Mano tikėjimo sienos griūtis
Gryso rekolekcijų namus Aukštutinės Frankonijos miestelyje Vilhelmstalyje 1984 metais įkūrė t. Franzas Jalicsas, SJ. Jo kontempliatyvios maldos ir gyvenimo mokykla padarė įtaką daugybei žmonių. Stephanas Ohlendorfas, Hildesheimo vyskupijos Dvasingumo ir bendruomenės reikalų pastoracinis referentas, pasakoja apie savo Gryso kelio patirtį.
„Ar esi kada nors meditavęs?“ „Ne, neprisimenu, kad būčiau...“ Netrukus sėdėjau ant meditacijos suolelio, įsižeminęs ir tiesiai, stengiausi pajusti savo kūną, sąmoningai suvokti, kaip kvėpuoju, įkvepiu ir iškvepiu, klausiausi savo sudėtų rankų. Po šios 30 minučių vadovaujamos meditacijos, kuri man visiškai neprailgo, ir po kurios jaučiausi ir pripildytas energijos, ir ramus, įžengiau į „dvasinę naują žemę“: galėjau papasakoti, kaip jutau savo rankas ir kad iš jų sklido jėga. „Tu turėtum nuvykti pas Franzą į Grysą!“ pasakė pranciškonė, kuri įvedė į pirmąją mano meditaciją, kai dalyvavau Biblijos mokykloje Varmbache. Tai buvo 1989-ieji, ką tik buvo griuvusi Berlyno siena, mes išgyvenome abiejų Vokietijos dalių susivienijimą ir viskas atrodė įmanoma. Savo nuotykių ir piligrimystės metais ieškojau savęs, Dievo ir atsakymo į klausimą, ką man studijuoti: mediciną ar teologiją. Kai ką buvau susiplanavęs, bet daugumai dalykų aiškaus tikslo neturėjau.
Taip 1990-ųjų vasario mėnesį atkeliavau į Grysą 10 dienų „Tylos rekolekcijoms su įvadu į Jėzaus maldą“, kurias vedė jėzuitas t. Franzas Jalicsas. Per pirmąsias mano rekolekcijos Gryse griuvo vidinė mano tikėjimo siena: išsiplėtė ribos, patyriau vienybę, dovaną.
Grysas: kur gyvena mano troškimas
Grysą mačiau kaip seną namą kalvotame Frankonijos Miške, apsuptame gamtos ir kelių sodybų. Jame patyriau paprastumo ir dėmesingumo gyvenimą, vienijančią tylą, kurią apibrėžė aiški dienos struktūra, viena valanda buities darbų, koplyčia, skirta kasdienei 5–6 valandų meditacijai (sėdint) ir nepamirštamas Eucharistijos šventimas. Čia sutikau įvairiausius dalyvius, kurie ieškojo, kaip ir aš, patyriau namų bendrystę ir, galų gale, tėvą jėzuitą, kuris meiliai žvelgė į mane, o jo akys spinduliavo vidinę ramybę ir aiškumą: „Sek paskui savo troškimą. Jis tiesiausiu keliu nuves tave pas Dievą.“ Arba: „Tu gali būti vaisingas įvairiais būdais, bet labiausiai veiki, tiesiog būdamas čia ir dabar.“ Nuo tokių pasakymų virpėjo mano širdis, net jeigu jų toliaregiškumą ir gelmę sugebėjau suvokti tik po daugelio metų.
