Žmonių nuoširdumą reikia užsitarnauti

Nijolė Damulė, žurnalas „Jėzuitai“ (2024 2)

Penkeri metai, praleisti Šiauliuose, darbuojantis Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, t. Artūro Sederevičiaus, SJ, gyvenime liks paženklinti ramybės, bendruomenės nuoširdumo ir geranoriškumo, tačiau, kaip t. Artūras sako, buvo ir sunkių momentų: dveji metai sukaustyti koronaviruso pandemijos, užsidarymo, nežinomybės ir vienatvės jausmo dideliuose jėzuitų rekolekcijų namuose. Bet ir tuo laikotarpiu pozityvusis kunigas įžvelgė gerų dalykų.

Ir tuomet viskas nutrūko

„Iš Vilniaus į Šiaulius atvažiavau 2019 m. liepą, per Šv. Ignaco šventę, po jos išvykau atostogauti. Norėjosi atokvėpio po visų darbų ir rūpesčių Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, kur buvau kapelionas, dar tebeėjau Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos ekonomo pareigas“, – apie darbo pradžią Šiauliuose pasakoja Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius t. A. Sederevičius, SJ.

Anot jėzuito, čia, Šiauliuose, viskas buvo paprasčiau: maža mokykla, miestas nedidelis, spūsčių gatvėse nėra. Vairuodamas automobilį vis pagalvodavęs, kad čia labai ramu. Tačiau greitai idiliška ramybė baigėsi, nes žiemą prasidėjo COVID-19 pandemija, ir nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvoje buvo įvestas karantinas.

„Ir tuomet viskas nutrūko. Tarėmės, susirašinėjome su jėzuitų vyresnybe ir nusprendėme, kad bažnyčią tenka uždaryti. Mes, kunigai, melsdavomės privačiai. Ir taip – dveji metai neveiklumo, nors ir po to ne viskas atsigavo“, – pasakoja tėvas Artūras. Anot jo, jeigu ne karantinas, dinamika būtų kitokia, bet, antra vertus, atsirado žmonių, kurie skambino, padėjo, aukojo.

Pirmus metus Šiaulių jėzuitų bažnyčioje t. A. Sederevičius tarnavo kartu su t. Stasiu Kazėnu, vėliau pusmetį liko vienas, paskui į Šiaulius atvyko t. Mindaugas Malinauskas. „Būdamas vienas supratau, kad gyvenimas nėra lengvas net ir psichologine prasme. Atvykus Mindaugui nebeliko tokios įtampos“, – prisimena t. Artūras. Jis pripažįsta, kad abu kunigai jėzuitai yra labai skirtingi, tačiau gerai sutaria. Kiekvienas jų turi savo gyvenimą, kartais nesusitinka ir visą dieną, bet, pasak t. Artūro, pakanka žinoti, kad esi ne vienas. Prasidėjus karui Ukrainoje, jėzuitų rekolekcijų namuose apsigyveno dvi ukrainiečių šeimos, likusios iki šiol. Visiems vietos užtenka, nes pastatas didelis.

Žmogui būtina bendrystė

Anot t. Artūro, karantinas, kurį lydėjo perėjimas į nuotolinį gyvenimą, visiems paliko žymę. Nors buvo daug skatinančių dalykų – rekolekcijos, Mišių transliacijos internetu, tačiau ne vienas tame nuotolyje taip ir liko. „Žmogiška bendrystė labai reikalinga. Juk dalyvauti gimtadienyje per telefoną liūdniau, nei ateiti ir valgyti tortą kartu su sukaktuvininku, – šypsosi jis. – Ir gedinčiam žmogui suteikia stiprybės, kai paduodi ranką, pasėdi šalia. Tai yra daugiau, nei tik oficiali užuojauta.“

Į Jėzaus Draugiją t. Artūras įstojo suvokdamas, kad jam reikia bendruomenės, vienam sunku išsilaikyti. Taip ir bažnyčios bendruomenei: „Jeigu atėjai išpažinties, išties didelis dalykas yra įvardinti savo žaizdas ir atsiprašyti. Bet žmogus dažnai dar nori ir pabendrauti, patarimo paklausti, kaip tuos dalykus įveikti, nes savų galių neužtenka.“ Mums visiems nuolat reikia ateiti pasistiprinti prie Šaltinio.

