Miunchenas (KNA). Kiek detalių žiniasklaida turėtų atskleisti pranešdama apie karo veiksmus? Kokias sąvokas geriausia vartoti? Ar žurnalistai gali ir turi būti neutralūs? Apie tai kalba žiniasklaidos etikos ekspertė iš Austrijos Claudia Paganini, duodama interviu Vokietijos katalikų naujienų agentūrai (KNA). Filosofė, teologė ir žurnalistė C. Paganini dėsto jėzuitų Filosofijos aukštojoje mokykloje Miunchene.
KNA: Profesore Paganini, kaip vertinate pranešimus apie karą žiniasklaidos etikos požiūriu?
Paganini: Iki šiol – gana gerai. Daugelis žurnalistų tiksliai apgalvoja, kokius vaizdus rodyti ir kaip elgtis su nepatikrinta informacija. Kartais jie įterpia įspėjimą: „Dėmesio: vaizdai gali sukrėsti!“ Man susidaro įspūdis, kad esama jautrumo, kuris ne taip dažnai buvo pastebimas kitose krizėse. Be to, žiniasklaidos priemonės orientuojasi į skirtingas tikslines grupes, todėl naujienas praneša atitinkamai – dalykiškiau arba emocionaliau. Demokratinėje visuomenėje puiku yra tai, kad žiniasklaidos įvairovėje kiekvienas gali pasirinkti tinkamiausią informaciją.
KNA: Daugiausia ginčų kyla dėl žiaurių vaizdų. Ar būtinai reikia juos rodyti?
Paganini: Čia nėra paprastų atsakymų. Vaizdai gali ir privalo sukrėsti. Todėl jie atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau emocionalizacija visus veikia labai skirtingai. Vienus tai paskatina teikti humanitarinę pagalbą. Kiti būna ištikti šoko ir nuo visko atsiriboja.
KNA: Kur, Jūsų nuomone, yra ribos?
Paganini: Kaip ir kitose etikos srityse, ten, kur pažeidžiu kitų laisvę arba orumą, pavyzdžiui, aukų privataus gyvenimo teises. Jokiu būdu jos neturėtų būti atpažįstamos, tačiau net ir vaizdų išblukinimas problemos neišsprendžia. Juk į viešumą iškeliamas žmogus su konkrečiu likimu, o tam jis niekada nedavė sutikimo. Ir ne tik tai yra problematiška...
KNA: O kas dar?
Paganini: Mes turime nuolat savęs klausti: ar šie vaizdai iš tiesų suteikia kokios nors informacijos? Ar nepakanka subombarduotų gatvių vaizdų, užuot stambiu planu rodžius žuvusiuosius? Turime suprasti, kad šiuos vaizdus mato ir pažeidžiamos grupės. Šiuo atveju galvoju ne tik apie vaikus, bet ir apie vyresnius žmones, kuriuos tai gali labai traumuoti. Daugelis žmonių niekada neturėjo galimybės įveikti baisią asmeninę karo patirtį.
KNA: Kokį poveikį turi tai, kad iki šiol dar nėra buvę tiek daug karo vaizdų įvairiuose žiniasklaidos kanaluose, nes kiekvienas gali platinti vaizdus bei naujienas per instagramą, tviterį, tiktoką ir kitur?
Paganini: Tai didina spaudimą žurnalistams. Pranešimai per socialines medijas pasiekiami labai greitai, jie dažnai būna drastiški ir sensacingi. Žiniasklaidos profesionalai turi savęs klausti: ar leisiuosi įtraukiamas į šį srautą? O gal kokybiška žurnalistika skatintų per žingsnį atsitraukti, pasvarstyti ir paieškoti tikrų faktų?
KNA: Grįžkime prie vaizdų. Užsiminėte apie įspėjimus, kad vaizdai gali sukrėsti. Ar jie yra prasmingi, o gal kaip tik sukelia smalsumą?
Paganini: Turbūt ir taip, ir taip. Jie yra prasmingi, nes užtikrina skaidrumą. Ypač pranešant apie karo įvykius, žmonėms reikia pasakyti, ko jie gali tikėtis. Taip pat atskleisti, kad dažnai tenka remtis tik vienu šaltiniu – iš pačios kariaujančios šalies. Kita vertus, žinoma, atsiranda pavojus priprasti prie vaizdų ir atbukti.
KNA: Koks yra žurnalistų vaidmuo? Jie turėtų pranešti dalykiškai ir neutraliai, leisti pasisakyti visoms susijusioms šalims. Ar šiuo atveju tai įmanoma? Ar vis dėlto jie turėtų būti aukos pusėje?
