, kelias knygas, Nukryžiuotąjį, su kuriuo nesiskirdavo, švęsto vandens indą, staliuką ir lovą. Šia prasme kunigas Salivanas sekė savo vienuolijos steigėjo šv. Ignaco Lojolos pavyzdžiu, kuris, siekdamas kuo labiau panašėti į Kristų, rinkosi neturtą su neturtėliu Kristumi.
2017 metais skelbiant Dž. Salivaną palaimintuoju, kard. A. Amatas sakė, kad prie griežto neturto tėvo Salivano charakteryje šliejosi tobulas paklusnumas. Jis labai gerbė vyresniuosius ir spontaniškai, pamaldžiai vykdydavo kad ir mažiausią įsakymą. Jo paklusnumas buvo absoliutus, besąlygiškas, net ir tada, kai galutinis sprendimas skyrėsi nuo jo nuomonės. Vienas liudininkas pasakoja, kad Dievo tarnas labai mylėjo Draugiją ir jos regulą – naujokams dvasinių pratybų metu pabrėždavo, kaip svarbu tiksliai laikytis taisyklių. Viena kunigą Salivaną pažinojusi moteris įminė jo šventumo paslaptį: „Kunigas Salivanas buvo labai griežtas sau, bet niekada kitiems“.
Neturto dvasia ir paklusnumas padėjo jam praktikuoti nuolankumą. Dž. Salivanas įstojo į naujokyną jau brandaus amžiaus, pasiekęs puikią advokato ir mokslininko karjerą. Kiti naujokai, 17–20 metų jaunuoliai, žavėdavosi, kaip jis neturėjo jokios viršenybės užuomazgos ir su kokiu paprastumu priimdavo kukliausias namų užduotis, nedarė nieko, kad pasirodytų, nesiveržė į postus, priimdavo kritiką ir kitų storžieviškumą, nebuvo geras oratorius, kalbėjo greitai, tardamas žodžius ne itin aiškiai, tačiau visi pripažino ir vertino jo nuoširdumą bei dorybes.
Kartą, kai jis lankė ligonį, atvyko klebonas ir liepė jam išeiti, nes pabijojo konkurencijos. Išgirdęs šiurkštų paliepimą, tėvas Salivanas atsiklaupė ir paprašė atleidimo. Klebonas liko giliai sujaudintas. Ko tėvo Salivano pavyzdys moko mus dabar? „Šiandien, kai Bažnyčiai reikia šventų kunigų ir pasauliečių, tėvas Salivanas kviečia visus atsiversti į gerumą, – mano kard. A. Amatas. – Jis mums primena Siracido patarimą: „Negaišuok grįžti pas Viešpatį, neatidėliok diena po dienos, nes staiga užklups tave Viešpaties pyktis ir bausmės metu pražūsi“ (Sir 5,7). Tai – gėrio lengvumas išgelbėti pasaulį ir išlaisvinti žmoniją nuo egoizmo ir blogio svorio. Artimo meilė yra krikščionybės esmė. Be jos tai – tarsi lipti į dangų be kopėčių“.
Šaltinis: www.xxiamzius.lt/priedai/kristus/kristus_09.html