Kas po trejų metų Rusijos invazijos ukrainiečiams vis dar teikia vilties? Kovo 10–15 d. Austrijos jėzuitas t. Christian Marte ketvirtą kartą lankėsi Ukrainoje. Jį lydėjo Danielle Vella, Romos Jėzuitų pabėgėlių tarnybos (Jesuit Refugee Service, JRS) atstovė ir Ukrainos jėzuitas t. Michailas Sančyšinas. Šį kartą jie aplankė vakarų ir pietvakarių regiono žmones, gyvenančius Lvive, Černivciuose, Stryjuje, Mukačeve ir Užhorode (Užkarpatėje).
Kaip gyvena žmonės, su kuriais susitikote?
Mano pirmas įspūdis yra, kad jie džiaugiasi, kai juos kas nors aplanko iš Vakarų. Tai ženklas, kad mes prisimename šiuos žmones ir su jais drauge kenčiame. Kalbantis paaiškėja, kad daugelis žmonių išgyvena nesaugumą ir nežinomybę dėl tolesnės karo eigos. Karo sąlygomis jie bando susidoroti su sudėtingos kasdienybės iššūkiais.
Daugelis vyrų yra fronte. Didžiausia našta yra užgulusi ant likusių moterų pečių. Užkarpatėje, kuri buvo beveik nepaliesta Rusijos raketų, viena moteris man sakė: „Į kiekvieną namą čia yra „pataikiusi“ raketa: tėvas arba brolis fronte, vaikai ir giminaičiai yra pabėgę iš šalies, Velykas ir Kalėdas visi švenčia po vieną arba nuotoliu.“
Kas šioje situacijoje esantiems žmonėms teikia vilties?
Didžiausia viltis yra, kad karas baigsis. Daugelis moterų iš šalies rytų yra pabėgusios į Vakarų Ukrainą. Čia jų kasdienybė – būsto, darbo paieška, vizitai pas gydytojus, nauja aplinka – labai sudėtinga. Viena moteris man pasakė mane labai palietusius žodžius: „Aš linkiu Jums ir Jūsų šeimos, kad niekada netektų bėgti iš šalies.“ Moteris prarado savo būstą ir su savo dviem vaikais gyvena Jėzuitų pabėgėlių tarnybos namuose.
Daugelis šeimų nežino, kur yra jų tėvai ir sūnūs. Kai kurie buvo nužudyti, kai kurie paimti į nelaisvę, dar kiti paskelbti dingusiais be žinios. Viena svarbiausių diplomatų užduočių yra tarpininkauti keičiantis belaisviais. Vatikanas taip pat šioje srityje deda pastangas, pasinaudodamas savo galimybėmis.
Kas Ukrainos žmones jaudina, žvelgiant į politinę situaciją?
Yra stiprus jausmas, kad su jais neteisingai elgiamasi. Trejus metus Rusija vykdo oro atakas. Kasdien girdimos oro pavojaus sirenos, nes Rusija raketomis ir dronais atakuoja Ukrainos miestus ir kaimus. Ypač kenčia mokyklinio amžiaus vaikai, kurie, pasigirdus oro pavojaus sirenai, ir vėl turi leistis į rūsį.
Neteisingumo jausmą sustiprina ir tai, kad žmonėms Ukrainoje atrodo, jog visos kalbos sukasi vien apie retuosius metalus, jėgaines, o jų kraštas yra parduodamas. Jie klausia: O kam rūpime mes? Ar mes esame tik pasaulio politikos objektai, stumdomi iš vienos vietos į kitą?