Paganini: Sudėtingas klausimas. Čia savęs klausiu dviejų dalykų. Pirmiausia: kiek neutralūs jie gali būti? Mes visi esame žmonės ir niekada nebūname neutralūs, juo labiau tokiose kraštutinėse situacijose. Žurnalistai taip pat nėra robotai. Svarbiausia, kad aš sąmoningai suvokčiau savo poziciją. Tada, pateikdamas dalykinę informaciją, galiu pabandyti atsiriboti ir susitelkti ties faktais. Reportažuose, komentaruose ar panašaus formato pranešimuose galiu būti skaidrus ir informuoti, kur baigiasi gryni faktai, o kur prasideda mano asmeninė nuomonė, arba atskleisti, kaip ši situacija liečia mane asmeniškai.
KNA: O koks būtų antras dalykas?
Paganini: Kiek neutrali gali būti žiniasklaida? Manau, kad mes, skaitytojai ir žiūrovai, turėtume būti aukos pusėje. Tačiau reporteriai visų pirma turėtų pateikti būtiną informaciją, kad mes aiškiai galėtume atpažinti, kas yra auka, o kas – nusikaltėlis. Žurnalistika niekada neturėtų nuslysti į aktyvizmą, net jei skiriamoji linija ir labai plona, ypač tokiose situacijose, kaip dabar Kijyve. Tačiau niekada nereiktų pamesti tikslo iš akių.
KNA: Konkretus atvejis: Bučoje randami palaikai, žurnalistai apie tai praneša. Ar jie turėtų išklausyti ir „kitą pusę“, teigiančią, kad visa tai – Ukrainos propaganda ir kad traukiantis Rusijos kariuomenei nebuvo jokių žuvusiųjų?
Paganini: Šiuo atveju ypač svarbu patikrinti faktus, kaip, laimei, ir yra daroma. Žinoma, kad reikia išgirsti, ką sako kita pusė. Tačiau taip pat turiu patikrinti, ar tai gali būti tiesa. Aš tikiuosi, kad visame pranešimų sraute bus skiriama pakankamai dėmesio faktams patikrinti.
KNA: Yra ginčijamasi ir dėl tinkamų sąvokų. Tokie įvardijimai, kaip „galimi karo nusikaltimai“ arba „galimi žiaurumai“ buvo stipriai kritikuoti...
Paganini: Reikia aiškiai atskirti: „karo nusikaltimas“ yra tarptautinės teisės sąvoka. Pasakymas „galimas“ yra tinkamas, kol nebuvo teisminio proceso ir nėra priimtas teismo sprendimas. Tačiau pasakymas „galimi žiaurumai“ yra nesąmonė. Čia ir be teisėjo aišku, kad žiaurumai buvo, nepriklausomai nuo to, kas, ką tiksliai ir kodėl padarė.
KNA: Kaip žiniasklaidos atstovai – dirbantys vietoje ar kitur – gali tinkamai įvardyti žiaurumus, kad žmonės galėtų tai pakelti?
Paganini: Pranešant reikia susitelkti į faktus, bet tai daryti su empatija. Nereiktų jų pernelyg skandalizuoti ir emocionalizuoti. Įvardyti, bet ir aiškiai pasakyti, kas yra neaišku ir kaip pats žurnalistas yra emociškai paliestas. Tačiau čia matau labiau ne žiniasklaidos vaidmenį, o visų pirma mūsų – skaitytojų, klausytojų, žiūrovų.
KNA: O ką aš turėčiau daryti, kad ir man pačiam tai nebūtų nepakeliama?
Paganini: Visų pirma atkreipti dėmesį į tai, kas su manimi vyksta matant ar skaitant tokius pranešimus. Ar galiu tai ištverti? Ar žadinamos teigiamos emocijos, kurios mane skatina, pvz., imtis iniciatyvų, nukreiptų prieš karą arba padėti pabėgėliams? O gal vaizdų ir informacijos gausa mane pribloškia, aš tampu pasyvus, gal net depresyvus? Iš esmės aš patariu susikoncentruoti į gerus tekstus, o ne į įspūdingus vaizdus. Gana greitai juos gali būti sunku atlaikyti.
KNA: Paskutinis klausimas: kiek vaikai turėtų sužinoti apie karą per žiniasklaidą?
Paganini: Laimei, šiuo metu jau yra gerų naujienų formatų, skirtų vaikams. Paprastai ten karo ir kitos sudėtingos temos yra atitinkamai parengtos. Tačiau, žinoma, ir šiuo atveju visų pirma svarbus tėvų vaidmuo, kad jie stebėtų, kas jų vaikams tinka, o kas sukelia pernelyg stiprias emocijas arba gąsdina. Jie turėtų atsižvelgti į vaikų klausimus ir stengtis sumažinti galimą baimę. Žiniasklaida čia gali pagelbėti, bet negali pakeisti tėvų vaidmens.
Gottfried Bohl (KNA)