„Nuoširdumą reikia užsitarnauti“

„Dabar jaučiuosi kaip savuose namuose, žmones pažįstu. Matau, kai savaitgaliais į bažnyčią ateina naujų, iš kitur atvykusių, – pasakoja t. Artūras. – Čia, šioje bažnyčioje, lieka tie, kurie ištikimiausi. Būna, ateina, pamato, kad „neprilimpa“, ir keliauja kitur.“ Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia nėra parapinė, todėl joje renkasi tie, kuriems čia patinka, ateina daug jaunų žmonių, kuriems gera čia dalyvauti šv. Mišiose ir veiklose kitu metu.

T. A. Sederevičius į Šiaulius atvyko turėdamas savo viziją. Iš pradžių norėjo kviesti tikinčiuosius savaitgaliais pabendrauti, pasikalbėti, bet vėliau to atsisakė, nes t. Mindaugas turi daug sielovados programų Šiauliuose ir visoje Lietuvoje, dažnai būna išvykęs. Ką nors keisti bažnyčios bendruomenės gyvenime taip pat pasirodė sudėtinga, nes t. S. Kazėnas jau buvo suformavęs jos stuburą. Be to, anot t. Artūro, norėdamas ko nors atsisakyti, privalai ir ką nors duoti.

Tarnaujant Šiauliuose jam teko naujos – pradinės mokyklos kapeliono – pareigos. „Buvau įpratęs Vilniuje, kad mokykloje mokosi vyrai – mūrai ąžuolai. O Šiaulių jėzuitų mokykloje tokie žirniukai laksto, reikia saugotis, kad nesumindytum. Jiems dar reikia apsikabinimų, pabendravimo“, – apie patirtis pasakoja t. Artūras. Anot jo, kadangi mokykla yra šalia jėzuitų namų, vaikų buvimas – tikra dovana. Kapelionas visada kaimynystėje, dažnai užsuka į mokyklą.

Tėvas Artūras neslepia, kad daug laiko jam tenka skirti ūkio reikalams. „Privalau būti ne tik dvasinių dalykų meistras, bet ir ūkinių, – juokauja jis. – Esu buvęs provincijos ekonomas. Peržiūriu brėžinius, matau, ką reikia pertvarkyti, kad būtų patogiau, praktiškiau ir ekonomiškiau.“

Apie bažnyčios bendruomenę

„Vieniems duoti vieni dalykai, kitiems – kiti. Man džiugu, kai pagiria už homilijos žodį. Sako, kad pataikau, kad žmonės išgirsta atliepą į kokią nors gyvenimo situaciją. Tikriausiai patinka, nes homilijos trumpos“, – juokauja jis. Tačiau, kaip sako t. Artūras, tik atrodo, kad kalba trumpai – dažnai pats pastebi, jog pamokslas trunka ne aštuonias minutes, kaip yra rekomenduojama, o visas dvylika. Paprastai būna apmąstęs trejetą minčių, kuriomis nori pasidalinti, bet kartais užtenka ir vienos.

Sakydamas pamokslą, kunigas neturi net jokio lapelio. Sako, per pamokslą nemokąs skaityti, nes tai irgi reikia gebėti: „Buvau rekolekcijose. Ten reikėjo pasakyti gal penkis pamokslus. Susirašiau, bet per pirmą rytinį pamokslą supratau, kad nieko neišeis: arba turiu viską skaityti, arba padėti lapelius į šalį ir sakyti tai, ką prisimenu.“ Žinoma, kai neužsirašai, kartais gali ir ką nors pamiršti, tačiau jam nėra pasitaikę, kad kas nors išblaškytų ar supykdytų prieš šv. Mišias. Niekada t. Artūras nebūna susiraukęs ar piktas, priešingai, – jis visuomet pozityvus, padrąsinantis, gerą žodį pasakantis. Anot jo, tokia yra ir bažnyčios bendruomenė – mielaširdinga, visada priimanti.

„Kadangi mūsų bažnyčia – ne parapinė, truputėlį liūdna, kad rankos surištos dėl sakramentų teikimo, t. y. dėl krikštų ir santuokų. Trūksta kunigiško gyvenimo pilnatvės, – sako tėvas Artūras. – Žmonės čia nuolat lankosi, meldžiasi, o jei nori krikštytis ar tuoktis, turi eiti į kitą bažnyčią. Krikštydami ir tuokdami labiau bendruomenei pasitarnautume.“ Tiesa, būna išimčių, pvz., jeigu Šiaulių jėzuitų mokykloje mokosi brolis ar sesuo, tuomet krikštyti galima. Šiemet Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius jau septynis vaikus pakrikštijo ir, rengiant šį straipsnį, dar trys laukė krikšto. Anot kunigo, visi suskubo sužinoję, kad liepos viduryje jis palieka Šiaulius ir penkeriems metams išvyksta į JAV, į jėzuitų misiją Lemonte, kur laukia nauji darbai.