Kuo mums svarbus ryšys su išeivija ir pasaulio lietuvių indėlis kuriant Lietuvą?
Jonas Dagys: Apie JAV lietuvių bendruomenę galima galvoti, kaip apie bendruomenę, kuri nepatyrė sovietinio gyvenimo. Žinoma, tai jau nebe visai tiesa. Bet JAV lietuvių bendruomenės tradicijos mums leido susipažinti su tarpukario Lietuva šiek tiek geriau, nei iš tų, kurie gyveno čia. Mes tikrai dar galime mokytis iš jų mecenatystės tradicijų, bendravimo tarp visuomenės ir akademijos, tarp kultūrinės bendruomenės ir verslo. Mūsų grįžimas į Vakarų pasaulį jau įvykęs, bet jis kartu ir visad tęsiasi – vis dar turime ko pasimokyti iš jų. Sykiu tai yra svarbu mąstant apie ryšių palaikymą su pasaulio lietuviais. Pasaulis yra globalus, kartais girdime apie globalią Lietuvą, svarstome, kiek mūsų diaspora turėtų aktyviai dalyvauti Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Manau, kad jų dalyvavimas mus veikiau praturtina ir suteikia galimybę jaustis pasaulio dalimi.
Jolita, esate skautė. Kokia Jūsų kelionė šioje organizacijoje?
Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: Esu skautė nuo 1991 m. Galiu sakyti, kad turiu dvi organizacijas, kuriose vystėsi mano karjera. Tai – Vilniaus universitetas ir skautija. Universitete dirbau, o skautijoje savanoriavau. Iš tikrųjų priklausau ne vienai skautų organizacijai, bet man jos visos yra viena šeima, joje turėjau įvairių pareigų: draugininkės, tuntininkės, tarybos narės, tarybos pirmininkės, Vilniaus skautų direktorės ir dar daug kitų. Prie skautų prisijungiau per studentų skautų arba skautų akademikų veiklą, kur įgijau ar užsitarnavau akademikų motinos pravardę. Taip nutiko, kad 1990 m. sutikau būrelį studijuojančių skautų, kurių tikslas buvo Lietuvoje atkurti studentų skautų korporacijas: Studentų skautų korporaciją „Vytis“ ir Akademinę skaučių draugovę. Jos 1924 m. buvo įkurtos Vytauto Didžiojo universitete, po Antrojo pasaulinio karo pratęsė savo veiklą išeivijoje, kur apsijungė po bendru Akademinio skautų sąjūdžio vardu ir turėjo padalinius keliuose JAV miestuose, kuriuose buvo stiprios lietuvių išeivijos bendruomenės.
Esu Vydūno jaunimo fondo įgaliotinė Lietuvoje bei Fondo valdybos narė. Rūpinuosi visais praktiniais reikalais čia, Lietuvoje, nuo 2009 m. Rūpinuosi sutarčių atnaujinimu, dokumentų surinkimu ir perdavimu, įteikiu vardines stipendijas, prisidedu prie dainininkių konkurso organizavimo ir atlieku kitus darbus.
O kokia Vydūno jaunimo fondo istorija?
Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: 1953 m. Akademinio skautų sąjūdžio Čikagos skyrius įsteigė Vydūno jaunimo fondą. Beje, pats Vydūnas sutiko, kad fondas vadintųsi jo vardu. Fondas turėjo du pagrindinius tikslus. Vienas iš jų buvo remti lietuvių skautų pastangas siekti aukštojo mokslo. Prisiminkime, kad iš Lietuvos pasitraukę gydytojai, advokatai, mokytojai, profesoriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai buvo priversti dirbti fabrikuose ir kitur nekvalifikuotus darbus, kurti savo ir šeimos gerovę nuo nulio. Todėl labai reikėjo sutelktų bendruomenės pastangų per savišalpą padėti išmokslinti pabėgėlių vaikus. Antrasis ne mažiau svarbus tikslas buvo remti lietuvišką spaudą ir leidybą, kuri buvo viena iš sąlygų išlaikyti gyvą lietuvių kalbą, raštą, mintį ir kultūrą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vydūno jaunimo fondas jau buvo sukaupęs kapitalą, o išeivijoje užaugę kelios kartos buvo išsilavinę, įsitvirtinę karjerose ir užsitikrinę šeimų gerovę. Todėl atsirado naujas tikslas, o gal tų pačių tikslų įgyvendinimo nauja vaga – remti čia, Lietuvoje, studijuojančius skautus. Tai tokia buvo pradžia – ir aš studijuodama gavau VJF stipendijas.
Maždaug 2007–2008 m. filisteriui (draugijos senbuviui – red.) Edmundui Kulikauskui, Valdovų rūmų atstatymo fondo įkūrėjui, ir filisteriui Algirdui Končiui, profesoriaus Igno Končiaus sūnui, kilo nauja idėja Lietuvos universitetuose įsteigti vardines premijas, skirtas studentams. Premijos vėliau buvo pervadintos stipendijomis, bet jų paskirtis išliko ta pati. Pripažinti ne tik akademinius studentų pasiekimus, bet ir jų indėlį į visuomeninį gyvenimą. Vydūno jaunimo fondas yra įsteigęs šias Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų vardines stipendijas: prof. Igno Končiaus, įsteigta KTU, vėliau perkelta į VU – skirta studijuojantiems fiziką; prof. Stepono Kolupailos, skirta Klaipėdos universitete studijuojantiems jūrines sritis; Broniaus Kviklio, skirta VDU edukologams; Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės, teikiama VU studijuojantiems lietuvių kalbą ir literatūrą; operos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės premijos, skirtos jos vardo dainininkių konkurso LMTA laureatėms.
Nešama žinia, kad universitetų absolventai būtų aktyvūs ne tik profesinėje srityje, bet būtų tie, kurie telkia ir kuria pilietinę galią, savanoriauja ir kitais būdais prisideda prie visuomenės sutelktumo, solidarumo, o šiandien – ir atsparumo stiprinimo.
